Gyvenimas – tarsi sodas: spinduliuoja harmonija, ramybe ir pilnatve

Alė Elena Namikienė gimė 1931 m. Naudvaryje, Kelmės vls., Raseinių apsk. Į Vaka­rus su tėvais pasitraukė 1944 m. Iš Vokietijos išvyko į Argentiną, o 1956 m., jau sukūrusi šeimą su dizaineriu Vytautu Namiku, atvyko į JAV. Iki pensijos dirbo med. technike Presbiterionų-Šv. Lu­ko, Mount Sinai ligoninėse. Gyvena Či­kagos priemiestyje.

Kalbino Ramunė Lapas.

Kas jumyse liko iš tos mergaitės, kuri augo nepriklausomoje Lietuvoje, apsupta tėvų meilės ir gražios gamtos?

Šaknys ir brangiausi prisiminimai, kuriais čia dalinuosi.

Nors gimiau Žemaitijoje, prie Kelmės, bet mano atmintyje pirmiausia iškyla Aukštaitija, maždaug nuo 1936 iki 1944 m. Gyvenome vienas kilometras nuo Pandėlio. Tarp mūsų ir miestelio buvo eilė Kurklaičių kaimo namelių, ir tada mūsų vienkiemis su dideliu sodu, labai gražiais gėlynais ir iš kiemo pusės tolyn besitęsiančiais laukais, pievomis. Atsimenu, kad miegamajame kambaryje buvo keturios lovos – jaunesnei sesutei Felei (Jaunienė), man, babūnei ir tetai. Nuo lubų kabojo šiaudinis sodas. Mėgdavau sėdėti ten ant palangės, žiūrėti kaip atvažiuoja pas tėvelius žmonės, pasistato arklius, ir, jei šalta diena, uždengia juos siuvinėtomis gūniomis. Visus tuos siuvinėjimus persipiešdavau.

Tėvelių darbo kambariai buvo kitoje namo pusėje. Mamytės dantų gydymo kambaryje kėdė stovėjo prieš pat langą ir tik saulei šviečiant ji gydė dantis – elektrą atvedė iki mūsų tik apie 1938 m. Ir baldai, ir instrumentai buvo iš Vokietijos. Man patikdavo pabūti pagalbininke, tai išplaudavau instrumentus po kiekvieno paciento (o sterilizuodavo mama juos vakarais virindama). Ir mūsų su sesute žaidimai būdavo atitinkami: norime būti dantistėmis – sumaišome košę iš smėlio ir vandens, ir lipdome „plombas” tarp akmenų namo pamatuose, o jei norime būti veterinarėmis – „skiepyjam kiaules”, su adatomis duriame į jau peraugusius, pageltonavusius agurkus.

1939 m. gimė mūsų mylimas brolis Juozas.

1940 m. Lietuvą užėmė rusai. Nors tą namą, kuriame gyvenome, tėveliai nuomavosi, bet komunistai liepė paliuosuoti pusę namo, uždarė mamytės kabinetą, tėvelį išsiuntė dirbti į Rokiškį, o išveždami iš kiemo „Fordą” pareiškė, kad „dabar ir liaudis galės važinėti…”

Atsimenu per miglas, kaip su mamyte ėjome naktį į Pandelio bažnyčią ir mudvi su sesute priėmėme pirmąją šv. Komuniją. Buvom tik mes ir kunigas, be pasiruošimo, be žvakių, be baltų suknelių…

1941 m. baisioji birželio 14-ta. Išgirdusios, kad areštuojami žmonės ir vežami mokyklon, mudvi su sesute nubėgome miestelin prie mokyklos, kurios kieme sėdėjo daug žmonių, apsirengusių žieminiais drabužiais. Žiūriu, kad ir mano klasės draugė sėdi ten vilkėdama žieminį paltuką. Su seserimi pradėjome šaukti ir bėgti prie jos, ir tuoj prieš mus ar kareivis, ar milicininkas palenkė į mudvi šautuvą. Baisus jausmas. Bėgome abi neatsisukdamos. Praradome didelę dalį mūsų plačiosios giminės.

