Kunigas, Lietuvių rašytojų draugijos Amerikoje pirmininkas, Valdas Aušra.

Apie buvimą laike, tarp laiko, laikuose…

Žydronė Kolevinskienė.

Vilnius: Slinktys, 2022. – 133 p.

Joks įvykis pasaulyje nėra negrįžtamas, nes archetipiškai viskas kartojasi, todėl iš tikrųjų pasaulyje nevyksta nieko naujo. (Mircea Eliade)

Šių metų Vilniaus knygų mugės lankytojai stenduose jau galėjo rasti ir naująją kunigo, Lietuvių rašytojų draugijos Amerikoje pirmininko Valdo Aušros knygą Chronos ir Kairos. Iš viso šiuo metu V. Aušra yra išleidęs šešias knygas lietuvių ir anglų kalbomis. Chronos ir Kairos – antroji jo poezijos knyga (pirmoji – Kelionė arba žodžiai ir vaizdai, Vilnius: Naujoji Romuva, 2016, 102 p.). Knyga vasario mėnesį jau buvo pristatyta Birštone, Klaipėdoje, Vilniuje. Simboliška, kad šiais metais minėdami Lietuvių rašytojų draugijos Amerikoje šimtmetį, jį pasitinkame ir su nauja LRD pirmininko kny­ga, beje, neseniai taip pat atšventusį ir savo jubiliejinį gimtadienį. Čia galima prisiminti, kad Lietuvių rašytojų draugijos istorijoje – trys kunigai pirmininkai: katalikų Juozas Tumas-Vaižgantas, pranciškonų Leonardas Andriekus ir liuteronų Valdas Aušra. Du iš jų – poetai.

Valdo Aušros knygą „Chronos ir Kairos”.

2016 metais išleistoje knygoje Kelionė arba žodžiai ir vaizdai (2016) svarbiausias buvo kelionės, kelio leitmotyvas. Naujausioje 2022 metais pasirodžiu­sioje knygoje ryškiausia laiko dominantė. Tačiau kelias, kelionė ir laikas neišvengiamai susiję. Ne vienas knygoje Kelionė arba žodžiai ir vaizdai publikuotas eilėraštis susieja abi V. Aušros poezijos knygas, pavyzdžiui, eilėraštis „Kelyje” iš knygos Chronos ir Kairos:

kiekvieną dieną kelyje esu
kiekvieną dieną vis tęsiu kelionę
yra dienų kai žingsnį į rytus kreipiu
o kitomis – link vakarų kelionė suvilioja (p. 107).

Chronos ir Kairos viršelyje rašytojas Alvydas Šlepikas rašo, kad „tai sakralinė poezija gryniausia savo forma. Gamtos, kasdienybės, apčiuopiamo, matomo pasaulio meditavimas, kiekviename būties ir buities reiškinyje, blyksnyje, trupinyje ar trupmenoje matant Jo veikimą, transcendencijos šviesą. Eilėraščiai susipina, vienas kitą papildo, temos teka iš vieno teksto į kitą. Kalbėjimas kartais pasiekia maldos intensyvumą, kartais artėja net prie himniško psalmių skambesio, bet dažniausiai poetas mums kalba tyliai, tarsi guosdamas, o kartu dėkodamas už šį pasaulį, už kiekvieną jo mirksnį, nušviečiantį mūsų gyvenimus”. Pritardama knygos anotacijai, pabrėžčiau, kad V. Aušros poezija sakralinė, bet nebūtinai religinė. Skaitytojui suteikta galimybė pačiam apmąstyti chronos ir kairos.

Įprastai laikas skirstomas į dvi esmines kategorijas – žemiškasis, žmogiškasis ir dangiškasis, dieviškasis laikas. Žemiškąjį, žmogiškąjį laiką vadiname chronos laiku, o dieviškąjį laiką – kairos. Dviejų skirtingų laikų fiksacija, laiko kaita, transformacijos V. Aušros knygoje yra ir labai svarbios, ir įdomios. Tai knygos pratarmėje „Chronos ir Kairos: eilės ir pamąstymai” paaiškina ir pats autorius: „Šios knygos pavadinime apsisprendžiau panaudoti du graikų kalbos žodžius – kairos ir chronos. Tai labai seni antikos kultūros žodžiai, nusakantys labai skirtingą laiko supratimą. Kasdienybėje mes geriausiai pažįstame laiką, matuojamą laikrodžiais ir kalendoriais. Tai mums įprastas, kasdienis chronos. Chronos yra (chronologija ir pan.) laikas, pagal kurį mes gyvename kas dieną: keliamės, prausiamės, einame į darbą ir t. t. Šios laiko juostos sekoje pasireiškia mūsų veiksmai. Laikas gimti, laikas dirbti, laikas kurti, laikas mylėti, laikas mirti. Kairos yra kiek kitoks laikas. Tai gal greičiau taškas laike, kai subėgus į viena visoms, net ir neįtikėtinoms, aplinkybėms, įvyksta kažkas kokybiškai naujo. Iš esmės, tai įvykis, kuris negalėjo įvykti be Dievo įsikišimo, sudalyvavimo mūsų istorijoje, mūsų chronologijoje” (p. 6).

