DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Laima Smilgytė.
Šeima ir artimi draugai dvidešimtmetę Austėją Stanevičiūtę neretai pavadina Coliuke. Ir tikrai – žvilgterėjus į šią neaukštą, smulkutę merginą gali pasirodyti, kad ji trapi lyg Coliukė. Tačiau tereikia su Austėja pabendrauti vos keletą minučių, ir pamatai, kiek daug energijos ir drąsos išbandyti vis ką nors nauja ji turi. Puikiai besimokanti studentė, stovinti prie kelių organizacijų vairo, šiuolaikinio šokio mokytoja, savanorė, skautė, gamtos ir gyvūnų mylėtoja. Tai tik dalis veiklos, kuria užsiima energinga dvidešimtmetė.
Kelionės – ne naujiena
Austėja šį pavasarį aukščiausiais pažymiais baigė Illinois Institute of Technology biomedicinos inžinerijos 3-iąjį kursą. Po mokslų mergina spėjo 10 dienų praleisti Ekvadore savanoriavimo misijoje, o dabar Austėja jau Washington, DC, kur 8 savaites atliks praktiką „Children’s National Medical Center” tyrimų institute.
Su Austėja pasikalbėti susitikome prieš pat jai išskrendant į Washington, DC. Mergina tik prieš kelias dienas buvo grįžusi iš Ekvadoro. Dar nespėjo atslūgti įspūdžiai, o ji jau ruošėsi naujai kelionei. „Žinau, kad Washingtone, bus labai sunku – dirbsiu su dviem projektais vienoje geriausių JAV vaikų ligoninių tyrimo instituto kardiologų grupėje. Tačiau tai nuostabi galimybė gauti patirties”, – prieš išvykdama į praktiką džiaugėsi Austėja.
Krautis lagaminą ir leistis į keliones merginai ne naujiena. Ji jau yra pabuvojusi Europoje, aplankiusi nemažai JAV valstijų, o pastarąsias tris vasaras vyko ir į kur kas egzotiškesnes šalis: Peru, Nikaragvą ir Ekvadorą. Tik čia mergina ne atostogavo, o dirbo savanorystės misijose. „Mėgstu bendrauti, keliauti, padėti žmonėms. Todėl tik pradėjusi mokytis pirmame kurse iš karto ėmiau ieškoti, kur galėčiau savo pomėgius realizuoti. Jau pirmą savaitę radau organizaciją ‘MEDLIFE’, kuri besivystančioms šalims teikia medicininę bei švietimo pagalbą. Įsiliejau į šios organizacijos veiklą, o 2017 m. tapau savo universiteto ‘MEDLIFE’ padalinio viceprezidente”, – pasakojo Austėja.
Įspūdžiai iš Ekvadoro, Peru ir Nikaragvos
Paskutinis „MEDLIFE” projektas – savanoriavimo misija Ekvadore. „Į šią Pietų Amerikos šalį vykome nemaža komanda – šeši skirtingų sričių gydytojai ir 50 studentų iš įvairių JAV universitetų, kurie padėdavo medikams. Kelionės tikslas buvo suteikti nemokamą gydymą vieno vargingiausių Ekvadoro regiono gyventojams. Apsistojome Riobamba mieste, keldavomės paryčiais ir kelias valandas važiuodavome į skurdžius kaimus kalnuose. Vaizdas liūdnas – ten gyvenančių žmonių vienintelis vandens šaltinis yra užteršta kalnų upė. Todėl tiek vaikai, tiek suaugę yra apsikrėtę parazitais. Prie nedidelių namukų žmonės turi daržus, augina kiaules. Tačiau tai, ką užaugina, viską parduoda, o patys taupydami perka labai prastą maistą. Dėl nepilnavertės mitybos vaikai labai žemi. Dažnai sunku pasakyti, ar vaikui yra 5, ar 10 metų. Tačiau žmonės labai nuoširdūs, bendraujantys. Už pagalbą visi norėjo atsidėkoti – vaikai mums šokdavo, suaugę vaišindavo savo maistu. Kadangi mokausi ispanų kalbos, daug kalbėjausi su vietiniais. Taip galėjau ne tik geriau sužinoti jų problemas, bet ir patobulinau savo ispanų kalbos žinias”, – pasakojo Austėja.
