Aš ir mano New Yorkas: odė meno Mekai

Stažuotė New Yorke, susipažįstant su šio miesto meno industrija, lietuvei Šarūnei Abromaitei, Baltic-American Freedom Foundation (BAFF) stipendininkei atvėrė duris į magišką pasaulį. Jame kiekvienas gali kurti savo gyvenimo filmą, pakviesdamas į jį čia sutiktus žmones.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. lapkričio 21 d. numeryje, Vol. CXV NR. 93)

ŠARŪNĖ ABROMAITĖ.

Kartais atrodo, kad meno pasaulį valdantys kolekcionieriai, pardavėjai, kuratoriai ir konsultantai norėdami pa­matyti parodos atidarymą ar nusi­pirkti meno kūrinį nuskristų į bet ku­rią pasaulio vietą. Net ir pandemija sun­kiai pristabdė svarbiausių pasau­linės meno rinkos įvykių plitimą. Ne paslaptis, jog meno industrija juda cik­lais ir turi sezoniškumą. Kovo mė­nesį švediškas meno mugių stalo asortimentas apima „Frieze LA“, „Art Du­bai“ ir „Art Basel Hong Kong“. Taip pat vyksta svarbūs dideli aukcionai Londone. Balandį Venecijos bienalės ati­darymas tampa nekomercinės me­no rinkos dalyvių traukos centru (šie­met Lietuvos pavilijonas pateko į TOP geriausių penketuką). Tuo metu meną perkantys ir kolekcionuojantys turi ga­limybių pasižvalgyti ir meno mugė­se Briuselyje, Čikagoje bei Dallase. Ta­­čiau gegužį visos akys meno pasau­lyje krypsta į New Yorką, kuriame pa­vasaris yra pilnas meno mugių, aukcionų ir parodų. Miestas tampa tikru meno ir kultūros centru, pritrau­kian­čiu svarbiausius meno rinkos žaidėjus iš viso pasaulio ir savo aktyvumu bei intensyvumu nurungiantis kitus kūrybinius centrus, tokius kaip Los Ange­les ar Miami. Dėl tokio New Yorko ak­ty­vumo gegužė meno rinkoje galimai užsitarnaus judriausio metuose mėnesio statusą.

New Yorko meno industriją iš arti pamačiusi ir šį pasaulį savo rankomis pažinusi Šarūnė Abromaitė neslepia – šiame mieste paaugusi ne tik iš profe­sinės, bet ir asmeninės pusės. „Šis mies­­tas formuoja ir keičia žmones“, – teigia Baltic-American Freedom Foun­dation (BAFF) stipendijos dėka New Yorke metus praleidusi kultūros eko­nomikos ir kultūros politikos sritimis besidominti jauna profesionalė. Tiks­las geriau suprasti meno rinkos ekosistemą bei savo vietą joje buvo pasiektas. Vasarą grįžusi į Lietuvą Šarūnė toliau tęsia savo kelią kultūros lauke ir, prisijungusi prie „Kurk Lietuvai“ programos, šiuo metu dirba Kultūros ministerijoje, kur vysto kultūros ir kū­rybinių industrijų ekosistemos stipri­ni­mo Lietuvoje projektą.

„Draugo“ puslapiuose Š. Abro­mai­­tė pasakoja apie susikurtą savo uni­kalų New Yorką, lietuviškos tapa­tybės išskirtinumo svarbą, stažuotę di­džiausiose pasaulyje Frieze meno mu­gėse bei susidūrimą su meno industrijos užkulisiais, kurie leido geriau su­prasti ir susidaryti šios, dažnai mist­ifikuojamos, industrijos paveikslą.

Kas man yra New Yorkas? Šį klau­simą svarbu atsakyti kiekvienam individualiai, nes jis labai subjektyvus. Kiekvienas, gyvenantis šiame verdančiame kultūrų, kalbų ir gali­mybių katile susikuria labai unikalų niujorkietišką ritmą ir savitą burbu­lą, kurio antro tokio identiško pas nie­ką kitą nesurasi.

