Prof. A. Eidintas apdovanotų visus

Kalbino Audronė V. Škiudaitė.

Lietuvos istorikai vis dar randa tyrinėtinų lietuvių išeivystės aspektų. Štai ką tik Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilniuje išleido Alfonso Eidinto monografiją „Lietuva ir masi­nė išeivystė 1868–2020 metais”, 400 psl., 2021 m. „Vagos” knygynų tinklas, pla­tinantis šį leidinį, taip įvardija knygos turinį: „Aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliamas nepaprastai svarbus klausimas – kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kokios kyla mintys dėl pačios emigra­cijos ir jos naudingumo ar žalos tautos bei valstybės raidai”.

„Amerikos išeivijoje man imponuoja visos asmenybės, kurios dirbo lietuvybės ir Lietuvos valstybės naudai, negailėjo tam nei pinigų, nei laiko, mokė vaikus lietuvių kalbos, kūrė parapijas ir statė bažnyčias, steigė ir vežiojo savo vaikus į lituanistines mokyklas, kūrė draugijas, leido laikraščius, knygas, parengė ‘Lietuviškąją enciklopediją’, rinko aukas Lietuvos laisvei, kvietė konferencijas, suvažiavimus, savo šeštadienius ir visus vakarus bei laisvalaikį skyrė lietuviškam gyvenimui. Jei turėčiau valdžią, visus apdovanočiau medaliais”, – sako istorikas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Alfonsas Eidintas.

Alfonsas Eidintas, Lietuvos istori­kas, rašytojas, diplomatas, profesorius, habilituotas humanitarinių moks­lų daktaras, JAV lietuviams ge­rai pažįstamas – jis Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, 1993–1997 m., bu­vo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV. Profesorius gerai pažįstamas ir besidomintiems išeivijos istorija – jis yra išleidęs trejetą dešimčių knygų lietuvių emigracijos, XX a. Lietuvos istorijos klausimais, tyrinėjęs holokaustą Lietuvoje, Izraelio valstybės atsiradimą, šiuolai­kinę diplomatiją, parašęs istorinių romanų.

Norėdama išsamiau pristatyti naujausią prof. A. Eidinto kūrinį, „Draugo” redakcija nutarė pakalbinti patį autorių.

Gerb. Profesoriau, Jūsų archyvai per daugelį metų tikriausiai tapo tokie platūs, kad parašyti kny­gą jau nebereikia važiuoti „į vietą”. Kas buvo Jūsų šaltiniai?

Lietuvos emigracijos istorijos te­ma pradėjau rinkti medžiagą apie 1982 metus. Lietuvos ekonominę si­tua­ciją, o ir pačią emigraciją gerai iliustruoja medžiaga Lietuvos valstybės istorijos archyve, o nemažai do­ku­mentų radau Vilniaus, Kauno ir Su­valkų gubernatorių kasmetinėse ataskaitose carui, esančiose Rusijos Federacijos centriniame valstybinia­me istorijos archyve Peterburge. Emigracija tose ataskaitose aptariama ne kasmet, tačiau jos yra vienas iš bešališkiausių mūsų objekto šaltinių, rau­siausi bibliotekų rankraštynuose, spaudoje ir t. t.

Medžiaga šiai knygai rinkta taip pat JAV (Čikagos istorijos draugijos archyve (Chicago Historical Society – dėkui už pagalbą a. a. dr. Tomui Re­meikiui), Illinois universiteto bibliotekoje, taip pat ir JAV lietuvių ar­chyvuose – Seserų kazimieriečių vie­nuolyno bibliotekoje Čikagoje, Ame­ri­kos lietuvių kultūros archyve (ALKA) Putname, Connecticuto vals­tijoje, dar vienos vienuolijos – Tėvų marijonų lietuvių archyve (TMLA). Dirbant Lietuvos diplomatinėje tar­nyboje 1993–2017 m. teko artimai susipažinti su JAV, Kanados, Izraelio, Norvegijos ir Graikijos lietuvių gy­venimu ir jų visuomenine veikla. Tai­gi atsirado ir kitokių požiūrių į se­nes­nius reiškinius, be to, pasirodė nau­­jų lietuvių emigracijos tyrinėji­mų. Deja, atsirado ir nauja masinės emigracijos banga, o visa tai kartu sudėjus ir gimė noras naujai ne tik permąstyti savo medžiagą, bet ir pa­pildyti ją naujais aspektais, įžvalgomis. Medžiagos pasirinkti ir Lietu­vos užsienio reikalų ministerijos do­kumentų saugykloje.

