Ar tu esi lietuvis?

Amandas Ragauskas.

Jau trisdešimt pirmus metus su šeima gyvename JAV, Los Angeles apylinkėse. Tačiau, kaip rašė Jurgis Zauerveinas, „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt”. Mano supratimu, apie lietuvybę reikėtų pradėti kal­bėti prisimenant ištakas – vietą, ku­rioje esi gimęs.

Pirmoji dalis. Esu gimęs Lietuvoj, šalelėj mylimoj

Gimiau laikinosios sostinės se­na­miestyje, Kauno žydų ligoninėje. Pir­mieji penkeri mano gyvenimo me­tai prabėgo poeto Jono Mačiulio (Mai­­ronio) name-muziejuje su visa gausia mamulytės, Dalios Jankaus­kai­­tės mamos šeima ir, aišku, su tėvu Amandu Ragausku. Vėliau, mamai ga­vus buhalterės darbą tuometėje Pa­baltijo geležinkelio technikos mokykloje, šeima persikraustė gyventi į valdžios suteiktą butą V. Majakovskio gatvėje (filosofo E. Kanto gatvė, sovie­tams okupavus Lietuvą, buvo pavadinta šio sovietų poeto vardu). Ten gy­vendamas patyriau pirmą rimtą Die­vo gailestingumo apsireiškimą. Gele­žinkeliečių mokyklos kieme ant že­mės mėtėsi nuo stulpo atitrūkęs elektros laidas. Žaisdamas kieme nevalingai jį kliudžiau. Ir tik dėka kaimynės žento Povilo Samonio, kuris nuplėšė nuo manęs tą laidą, likau gyvas.

Namuose Kaune kartu su mumis gyveno mamulė Petronėlė – nuosta­baus gerumo moteris. Jauna netekusi vyro, ji viena užaugino šešis vaikus. Petronėlei piršosi ne vienas vyras, bet ji sakydavo, kad joks kitas vyras jos vaikams neatstos tikro tėvo. Tai buvo labai pamaldi moteris. Iš jos su broliu Rolandu išmokome kasdienių maldų. Rytą ir vakarą klūpėdavome visi trys ir, kaip mamulė sakydavo, kalbėdavome poterius, o sekmadieniais visa šeima eidavome į Mišias Kau­no Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje ba­zilikoje.

Šiaip jau esu vienas tų laimin­gų­jų, kuris nuo penkerių vasaras leisda­vo mažame Dzūkijos miestelyje Sim­ne pas tėtuką Jokūbą ir močiutę Ele­ną Ragauskus. Tėtukas tarnavo vargonininku Simno Šv. Mergelės Mari­jos į Dangų Ėmimo bažnyčioje, o mo­čiutė savo rankose laikė visas namų ūkio vadeles. Vaikystėje patyriau di­džiulę senelių meilę, mat buvau pirmas jų anūkas.

Tėtukas su močiute gyveno Sim­no klebonijos pastate. Kiekvieną sekmadienio rytą pro virtuvės langą ma­tydavau bažnyčios šventoriaus kal­nelį, nustatytą aplinkinių kaimų maldininkų vežimais. O Mišių metu sėdėdavau prie tėtuko ir stebėdavau, kaip jis vargonuoja. Tie vaizdai neišdilo iki šiol.

Tuo metu bažnyčios klebonas bu­vo kunigas Juozas Žemaitis, kuris vėl­iau tapo vyskupu. Jis buvo labai mielas ir dėmesingas kunigas. Visa­da pakalbindavo, pasiūlydavo perskaityti knygelių ir ragino mokytis groti fortepijonu, kuris užėmė pusę tėtuko kambario. Aišku, vis žadėda­vau – kaip gi atsakysi kunigėliui. Be­je, buvau šiek tiek pramokęs groti, su tėtuku pagrodavome ir keturiomis ran­komis. Deja, tos puikios galimybės tapti pianistu neišnaudojau. Bu­vau labiau linkęs su draugais žaisti futbolą nei muzikuoti. Tėtukas buvo labai švelnaus būdo ir nevertė nuo ryto iki vakaro „varinėti” gamų. O gal ir suprato, kad muzikanto iš ma­nęs nebus…

Buvau azartiškas žvejys ir plau­ki­kas. Pro Simną tekėjo upeliukas, o apylinkėse buvo du ežerai. Upelis bu­vo pilnas žuvų, tad jame su draugais prižvejodavome aukšlių ir kilbukų, o su dėde Brunonu žvejodavome Gilui­čio ežere. Iš jo vandenų traukdavome kuojas, karšius ir ešerius.