New Yorko magija

Man asmeniškai New Yorkas yra apie atvirumą priimti ir dalintis. Apie netikėtus gilų įspaudą tavyje pa­liekančius tik vieną kartą gyvenime nutinkančius pokalbius su žmonė­mis, kurių daugiau niekada gyveni­me nematysi. Apie mokėjimą nesu­reikšminti, pasijuokti ir pasidžiaugti net ir paviršutiniškais dalykais. Apie atsitiktinai metro sutiktą žmogų, ku­ris pasirodo yra profesionalus džiazo virtuozas ir nieko nelaukdamas pa­siūlo tau užsukti į šiandien vykstantį savo pasirodymą, taip per sekundę ap­versdamas tavo vakaro planus. Apie galimybę gyventi taip, kaip nori ir laisvę būti tuo, kuo esi iš tikrųjų. Apie drąsą galvoti ir kvestionuoti. Apie užaugusį pasitikėjimą savo gy­venimo kelione ir netikėtų atsitikti­numų žavesį. Apie bendruomenę, ku­rią rasi – nepaisant to, koks netra­dicinis ar tradicinis bebūtum. Apie kiekvieną kartą su šypsena veide pa­sitinkantį kasininką, su kuriuo neilgai trukus pradedate kalbėtis ir apie šeimos problemas. Apie netikėtai po darbo keliaujant namo pamatytą gat­vėje vykstantį Shakiros koncertą, kuris niujorkiečiams nekelia jokių emocijų ir greito jų žingsnio, pama­čius pasaulinio garso atlikėją, visai nepristabdo – nes juk čia New Yorkas. Apie legendinius Greenwich Village rajono džiazo klubus, į kuriuos naktimis susirenka (nes reikia duoną iš kažko valgyti) geriausi New Yorko džia­zo virtuozai ir dėl to įprastai na­mo grįžti apie 3 ryto. Apie legendinę Harlemo džiazo močiutę, kuri jau 50 metų kiekvieną sekmadienį kviečiasi pas save į svetainę pasiklausyti jos ir draugų džiazo improvizacijų, tad sve­tingai pakviestas neatsisakai į sve­čius užsukti. Apie mano New Yorke nuomoto buto savininkę, kurios dėdė pasirodo garsus fizikas dirbęs prie „Manhattan project“, tad nereikia net ir „Oppenheimer“ filmo, kad su­prastum siužetą. Apie sportinių šo­kių batelius, kurie man atvėrė duris į NYC sportinių šokių pasaulį bei davė galimybę pašokti su JAV sportinių šo­kių čempionu. Apie gausybę darbš­čių ir patriotiškų JAV lietuvių, pas kuriuos namuose kabantis Vytautas Didysis ar knygų lentynose išdėlioti garsiausių lietuvių klasikų kūriniai yra įprastas dalykas. Apie galimybę susipažinti su Lietuvos kino legendos Jono Meko sūnumi, kuris vieno drau­gų susibūrimo metu, atsinešęs savo tėčio senają tarką, pagamina drau­gams visų išsiilgtus tradicinius bulvinius blynus. Apie galimybę priartėti prie žmonių, nuo kurių, atrodo, tave skiria šviesmečiai, o galiausiai suvoki, kad nuo Andy Warhol tave ski­ria tik vienas žmogus (ir kelios dešimtys metų). Apie galimybę pažinti kultūrinę, politinę bei verslo Lie­tu­vos šviesuomenę ir pamatyti ypatin­gą grupę žmonių, kurią šis miestas natūralia atranka prafiltruodamas sukuria. Apie paradoksalų jausmą, dėl kurio, nors atrodytų – taip toli nuo namų, iš tiesų jautiesi dar arčiau Lietuvos nei būdama Lietuvoje. Apie tapatybės ir kultūrinio identiteto svarbą šioje įvairiausių kultūrų miš­rainėje. Apie New Yorką kaip geriau­sią sporto salę treniruoti drąsos ir pasitikėjimo savimi raumenį.

Jei reiktų apibūdinti, sakyčiau, jog tai – ekstre­mumų miestas; čia – viskas, kas geriausia ir blogiau­sia vie­nu metu. Nuo aukščiausių dangoraižių, prabangių restoranų ir garsiausius pasaulio žmones pritraukian­čių renginių iki gatvėse gyvenančių benamių, šiukšlių ir neretai be dides­nės baimės per kojas prabėgančių žiurkių. Nuo garsiausių kompanijų, milžiniškų viską turinčių korporacijų ofisų bei didelius atlyginimus mo­kančių darbo vietų iki kasdieninės ko­vos dėl išlikimo norint išlaikyti šias konkurencingas darbo vietas, di­delio streso lygio ir šeimyninio gy­venimo paaukojimo vien tik tam, kad liktum šiame mieste. Čia galima rasti visko ir visiems. Todėl svarbu žinoti, ko nori, nes išvargintas pasirinkimų galimybių galiausiai gali ir pasimes­ti. Svarbu žinoti, ką tau šis miestas turi duoti ir ko tau iš jo reikia.