Kodėl ir kaip gimė ši monografija?

Idėja atsirado, kai nutariau at­kreipti dėmesį, jog antroji masinės išei­vystė banga nuo 1991 metų (pirmo­ji masinė buvo apie 1890–1914) ke­lia didelę grėsmę savo masiškumu tau­tos išlikimui ir stumia į nebūtį ant aukštos uolos atsidūrusią lietuviškai kalban­čią Lietuvos valstybę.

Ką norėjote naujo pasakyti šiuo tyrimu? Ar dirbant šia tema buvo dalykų, kurie Jus patį nustebino, „atvėrė akis”?

Įsiskaitykite į knygos pavadini­mą – „Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 m.” Man buvo svarbu at­sek­ti lietuvių visuomenės ir Lietuvos vyriausybių reakciją, požiūrį į dvi ma­sinės išeivystės į užsienį bangas, kaip keitėsi vertinimai – nuostolis tai, praradimas ar nauda, galimi pa­dėjėjai, ramsčiai Lietuvai? Ar Lietu­vos valdžios mokėjo ir moka bendrau­ti su savo tautos dalimi užsienyje? Norėjau pasakyti, kad dar nebuvo nei vienos Lietuvos vyriausybės, ku­ri būtų pakvietusi emigrantus grįžti namo ir Ameriką kurti Lietuvoje. Prieš karą 1935 m. bent jau įvyko I Pasaulio lietuvių kongresas. Per pastaruosius 30 metų dar nesugebėjome surengti II Pasaulio lietuvių kongreso, nors pakalbėti yra apie ką, reikia ir susitarti, ką darome mes, ką išeivija. Nes jau reikia daugiau darbuotis, kai abi tautos dalys – išeivijoje ir Lie­tuvoje – tirpstame ir silpnėjame. Pas­taraisiais dešimt metų bendruose užsienio lietuvių veiksnių ir Lietuvos atstovų susirinkimuose regime daugiau veiklos imitaciją – rūpestis išei­vija ir Lietuvos reikalais suvestas į diskusiją pilietybės klausimu, o kon­kreti veikla neapima net trečdalio išei­vijos.

Amerikos lietuviai savo išeiviją skirsto į tris bangas: senąją, prieškarinę ir naujausią. Ar, Jūsų nuomone, yra dalykų, kurie jungia šias bangas ir kokius jų savitumus išskirtumėte?

Jungčių buvo, buvo pagalbos at­vykstantiems, tačiau kiekviena imigracijos banga būriavosi tarp savų  – juos geriau pažino, bendri buvo inte­resai, amžius. Knygoje tas santykių problemas ir nesutarimus išskiriu ir apibūdinu.

Kokios atskirų laikotarpių Ame­rikos išeivijos asmenybės Jums pačiam imponuoja?

Amerikos išeivijoje man imponuo­ja visos asmenybės, kurios dirbo lie­tuvybės ir Lietuvos valstybės naudai, negailėjo tam nei pinigų, nei lai­ko, mokė vaikus lietuvių kalbos, kūrė parapijas ir statė bažnyčias, steigė ir vežiojo savo vaikus į lituanistines mo­­­kyklas, kūrė draugijas, leido laik­raščius, knygas, parengė „Lietuviš­ką­ją enciklopediją”, rinko aukas Lie­tuvos laisvei, kvietė konferencijas, su­­­važiavimus, savo šeštadienius ir vi­sus vakarus bei laisvalaikį skyrė lie­tuviškam gyvenimui. Jei turėčiau val­džią, visus apdovanočiau medaliais.