Nauja pramoga atsirado, kai ku­nigas Juozas nusipirko motociklą „Jawa”. Simno bobulėms tai kėlė di­džiulį pasipiktinimą, o man pasitaikė proga pasivažinėti. Kunigas Juozas po vakarinių Mišių mėgdavo važiuoti išsimaudyti Giluičio ežere. Kartu ke­liaudavau ir aš. Bendrystė su tuo nuostabiu žmogumi tęsiasi iki šių die­nų. Jis kaip vyskupas emeritas da­bar gyvena Marijampolėje, tad šv. Ka­lėdų ir šv. Velykų proga pasikeičia­me sveikinimo atvirukais, o 2019-aisiais, viešėdamas Lietuvoje, jį aplankiau. Nors jau sulaukęs 90-ties dar buvo žvalus. Užtikau besirengiantį vakari­nių Mišių pamokslui, susitikimas buvo maloniai jaudinantis.

Praėjo mano vaikystė, numirė tė­tukas, močiutė ir mamulė, palikę man didelį turtą: Dievo ir artimo mei­lės supratimą. Vedžiau tremtinių Jo­no ir Jadvygos dukrą Veroniką. Ves­damas apie jų tremtį nieko nežinojau, nes sovietmečiu tai buvo paslaptis. Tik Lietuvai atgavus Nepriklauso­mybę sužinojau jų gyvenimo istoriją, kad būdami jauni jie su šeimomis buvo ištremti. Jonas buvo partizanas ir tik per stebuklą liko gyvas. Su Jad­vyga jis susipažino tremtyje. Vedė ją ir susilaukė dukros. Norėjo pavadinti Veronika, bet sovietai tokio vardo ne­pripažino ir į gimimo liudijimą įrašė Vera, dar ir Jerusevičienės pavardę įkeverzojo. Iš savo žmonos sužinojau, kaip sunkiai šeimai sekėsi įsikurti so­vietų Lietuvoje. Teko gyventi ir malkinėje, ir gamyklos, kurioje tėvai dirbo, darbininkų persirengimo pa­talpose.

Mudu su Veronika susilaukėme dviejų vaikų: dukros Amandos ir sū­naus Andriaus. Kai jie paūgėjo, nusprendėme leisti lankyti vaikų folklo­ro ansamblį „Tututis”. Jam vadovavo Tautinių muzikos instrumentų mu­zie­jų tuo metu Kaune kuriantis mu­zikas Vaidotas Stulga ir jo žmona Gra­žina. Tai buvo dar viena Dievo dovana – patekome į puikų kolektyvą, kuriame vyravo tautinio atgimimo at­mosfera. Sutikome daug nuostabių žmonių, kuriems rūpėjo lietuviškas tautinis menas. Susidraugavau su maestro V. Stulga, jis mane pakvietė dirbti muziejuje jo pavaduotoju.

Antroji dalis. Emigracija

Atsiradus galimybei pasidairyti po pasaulį, su brolio šeima emigra­vome į JAV. Los Angeles gyveno ma­mos sesuo Danutė Domkus su šeima. Teta mus priėmė naujo gyvenimo pra­džioje. Nuostabi moteris, dar gy­vendamas Lietuvoje, susirašinėjau su ja. Kaip minėjau, jos mama, o mano mamulė buvo pirmoji, išmokiusi po­te­rių, o teta Danutė tapo mano giles­nio tikėjimo pažinimo mokytoja. Iš Dievo malonės tuo laiku susipažinau su keletu Kauno kunigų seminarijos klierikų. Bendravimas su jais dar labiau sustiprino tikėjimą.