Autografai gerbėjams. (A. Vaškevičiaus nuotr.)

Kairos laiką įvardiname kaip kokybinį laiką, o chronos laikas – kiekybinis. Chronos laikas matuojamas sekundėmis, minutėmis, valandomis, paromis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais ir t. t. Tai ciklinis laikas, kuris, praėjus tam tikram laiko tarpui, vėl kartojasi. Tuo tarpu kairos laikas nusako Dievo egzistenciją. Šį laiką galime suprasti kaip amžinybės laiką, arba laiką, praleistą maldoje ar/ir buvime kartu su Dievu. Įdomu, kad šie du laikai susijungdami į horizontalę ir vertikalę sudaro kryžių, kur svarbus yra centras, centrinis taškas.

Chronos laikas lengvai atpažįstamas, identifikuojamas. Jis apima chronologinę seką nuo žmogaus gimimo iki mirties. V. Aušros poezijos knygoje chronologiją atspindi krikščioniškos liturginės šventės – Adventas, Kalėdos, Epifanija (Kristaus apsireiškimo šventė/Trys karaliai), Gavėnia, Velykos, Sek­minės, Visų šventų šventės, Vėlinės. Šiuo ciklu ir sukasi žmogaus gyvenimas. Metų ciklas nuo Advento gruodžio mėnesį iki Visų šventųjų minėjimo ir mirusiųjų atminimo lapkričio mėnesį. Būtent tokios dalys ir sudaro V. Aušros knygos struktūrą. Bet knygoje  fiksuojamas ne tik įprastas kalendorinis laikas – į chronos įsiterpia kairos. Kairos laikas lyrinį subjek­tą ištinka:

netikėtai sau pačiam
supratau kad esu
kad stoviu ir žiūriu
įtemptai žiūriu į vidų
bandydamas suvokt kas daros manyje <…>
po truputį
pamažėle
žvilgsnis nukrypo į langą
į išorę (eil. „Žvilgsnis”, p. 50)

Kairos laike po pabaigos kristalizuojasi nauja pradžia. Vėl viskas iš pradžių, tik jau kitaip. Ir visai kitaip nei chronos laike. Chronos laiką mes nesun­kiai atpažįstame. Jį nustatyti padeda laikrodžiai, kalendoriai. Kairos laikas turi ištikti ir reikia gebėti jį identifikuoti. Po kairos žmogus yra kitoks, kažkas esmiško yra nutikę viduje. Tada keičiasi ir žvilgsnis į išorę.

Dievo, o kartu ir kūrybos procesas yra neatskiriama kairos dalis. Kūrėjas/poetas buvoja kairos laike. Kairos laikas sutampa su akimirka, kuri, kaip jau buvo minėta, vėliau kažką lemtingai, esmiškai keičia. Akimirka daugiau ir svarbiau nei įprasti metai. Kairos akimirkoje telpa visas chronos laikas: prislopstanti paukščio giesmė; pasigirdęs širdies tuksėjimas; krintantis sniegas ant žolės stiebo, krūmo, medžio šakos; pakilusi sėjėjo ranka, sėjanti grūdą; krintantis lietaus lašas; sklendžianti balto balandžio plunksna, ant rankų nešiojamas vaikas ir pan.

Knygoje lyrinis subjektas tarsi apmąsto, kad amžinybė ir bus ta niekada nesibaigianti akimirka, kurioje sutalpinama viskas: praeitis, dabartis ir atei­tis. Laikas sustoja: „sustoja laikas ir daugiau nebėga” (eil. Sustojęs laikas”, p. 53). Tačiau sustojęs laikas, sustingę vanduo, nutilęs laikrodis gali asocijuojasi ir su mirtimi.

Skirtingų dimensijų sutalpinimas į vienį V. Aušros eilėraščiuose išreikšta susiliejimo su vandeniu, išsiliejimo, ištekėjimo metaforomis:

susiliesiu su vandeniu
tapsiu srove
tapsiu žvynu žuvies
neriančiu upės gelmėn
žvaigždžių sidabru padabinsiu
dugno smėlį (eil. „Vanduo”, p. 41)

Naujausios V. Aušros knygos eilėraščiai labai „vandeningi”, lyg tekantys, pavyzdžiui: nupraustas veidas, „numazgosiu rankas / gal ir kojas nuplausiu”, „susiliesiu su vandeniu”, „nulinguosiu link didžio vandens”, „kas stumdys debesis / pritvinkusius vandens”, prakaito, lietaus lašai; sakai išteka iš praplėštos širdies, „geriu vandenį pasilenkęs iš čiaupo” ir kt. Nesunkiai atpažįstami biblijiniai motyvai – rankų, kojų plovimas. Ataidi Psalmės eilutės: „Trokštu kaip versmės ištroškusi elnė” (p. 51) (plg. Kaip ištroš­kusi elnė uodžia upelio, / taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve, Ps 41, 2–5).