Ar dar liko neišsakytų minčių apie išeivystę ir ar dar pasirodys naujų Jūsų tyrinėjimų?

Minčių liko, bet daugiau tyrinėji­mų šia tema nemanau rašyti. Prira­šiau įvairiomis temomis apie 30 kny­gų – privalau žmonėms duoti laiko jas perskaityti. Be to, kaip pensininkas, nutariau bausti socialinį draudimą sa­vo ilgaamžiškumu, o tai verčia sau­goti sveikatą… Dėl to mečiau net rū­kyti. Labai sunku dabar knygas iš­leisti, kol randi knygai rėmėjų, dažnai prarandi ūpą dar ką nors rašyti. Fondai finansuoja visokias instaliacijas, modernizmą, filmukus, o knyga tampa nebevertinama.

Pasinaudodamas proga noriu išim­tinai padėkoti mieliems bičiuliams Aniliorai ir Putinui Mašalai­čiams (JAV), Francoise Marie Puzyna Mockūnas (Čikaga-Druskininkai), Juozapui Budrikiui (Vilnius), parėmu­siems šios knygos išleidimą.

Malonėkite prisiminti tuos me­­tus, kai Jūs buvote Lietuvos at­stovas JAV. Kuo įdomūs buvo tie metai?

Tada visi buvome jauni, degėme noru dirbti kuo geriau ir padėti Lie­tuvai įtvirtinti nepriklausomybę, at­sistoti ant savo kojų ekonomiškai. Daž­nai prisimenu savo bendradarbius Lietuvos ambasadoje Washing­to­ne 1993–1997 metais. Mes turėjome potencialą – juk iš to meto ambasados diplomatų Dalia Grybauskaitė tapo išrinkta Lietuvos prezidente dviem kadencijoms, ambasadoriais tapo Sta­sys Sakalauskas (a. a.), Jonas Pas­lauskas, dr. Vytautas Žalys, Darius Semaška, Aušra Semaškienė, Sigutė Jakštonytė, Darius Pranckevičius (a. a.), iš dirbusių ambasadoje Amerikos lietuvių paminėsiu jau tapusį svarbia figūra išeivijoje Liną Orentą, Kerry Stromberg, Ramūną Astrauską, jau ne­besančius tarp mūsų dr. Tomą Mi­chalskį ir Edvardą Tuskenį. Tokia su­dėtis būtų Dream Team kiekvienam ambasadoriui, o aš laimingas pučiuo­si, kad šita komanda susidarė mano darbo laiku Washingtone.

Žinoma, kad su giliu dėkingumu prisimenu visus užsienyje gyvenan­čius lietuvius, kurie kuo tik galėdami padėjo ambasadai JAV ir man, kaip ambasadoriui.

Norėtume pasmalsauti, kuo už­siimate baigęs minėtą knygą apie išeivystę?

Bėgiodamas bute iš kampo į kam­pą su  veidą  maskuojančia kauke kol kas išvengiau susidūrimų su encove­distais…

Nusipurškę rankas specialiaisiais skysčiais su prof. Zenonu But­kumi ir dr. Kęstučiu Kilinsku baigia­me sudaryti naują dokumentų rinki­nį „Lietuvos užsienio politikos dokumen­tai 1918–1920 metais”. Tai pirmasis sumanytos dokumentų daugiato­mės serijos tomas, jį finansuoja Moks­lo Taryba, todėl darbas eina spar­čiai ir su ypač gera nuotaika.

Dėkojame už atsakymus ir šiais nesveikais laikais linkime sveikatos bei kūrybinės sėkmės.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Balandžio 24 d. numeryje, Vol. CXII NR. 32)