Atvykęs į Los Angeles, pradėjau dairytis savo vietos lietuviškoje vi­suo­menėje. Pradėjau mokytojauti Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, vaidinti Los Angeles dramos sambūryje (LADS). Sutikau daug puikių žmonių, kurie padėjo apsiprasti naujoje vietoje. Tuo metu dar veikė ne­ma­žai lietuviškų organizacijų. Ne vienoje jų gavome pasiūlymų prisi­dėti prie jos veiklos. Pasirinkau pedagoginę ir meninę veiklą, o Lietuvių Bendruomenės (LB) veikla netraukė. Supratau, kad tai labai rimta organizacija, padėjusi vadinamosios antrosios bangos lietuviams nepasimesti atvykus į naują šalį, bet mane labiau traukė kultūros organizacijos, juolab kultūrinės veiklos netrūko. Lietuvoje neteko vaidinti saviveikliniuose dra­mos būreliuose, bet tuometinio LADS pirmininko Vinco Dovydaičio kvieti­mu patekęs į išeivijos teatro sceną, joje užsilikau ilgam. Viliojo sava lie­tu­vių kalba perduoti personažų išgy­ve­nimus. Pirmas spektaklis, kuriame vaidinau, buvo režisieriaus Algiman­to Žemaitaičio statytas veikalas „Ka­ralius vagis”. Jame teko kurti pagrindinio personažo Jono vaidmenį. Sam­būris mane žavėjo tuo, kad statė vien lietuvių dramaturgų kūrinius. Ta­čiau ypač žavėjo pažintis su režisieriumi Petru Maželiu. Tai – buvęs Kau­no valstybinio teatro aktorius, šio teatro choro dainininkas ir baleto šo­kėjas. Tarnaudamas Lietuvos kariuo­menėje jis pasižymėjo dar ir daili­nin­ko gabumais, tad režisuojamiems spektakliams Los Angeles pats kūrė dekoracijas. Jis buvo tikras lietuvių kalbos žinovas ir patriotas.

Vėliau keliai suvedė su lietuvių aktore Olita Dautartaite, kuri LADS kvietimu atvyko į Los Angeles statyti pačios parašytą pjesę apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Man teko di­džiulė garbė kurti genialaus dailinin­ko ir kompozitoriaus įvaizdį.

Po sambūrio buvo įdomus de­šimt­metis su „Retro” šokių grupe. Va­dovės Sigitos Barysienės entuziazmas paviliojo nerti į šokį ir siela, ir kūnu. Kiekvieną penktadienio vaka­rą repetavome iki devinto prakaito. Pirmas pasirodymas įvyko Los Ange­les Lietuvių dienų kermošiuje. Pake­rė­jome publiką, gal ne tiek meistriš­ku­mu, kiek šokių naujumu, mat mū­sų grupė šoko išeivijai dar nežinomus miestelėnų šokius. Man jie taip patiko, kad net tapau šokių grupės ly­deriu. Su „Retro” koncertavome dau­gelyje JAV miestų, Kanadoje ir Lie­tuvoje.

Toliau sekė naujas kūrybinis etapas. Į Los Angeles gyventi atvyko Lie­tuvos teatro aktorė Justina Grumš­lytė, vėliau ištekėjusi už Arūno Braz­džionio. Ji pasiūlė įkurti „Just Mil­li’n Around” teatrą, kuriame dviese vaidinome jos parašytas pjeses ir kūrėme „Auksinės vinies” nominacijų šou. Tai – beribio talento ir jaunat­viškos energijos kupina jauna mo­teris.

Galiausiai kartu su Justina mo­kytojaujant lituanistinėje mokykloje, kilo mintis įkurti poeto Bernardo Brazdžionio vardo išeivijos meninin­kų atminimo kiemelį – jo dešimtmetį minėsime 2022 metais. Kiemelio ar­chi­tektas – dailininkas Sigitas Šni­ras. O B. Brazdžionio biusto kūrėjas – jo kurso draugas iš Kauno, skulptorius Gintaris Česiūnas. Kiemelyje iki šiol vyksta kūrybiniai vakarai, kuriuose dalyvauja poetai, rašytojai. Taip pat rengiamos kasmetės Vytės Nemu­nėlio „Meškiuko Rudnosiuko” šventės. Los Angeles lietuviams tai – ne­įkainojama kultūrinė erdvė.