Ar kada nors praėjo skausmas to viso netekus, ar įvyko susitaikymas?

Į šį klausimą atsakau įterpdama pasakojimą apie įvykį, kuris buvo po daugelio metų man dirbant Mount Sinai ligoninėje, Čikagoje. Aš negalėjau atleisti rusams, kad praradau savo tėvynę, praradau teisę būti žmogumi savo žemėje ir – svarbiausia – už mūsų tėvų kartos sulaužytus gyvenimus. Į Mount Sinai ligoninės chemijos laboratoriją atėjo mums pagelbėti tik neseniai iš Rusijos atvykęs žydų tautybės chirurgas, onkologas. Tas daktaras, neatmenu jo pavardės, dar neturėjo teisės dirbti kaip gydytojas ir tik pagelbėdavo prie mūsų darbų. Malonus, ramus žmogus, bet… rusas. Aš visaip stengiausi išvengti jo pagalbos ir su juo nekalbėjau. Vieną dieną dirbau atskirame kambaryje, jis įėjo ir paklausė, ar gali man padėti. Padaviau rašyti tyrimų rezultatus. Į pabaigą jis man ir sako: „tu esi lietuvė”, atsakau – „taip”. „Mes jus išlaisvinome”… Vos galėdama prasižioti ištariau „taip” ir tada pasakiau, kad mes išbėgom 1944 m. liepos 9 d. Tada jis man sako, kad tą dieną jis buvo 16 metų kareivėlis, sužeistas kovose netoli Pandėlio ir grąžintas Rusijon. Jis paėmė mano raudoną pieštuką, kuriuo žymėdavome stiklą, lapą popieriaus ir pradėjo piešti kalbėdamas: „kai mes, rusų kariuomenė, artinomės prie Lietuvos, pamatėme žalius laukus, miškus, pro kurių viršūnes matėsi bažnyčių bokštai, tada pamatėme sodus ir ūkius, kur šeimos galva buvo tėvas…” Ir jis, ir aš tuo pačiu metu pradėjome verkti, apsikabinome ir apgailėjome mūsų sugriautus gyvenimus.

Ir išgijau nuo neapykantos. Susitaikiau.

Kokią vietą jūsų širdyje užima Argentina?

Septyneri metai Argentinoje –  tai lyg kito gyvenimo pradžia. Taip pat ir dvigubas gyvenimas. Ten augome ir brendome lietuviškoje visuomenėje ir tuo pačiu kentėjome matydamos savo tėvus kantriai, tyliai dirbančius fabrikuose, nes tuo metu Juan Perón valdomoje Argentinoje svetimų kraštų mokslo pažymėjimai nebuvo pripažįstami. Net ir vaikams duodami vardai turėjo būti krikščioniški ar tautiniai-argentinietiški. Mūsų pirmasis sūnus gavo Jose Antonio vardą…

Na, bet lietuviškasis gyvenimas „Aušros vartų” parapijoje, Avellanedoje, buvo didžiausia stiprybė. Po Antrojo pasaulinio karo 1948 m. atvykę į Buenos Aires jau radome tėvų marijonų vadovaujamą „Aušros vartų” parapiją, Lietuvių susivienijimo, Lietuvos vyčių ir dar kelias organizacijas, „Lietuvių balso” ir netrukus įsisteigusio „Laiko” laikraščius. Didžiausia visų susibūrimo vieta buvo „Aušros vartų” parapija. Ten 1949 m. pradžioje Viktoras Lesniauskas ir Vytautas Namikas sukvietė steigiamąją lietuvių skautų sueigą. Susirinkome apie 20, už pusmečio iškilmingoje sueigoje skautų įžodžius davė nauji 20 narių, daugiausia senųjų imigrantų palikuonys. Teko mokyti juos „naujos” lietuvių kalbos, bet po metų apie 60 lietuvių skautų smarkiai traukė lietuviškas dainas. Tuo pat metu naujieji imigrantai įkūrė chorą bei tautinių šokių grupę. Atlikę savo dalį duonelę užsidirbant fabrikuose, skubėdavome parapijon – sportavome, dainavome, šokome, skautavome.