Nepaisant didelių kraštutinumų, kurių yra pilnas šis garsus pasaulinis metropolis – buvimas fiziškai taip arti visko turi savito žavesio. Kažko­kiu būdu ir pats po truputį pradedi jaustis šių istorijomis ir legendomis apipintų gatvių dalimi. Šis jausmas užplūsta, kai supranti, jog tavo kai­mynas kažkada buvo John Lennon, kitoje tavo apartamentų gatvės pusėje koncertuoja Patti Smith, už 40 dol. po darbo nuėjęs į Broadway šou pa­matai niujorkiečių akims jau įprastą žvaigždžių puokštę – nuo Anne Hatha­­way iki Robert De Niro. Kai muzie­juose išvysti anksčiau tik meno vado­vėliuose matytus kūrinius, gale­rijų atidarymuose gerdamas vyną turi pro­gą gyvai susipažinti su garsiausiais šiuolaikiniais pasaulio meni­nin­kais, o tavo vienas mėgstamiausių pa­saulinio lygio dainininkų Patric Wat­son, pasirodo, yra geras tavo draugo draugas, kuris mielai pasikvie­čia ta­ve į savo koncerto užkulisius.

New Yorkas man yra pilnas kaž­kokios ore tvyrančios magijos, kuri leidžia kiekvienam jame gyvenančiam susikurti nenuspėjamo siužeto fil­mą. Filmą, kuris dažnai susidėlioja iš netikėtai susiklosčiusių įvykių, atsitiktinumų sekos ar aplinkybių, ku­rios tave privertė pasukti šen ar ten. Šis miestas funkcionuoja lyg atskira planeta – jam nereikia likusio pasaulio, nes atrodo, kad visas pasau­lis suplūsta čia. Gal todėl žmonės ir nešioja marškinėlius „It will always be New York or nowhere“?

Kultūros diplomatija ir „teatras“

Panašus jausmas apima ir mąstant apie šio miesto meno rinką. Bū­tent New Yorkas yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal meno pardavimus. Tik­ra meno Meka, tad kur daugiau, jei ne čia, pamatyti visą vidinę virtuvę bei mokytis. Pradėjusi dirbti didžiau­sias meno muges JAV organizuojančioje šiuolaikinio meno kompanijoje „Frieze“, jos partnerys­čių koman­­doje, kuri kelis kartus per metus skirtingose pasaulio vietose sujungia šiuolaikinio meno pirkėjus ir pardavėjus bei į vieną vie­tą pritraukia visus meno rinkos dalyvius, sus­idūriau su šios rinkos „grietinė­le“. Supratau, jog mūsų klientai – tai su žinomiausiais me­nininkais dir­ban­čios ir didžiausius pardavimus pasaulyje darančios aukščiausio lygio meno galerijos bei žinomiausios kompanijos ir prekių ženklai, tokie kaip Balenciaga, Cha­nel, Prada, BMW, Ruinart ir kiti, kurie yra suinteresuoti tokius rengi­nius remti. Dau­guma šių galerijų yra Man­hattane. Tad šioje vietoje vėl sužibėjo New Yorko pranašumas: tu­rėjau gali­mybę fiziškai jose lankytis, susitikti su šių galerijų atstovais bei iš arti ma­tyti, kaip kuriami ryšiai, partne­rystės ir abiems pusėms naudingi santykiai.

Tokio masto meno mugės vaidina ypatingą vaidmenį ne tik globalioje meno ekosistemoje, bet ir sukuria didelę pridėtinę vertę pačiam miestui. Meno mugės turi tokią milžiniš­ką galią ir svarbą, jog aplink jas yra planuojami pasauliniai aukcionų par­davimai, parodų atidarymai, biena­lės bei kiti meno industrijai svarbūs renginiai. Nors Lietuvai JAV meno rinka vis dar – gana uždaras pasaulis, tačiau yra ko iš jo pasimokyti: nuo visuomenės įtraukimo į kultūrą skatinimo būdų iki privataus ir viešojo sektorių bendradarbiavimo galimybių bei miesto iniciatyvų, palaikant kūrybinį sektorių.