Vanduo ir pačios įvairiausios vandens semantinės transformacijos nuplauna, apvalo lyrinį subjektą. Su vandeniu siejasi ir eilėraščiuose dominuojantys žiemos įvaizdžiai ir žiemos (baltumo) spalvos: sniegas, atšiaurus speigas, balti debesys, balti žiedai, ūkanos, sidabras. Tą liudija net ir eilėraščių pavadinimai: „Žiemos ženklas”, „Sninga”, „Nuplauksiu…”, „Vanduo”, „Nustojo lyti”, „Kodėl lyja lietus?”, „Troškulys”, „Lietus, „Rudens lietus”. Lietingas ruduo ir žiema yra dažniausiai minimi metų laikai šioje poezijos knygoje.

Kairos laike praeitis/dabartis/ateitis susilieja į vieną ir tampa amžinybe. Prie šio laiko eilėraščių lyrinis subjektas priartėja dvasinėje plotmėje, per me­ditaciją gamtoje (gamtos motyvų eilėraščiuose labai daug), per buvimą Dievuje. Dievo laikas yra slėpinys. Kairos laikas susijęs su Dievo nustatytu laiku žmogui. Todėl neišvengiamai keli knygos eilėraščiai primena sueiliuotus pamokslus (ypač, kai dominuoja liepiamasis imperatyvas ar šioks toks moralas): „kviečiu ir raginu  / kelionės pamokas priimti <…> / ateik sustok ir pasiliki; mirtis yra dovana / kad suprastume / ką reiškia gyventi” ir pan. Arba, pavyzdžiui, eilėraštis „Saldaus gyvenimo obuolienė”:

žmonių gyvenimai
kaip tie obuoliai
ne visada tinkami
bendro gyvenimo obuolienei (p. 99)

Netikėtai ataidi ir Kristijono Donelaičio Metų „Pavasario linksmybių” tonacijos:

kas pasislėpęs buvo nuo liūties
kas suplaktas į žemę paslikas gulėjo
ar skendo vandeny
pradėjo atsigaut (eil. „Nustojo lyti”, p. 66)

Sakralumas V. Aušros poezijos knygoje gimsta iš kasdienio gyvenimo ir jo detalių – rytinio kavos malimo, nuraškomos uogos, iš netikėto pasisveikinimo su nepažįstamuoju. Išsiskiria kelios netikėtos metaforos ir palyginimai, pavyzdžiui, „atminties žuvys”, „labai lėtai rytas / kisieliumi slenka per pusryčių stalą”. Į V. Aušros eilėraš­čius įsirašo ir barokinis Vilnius, ir „klaipėdietiški fachverkai” (p. 82).

Ką dar būtina paminėti recenzentui? Ypatingai vizualų, tapybišką eilėraštį „Kiemas” (p. 78), išsiskiriantį naratyvumu, siužetiškumu. Knygoje yra keli eilėraščiai anglų kalba, bet jie nesuvaidina ypatingo vaidmens bendrame knygos kontekste. Tačiau svarbi knygos viršeliui pasirinkta paties autoriaus fotografija – sustabdyta sklendžiančios plunksnos akimirka. Subtilios dailininkės Noros Aušrienės iliustracijos.

Ar galima apie laiką kalbėti ar rašyti be Chronos ir Kairos sąvokų? Žinoma. Bet tai būtų jau kitas kalbėjimas. Ir ne kunigo, poeto Valdo Aušros. Jo dėmesio centre – būtent ta Dievo ir žmogaus artume patirta akimirka. „Sugaukime valandą, kuri ateina, nesivykime jos, kai išeina”, – rašė William Shakespeare. Valdas Aušra pratęsia: „Pradedi suprasti, kad viskas, ką patyrėme, ką dar patirsime, vyksta čia ir dabar. Ir kad visa tai yra dovana TAU. Ir nejučia, kažkur savo gelmėse, imi suvokti, kad Tikrasis Dovanotojas aktyviai dalyvauja mūsų gyvenime, ir tas dalyvavimas tematomas tik tikėjimo dė­ka…”

Valdas Aušra Vilniaus knygų mugės stende.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Balandžio 23 d. numeryje, nr. 16 (32))