Su skautybe neatsiejamas jūsų gyvenimas. Jūs pati labai daug davėte skautų judėjimui, ir perduodama žinias jaunimui, ir skleisdama skautybės idėją visuomenėje, ir rūpindamasi, kad ta veikla būtų žinoma ateities kartoms. O kokios didžiausios dovanos, kurias jums suteikė skautybė?

Man asmeniškai lietuviškoji skautybė yra gerovės šaltinis, gyvenimo „kelio ženklai”, kuriuos man sudėjo pirmieji vadovai: Vokietijoje – Sofija ir Vytenis Statkai ir Malvina Jonikienė, Argentinoje – Viktoras Lesniauskas, Vytautas Namikas, kun. Pranas Garšva, Eleonora Paliulionienė ir, atvykus į Čikagą, – Grasilija Meiluvienė.

Įžodžio metu šventiškai pasižadėdamas tarnauti Dievui, Tėvynei, Artimui, būdamas vaikas dar nei per daug supranti, nei žinai, kad gyvenime turėsi ir stengsiesi būti draugas, naudingas, mandagus, ištikimas, blaivus. „Skautė draugė savo artimui ir sesuo kitai skautei”, – sako ketvirtasis įstatas. Ir dabar, jau gilioje senatvėje, vis prisimenu ir nuolat dėkoju už patirtą draugystę ar seserišką globą bei paguodą.

Keli dešimtmečiai jūsų gyvenimo praėjo bendradarbiaujant spaudoje, redaguojant leidinius ir knygas. Kokia buvote redaktorė?

Kokia? Stengiausi kiek galėjau, o kokie rezultatai, tai beveik nežinau.

Kai buvau Skaučių seserijos vadijose, tai, vadovaujant paukštyčių ar vadovių skyriui, paruošdavau ir pa-siųsdavau draugininkėms sueigų bei kitokių užsiėmimų planus, redagavau vyr. skautininkės biuletenį „Gabiją”. Džiaugiausi, kad visada buvo priimami mano rašinėliai „Drauge” (nuo 1959 m.)

„Skautų aidą” teko redaguoti 14 metų (su tarpais). Paruošiau knygas „Aušros vartų tuntas 1949–1979”, „Lietu­viškoji skautybė 1945–1985” ir pasku­tinę – „Per skautybę – lietuvybei” (2015). Sulaukus šio, paskutinio, leidinėlio, „Drauge” buvo išspausdinti Ritonės Rudaitienės, Raimundo Lapo, Antano Dundzilos, Sofijos Jelionienės straipsniai bei gražios reklamos. Ramunė Kubiliūtė šią knygą padovanojo Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriui. Visiems mano nuoširdžiausias ačiū.

Jūsų nuostabi kūryba iš šiaudų. Pasirinkta, atrodo, tokia kukli, tokia neįspūdinga media… Iš kitos pusės – tarsi ištiesiate ranką, prisiskinate gimtinės kviečių varpų, kurios čia, šiapus Atlanto, jūsų rankose virsta nemariu lietuvišku tautiniu menu. Suteikiate tradicijai naują gyvybę. Kas jums yra ši kūryba?

Ramybė. Labai malonus užsiėmimas. Džiaugiuos matydama besisukantį sodą ir besikeičiančią jo formą.

Ką labiausiai vertinate gyvenime? Be ko negalėtumėte gyventi? Kas suteikia laimės pojūtį?

Oi sunkus klausimas. Kai pagalvoju, tai – esu laimingiausia, saugiausia, ramiausia savo šeimoje. Taip jaučiausi būdama pas savo tėvelius su broliu ir sesutėmis, taip – sutikus Vytą ir mudviejų šeimoje.

Ar turite Gimtadienio svajonę?

Ne tiek svajonę, bet troškimą, kad mūsų šeimos, bičiuliai, bendradarbiai būtų sveiki ir laimingi.

Labai nuoširdus ačiū jums už man suteiktą tokį ypatingą dėmesį.

Miela Ale, linkime jums to paties – kad būtumėte sveika ir laiminga.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gruodžio 30 d. numeryje, Vol. CXII NR. 101)