Vienu metu buvau laikraščio „Drau­gas” korespondentas, redaga­vau „Vakario” puslapį. Turbūt buvau menkas žurnalistas, nes ilgainiui re­dakcija puslapį uždarė. Šiuo metu ra­šau savo įspūdžius apie puikų šona­sly­dininką (automobilių sportas) Auri­mą Bakchį, lietuvį, rungtyniaujantį prestižinėje Formula Drift lygoje. Varžybų metu plevėsuoja lietuviška trispalvė, varžybų programoje skelbiama, kad Aurimas Bakchis yra iš Kauno (Lithuania).

Ne vienus metus teko vesti JAV Vakarų apylinkės LB rengiamą Lie­tu­vių dienų festivalį. Su S. Barysiene ne kartą buvome šio festivalio reži­sie­riai. Vienais metais dienose su spe­cialia programa dalyvavo ir LADS. Apatinėje parapijos salėje įrengėme pastogę „Pas Ragą”. Deko­racijas sukūrė dailininkas S. Šniras ir tekstilininkė Aušra Maculevičie­nė. Programos režisieriai buvo Lais­vūnė ir Gintaras Laurinkai. Su daina mar­širavome po parapijos kiemą kviesdami svečius į pastogę  „Pas Ragą”, kurioje vyko nepakartojamas koncertas pagal „Keistuolių teatro” dainas su šokiais ir humoristine Lais­vūnės bei LADS aktorių programa.

Šiuo metu esu „užtarnautame poilsyje”, kurį (irgi iš Dievo malonės) užsitarnavau dirbdamas dviejų lietuvių Mindaugo Gedgaudo ir Liudo Rei­vydo sukurtoje bendrovėje „ARC Ma­chines”. Dabar sekmadieniais patarnauju Mišiose Los Angeles Šv. Kazi­miero parapijos bažnyčioje. Prieš „kau­kių balių” (pandemiją) mokiau vai­kus patarnauti šv. Mišioms.

Beje, dabar, kai viską čia surašiau, supratau, kad tikrai esu lietuvis. Lietuvybė manyje – iš Dievo malonės, per senelius, tėvus ir gyvenime sutiktus žmones. Lietuvybės išmokti neįmanoma. Lietuviu reikia gimti.

Kalbant apie lietuvybę išeivijoje, regis, tai – jau sudėtingesnis klausimas. Lituanistinė mokykla (lenkiu sa­vo žilstančią galvą prieš visus/as mokytojus/jas) gali išugdyti tik lie­tu­vių tarpusavio bendrystę. O lietuvy­bę, lietuvių kalbą pirmiausia turi įskie­pyti tėvai.

LB – stipri ir gyvybinga organiza­cija. Pagarba jai už tai, kad jau 70 metų veikia JAV lietuvybės išlaikymo srityje. Linkėčiau, kad daugiau dė­mesio ir finansinės paramos būtų skiriama kultūrinei veiklai.

Šiaip tai labai gaila, kad šių die­nų pasaulyje trūksta rimtų autorite­tų arba jie nustumiami į paribius. Ge­nijus Albertas Einšteinas yra pasa­kęs: „Pasaulį valdo kvailumas, baimė ir gobšumas”. Ir, manau, kol žmonės neatsigręš į tikrąsias vertybes, kol ir toliau ignoruos Dievo buvimą, nesu­pras savo prigimties, pasaulis degra­duos. O lietuvybė, duok Dieve, išliks bent jau Lietuvoje. Juk pirmais gyve­nimo metais ir Los Angeles drauge su keletu bičiulių buvome subūrę vadinamąjį Trečiabangių subuvimą. Pra­džioje viskas vyko labai nuoširdžiai, tačiau žmonės yra tik žmonės – kol jiems reikia saugaus prieglobsčio, jie telkiasi bendrystei. Vėliau dažnu at­ve­ju nugali polinkis kurti materiali­nę gerovę, o dvasinė lieka nuošalyje…

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugpjūčio 14 d. numeryje, Vol. CXII NR. 64)