Čikagos lietuvių opera sugrįžo su „Carmen”

Rimas Černius.

Po ilgos, ne vienerių metų pertraukos, vėl suskambėjo Čikagos lietu­vių opera. Georges Bizet operos „Carmen” spektaklis įvyko sekmadienį, gegužės 1 d., Morton High School auditorijoje, Cicero mieste. Pastatymas bu­vo gyvas, energingas. Išvarginti ilgos pandemijos ir nerimo dėl jau daugiau nei du mėnesius besitęsiančios rusų agresijos prieš Ukrainą, žiūrovai galėjo nors trumpam atitrūkti nuo kasdienybės ir nukeliauti į praeities Ispa­niją – toreodorų ir čigonų šalį. 

„Carmen” – jau ketvirtą kartą

Jeigu reikėtų išrinkti, kuris kūrinys Čikagos lietuvių operos yra labiau­siai mėgstamas, turbūt reikėtų rinktis tarp Giuseppe Verdi operos „La Traviata”, ir Georges Bizet „Carmen”. Ko gero, iš jų pirmauja „Carmen”, nes šių metų „Carmen” pastaty­mas – jau ketvirtasis Čikagos lietuvių operos istorijoje. Pirmą kartą ši opera buvo pastatyta 1959 metais. Tada Carmen rolę dainavo Aldona Stempužienė, Stasys Baras buvo Don José,  Algirdas Brazis – Escamillo ir Dana Stankaitytė – Micaela. Nenuostabu, kad ši opera tokia populiari. Kūrinys yra labai melodingas – jame keturi pagrindiniai solistai atlieka gražias, įsimintinas arijas. Choras dainuoja kiekviename veiksme. O gražuolės čigonės ir ją įsimylėjusio karininko tragiška meilės istorija visais laikais sugeba užkariauti žiūrovų jausmus: ji išlieka jaudinanti net ir šiais moderniais laikais. 

Pagrindinių rolių atlikėjai – profesionalai

Operos „Carmen” pasisekimas labiausiai priklauso nuo pagrindinės Carmen rolės. Šių metų Čikagos lietu­vių operos pastatymas turėjo puikią Carmen – Gabrielę Kuzmickaitę-Žukauskienę. Tai jauna, graži solistė, su gražiu, sodriu balsu ir puikia vaidyba. Nenuostabu, kad vargšas Don José dėl jos kraustėsi iš proto.

Buvo malonu operos scenoje vėl pamatyti ir išgirsti Nidą Grigalavičiū­tę, kuri dainavo Micaelos rolę. Tą patį Micaelos vaidmenį ji atliko ir 1999 me­tais, kai pirmą kartą pasirodė Čikagos lietuvių operoje. N. Grigalavičiūtė dažniau atlieka dramatinio sopra­no roles, bet šioje operoje jos vaidmuo reikalavo lyrinio soprano. Savo arijas pirmame ir trečiame veiksme ji atliko švelniai ir sklandžiai. Jos vaidmuo – priešingy­bė čigonei Carmen. Carmen – aistringa, drąsi. O Micaela bando karininką pritraukti švelnumu. Abiejų solisčių balsai atitiko skirtingus jų personažų charakterius.

Tenoras Egidius Bavikinas, aukštaūgis, išvaizdus, gražaus balso solistas, atliko karininko Don José rolę.  Suprantama, kodėl čigonė Carmen iš vi­sų karininkų nusižiūrėjo būtent šitą. Carmen ir Don José meilės istorija šiame pastatyme buvo suvaidinta labai įtikinamai. O ne visuomet taip būna operos pastatymuose. Don Jose arija antra­me veiksme – „Gėlę, kurią man dovanojai” – buvo gražiai sudainuota ir jautriai suvaidinta. Tačiau Bavikino balsas protarpiais neturėjo to stiprumo, kuris galėtų sukrės­ti žiūrovų emocijas.  Panašiai galima pasakyti apie Ramūną Urbietį, kuris dainavo Escamillo. Išvaizda jis labai ti­ko toreodoro rolei ir savo partiją gražiai išdainavo. Tačiau balse nesijautė to stiprumo, kokio norėtųsi išgirsti iš išdidaus toreodoro.

Saviveiklininkų entuziazmas kūrė stebuklą

Nemaža grupė dainininkų, dainininkių vykusiai atliko antraeiles roles. Ypač gyvai suvaidino ir sudainavo solis­tės, kurios atliko čigonės Carmen draugių vaidmenis. Tai Vilma Skučienė (Frasquita) ir Gilija Krūmaitienė (Mer­cedes). Šiame pastatyme buvo nau­dojami kalbiniai intarpai, kaip buvo numatyta pirmutiniame operos pastatyme Prancūzijoje. Opera buvo dainuojama lietuvių kalba, o tarp arijų ir chorų aktorių dialogai buvo atliekami taipogi lietuvių kalba. Tuo bu­vo išlaikyta Čikagos lietuvių operos tradicija operas statyti lietuvių kalba. Nors kai kurie dialogai ne visuomet buvo aiškiai girdimi, bet įsiklausius jie padėjo lietuviams žiūrovams geriau suprasti veiksmo eigą. 