New Yorke taip pat supratau, ko­kią galią kultūra ir menas turi diplomatinėje arenoje šviečiant šio kontinento žmones apie toli nuo jų egzistuojančias problemas. Menas gali būti galingesnis už ginklus. Jo įtaigumas nešant tam tikrą žinutę gali pa­siekti didesnę auditoriją žmonių nei politikų pasisakymai ar svetainių straips­niai. Kultūra ir skirtingos me­no formos gali būti svarbus įrankis norint šviesti visuomenę, papasakoti apie vyraujančias aktualijas ir reikš­mingus įvykius „kitame“ pasaulyje, kuris amerikiečiams atrodo labai to­li. Taip, papildomai prisijungusi prie ekonomikos ir kultūros diplomatijos projektų Lietuvos konsulate New Yor­ke, galėjau susidaryti pilną kultūros įtakos skirtingoms visuomenės sri­tims vaizdą bei suprasti privataus ir viešojo sektorių dinamikas.

Įdomu suvokti, kiek daug skirtin­gų sričių gali atliepti menas ir kaip skirtingai jis gali būti panaudotas. Vieniems tai investicija, produktas, už­dirbantis pinigus, kitiems – gali­my­bė prisivilioti tam tikrą grupę žmonių ar būdas susirasti draugų. Dar kitiems – tai galimybė kalbėtis su pasauliu, skleisti žinutę ir būti iš­girstiems arba kvestionuoti, kviesti visuomenę mąstyti, galvoti kritiškai bei priminti apie egzistuojančias pro­blemas. Tačiau, mano manymu, pag­rin­dinis meno tikslas – jungti žmo­nes. Idėjos, diskusijos, bendras paty­ri­mas, išgyvenimas matant tą patį, bet kiekvienam individualiai kitokį kūrinį priverčia žmones bendrauti, kalbėti, fiziškai atsirasti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Dabarti­nia­me pasaulyje, kuris pilnas individualumo ir fizinio nuotolio, tai yra, ma­nyčiau, labai svarbus aspektas.

Esu dėkinga New Yorkui už šią patirtį, kuri man leido pamatyti kartais teatro spektaklį primenančią meno industrijos virtuvę. Žinoma, svarbu suprasti, kad ji apima pačius įvairiausius žmones, kurie šioje ekosistemoje atlieka skirtingus vaidmenis. Man asmeniškai stažuotės metu geriausiai išryškėjo komercinė šios industrijos dalis, apie kurią neretai atsiliepiu šaržuodama. Pvz., lankantis New Yorko partnerių renginiuose, galerijų atidarymuose bei aukcionuo­se greitai supranti, jog matai tuos pa­čius veidus, tad apkalbas ir kritiką verčiau pasilikti sau, antraip – „bus dramų“. Pokalbiai sukasi apie tai, ko­kio dizainerio suknelę aną kartą dė­vė­jai bei kokiame naujame restorane šią savaitę buvai. Žmonės, kuriuos su­tinki, neretai būna iš finansų, verslo pasaulio ir nelabai ką iš tiesų iš­mano apie meną, tačiau dažnai prisii­ma žinovo vaidmenį. Bet po kiek laiko galiausiai vis tiek su jais pradedi kalbėti apie verslą – žiūrėk, ir naujas partneris po ranka.

Nežinau, kiek man asmeniškai artimas šis „teatras“, statuso rodymas, kuris, beje, būdingas amerikie­čių kultūrai bendrai. Puošnios garsiau­sių dizainerių suknelės, neretai pa­viršutiniški pokalbiai ir suvaidintos emocijos. Sakyčiau, jog ši meno pa­saulio pusė ypatingai manęs nejaudina, nors komerciškai meno rinkoje ji yra labai svarbi. Žymiai labiau verti­nu intelektualinį aspektą nešantį, gal­voti skatinantį ir prasmingą žinu­tę siunčiantį meno bei kultūros pa­saulio lauką. Tačiau be vieno greičiausiai nebūtų kito – ir atvirkščiai. Mums reikalingos visos kultūros ir meno industrijos spalvos. O New Yor­kas visu savo beribiu įvairialypiškumu paberia jų visą paletę.

Tik imk ir dažyk!