Čikagos lietuvių operos choras šiame pastatyme skambėjo labai stipriai. Choristai dainavo ir vaidino energingai, įsijautę į spektaklio vyksmą. Buvo matyti, kad jie visi savo partijas yra gerai išmokę. Čia reikia įvertinti choro vadovės Nidos Grigalavičiūtės puikų darbą. Taip pat reikia pasveikin­ti vaikų chorą, kurį paruošė Danguolė Žibkutė Pažemeckienė. Pirmame veiksme vaikai drąsiai įžygiavo į sceną ir ten įsijautę atliko savo dainelę. Be abejo, mažiesiems artistams buvo malonu išgirsti, kaip entuziastingai žiūrovai jiems plojo.

Nematomi operos kūrėjai

Operą režisavo Nerijus Petrokas. Režisieriaus darbas dabartinėmis Čikagos lietuvių operos sąlygomis yra sunkus. Dauguma pagrindinių solistų atvyko iš Lietuvos, nors nemažai buvo ir Amerikoje gyvenančių. Choras, šokė­jai – Amerikos lietuviai, o dirigentas, režisierius, choreografas – iš Lietu­vos.  Režisieriui viską tinkamai suderinti tenka tik prieš pat spektaklį, kai visi atlikėjai iš Lietuvos jau būna atvykę į Ameriką. Todėl būtų nesmagu per daug kritikuoti režisūrą. Režisūra buvo apgalvota ir kūrybinga, bet kai kur, mano manymu, trūko tos rimties, kokios prašosi tragiškos operos siužetas. Dažnai operų pastatymuose veiksmas tampa per daug statiškas. Šiame pastatyme buvo priešingai. Scenoje veiksmas buvo labai judrus, energingas. Choro energingumą papildė choreografija, kurią paruošė choreografas Donatas Bakėjus. Ketvirtame veiksme ypač puikiai buvo atliktas šokis, vaizduojantis tureodoro tramdomą jautį. Tačiau man, eiliniam žiūrovui, susidarė toks įspūdis, kad solistai scenoje kai kada per daug judėjo. Lyg jiems buvo įsakyta nestovėti vieto­je, slinkti iš vieno scenos galo į kitą. O kartais, skambant ypatingai ope­ros ari­jai, norėjosi, kad solistai nejudėtų, bet tiesiog dainuotų ir leistų žiūrovams susikaupus pasiklausyti.

Operos pagrindas yra jos muzika. „Carmen” muzika buvo dirigento Vytauto Lukočiaus rankose. Šiam pastatymui buvo surinktas gana didelis orkestras, kuris skambėjo ryškiai ir sklandžiai. Dirigentas sėkmingai suderino orkestro grojimą su solistų ir choristų dainavimu. Jautėsi, kad operos muzikinė pusė puikiai surepetuota, paruošta. 

Žiūrovai

Turiu vieną priekaištą, kuris skirtas ne tiek operos atlikėjams, o pačiai pub­likai. Bizet opera „Carmen” yra keturių veiksmų. Prieš kiekvieną veiksmą yra labai graži muzikinė įžanga, kuri nustato to veiksmo nuotaiką. Tos muzikinės įžangos yra labai melodingos. Tačiau šiame pastatyme buvo beveik neįmanoma jų girdėti. Dirigentas pradėjo operos uvertiūrą auditorijos šviesoms užgesus. Tačiau žiūrovai dar ne visi buvo užėmę savo vietas. Muzika groja, o tuo metu girdisi žiūrovų brazdėjimas, šnabždėjimas, slinkimas į vietas. Kai kurie mūsų moderniųjų laikų žiūrovai tebežaidė su savo išmaniaisias telefonais. Susikaupti muzikos klausymui kai kuriems buvo labai sun­ku. Panaši problema kilo po antrojo veiksmo. Programoje nebuvo pažymėta, kad po antro veiksmo nebus pertraukos. Antram veiksmui pasibai­gus, salėje užsidegė šviesos. Kai kurie žiūrovai pakilo iš savo kėdžių, manydami, kad prasideda pertrauka. Bet paaiškėjo, kad ne – po kiek laiko dirigentas pradėjo trečio veiksmo muzikinę įžangą. Kilo šiokia tokia maišatis, dėl kurios nukentėjo trečiojo veiksmo pradžia. Žiūrovai turėjo būti informuoti iš anksto (gal reikėjo pranešti per garsiakalbį prieš prasidedant operai), kad po antrojo veiksmo pertraukos nebus.

Prisimenu vieną atvejį iš senų laikų, kada vieną Čikagos lietuvių operos pastatymą dirigavo Aleksandras Kučiū­nas. Jis buvo pasiruošęs pradėti uver­tiūrą, bet nugirdo, kad kai kurie žiūrovai kalbasi. Tai jis palaukė, kol publika visiškai nutils, ir tik tada pradėjo operą. Žiūrovai turėtų suprasti, kad į operos spektaklį reikia nevėluoti. O kai muzika prasideda, reikia nutilti.

Tačiau kad ir kaip būtų, žiūrovams spektaklis akivaizdžiai patiko. Paskutiniame veiksme, kai scenoje vy­ko toreodorų paradas, kai kurie salėje kartu su muzika ritmiškai plojo. Operai pasibaigus, žiūrovai atsistojimu  ir audringais plojimais dėkojo visiems atlikėjams. Ši žmonių reak­cija patvirtino, kad spektaklis bu­vo sėkmingas.

Labai sunku prognozuoti šiais neramiais laikais, kokia bus Čikagos lietu­vių operos ateitis. Tačiau šiuo „Carmen” pastatymu operos kolektyvas įro­dė, kad ir sunkiomis sąlygomis jis sugeba atlikti ilgą, keturių veiksmų operą. O tai nemažas pasiekimas. 

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gegužės 7 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 36)