Kuri iš savanorystės misijų metu aplankytų šalių merginai pasirodė skurdžiausia? „Visose besivystančiose šalyse problemos yra panašios – trūksta ne tik maisto, bet ir vaistų, vitaminų, švaraus vandens. Medicinnio gydymo toli nuo miestų esančiuose skurdžiuose kaimeliuose gauti praktiškai neįmanoma. Dantų šepetėlius žmonės turi, bet jais naudojasi retai… Todėl daugumos vaikų dantukai pajuodę, sugedę. Peru vaikai man pasirodė tokie gražūs, su ryškiai raudonais žandukais. Tačiau gydytojai paaiškino, kad tai ne sveikatos požymis. Kadangi žmonės gyvena aukštai kalnuose, žandai saulėje labai nudega, o kai šalta – nušąla. Niekas odos kremais netepa, todėl vaikų veidukai šerpetoja, atsiranda randų. Tai skurdo ženklas. Peru daug žmonių serga plaučių ligomis, nes didžioji dauguma neturtingų šeimų maistą gamina kūrendami malkas. Kaminų namuose nėra, todėl toksiški dūmai nuodija ištisas šeimas. Būdami Peru teikėme ne tik medicininę pagalbą, bet ir padėjome šeimoms pastatyti naujas virykles, kurios skleidžia mažiau dūmų. Tačiau vargingiausia šalis man pasirodė Nikaragva. Ten labai karšta, užterštas vanduo, siaučia maliarija, žmonių gyvenimo sąlygos apgailėtinos”, – prisiminė mergina.
Nors klausantis Austėjos savanorystės kelionės neatrodo lengvos, tačiau mergina sako, kad tokios kelionės praturtina. „Daug sužinai ne tik apie šalį, kurioje lankaisi, bet ir pažįsti pats save. Nors keldavomės 5 val. ryto, visi buvome pilni energijos. Žinojimas, kad darai gerą darbą, įkrauna. Tik kai įsėdome į lėktuvą skristi atgal į JAV, pasijuto nuovargis”, – teigė Austėja.
Darbas kitose organizacijose
Tačiau „MEDLIFE” – ne vienintelė organizacija, kurioje aktyviai dirba veikli dvidešimtmetė. Savo universitete Austėja yra ir organizacijos „Society of Women Engineers” prezidentė. „Šios organizacijos vienas iš tikslų – padėti inžinerijos studentėms siekti karjeros. Organizuojame konferencijas, rengiame seminarus, kviečiame įvairias kompanijas, kurios prisistato, papasakoja apie karjeros galimybes. Tai puiki proga rasti vietą atlikti praktiką, o gal net ir būsimą darbą. Džiaugiuosi, kad dirbdama ir šioje organizacijoje galiu keliauti. Vykau į konferencijas ir kitus renginius Floridoje, Philadephijoje, Texase, Tennessee”, – vardijo Austėja.
Sugebėjimais vadovauti ir organizuoti mergina norėjo prisidėti ir prie lietuvių bendruomenės Čikagoje. Todėl su bendraminčiais neseniai įkūrė organizaciją jaunimui „Lithuanian City of Chicago Club”. „Po truputį judame į priekį, mezgame pažintis, plečiame ryšius”, – apie darbą su Čikagoje gyvenančiais lietuviais pasakojo studentė.
Meniška Austėjos pusė
Kad ir kaip merginai patinka tikslieji mokslai ir lyderystė, Austėja prisipažįsta turinti ir menišką pusę. „Jau dvejus metus esu modernaus šokio mokytoja ‘Dance Duo’ šokių studijoje. Šokti pradėjau būdama 5 metukų. Mama iš pradžių nuvedė į baleto pamokas, bet baletas man nepatiko, nes pasirodė per lėtas! Kol visos šokėjos apsisukdavo vieną kartą, aš spėdavau tai padaryti 5 kartus. Dar bandžiau šokti airiškus šokius, hiphopą, bet nuo 7 m. pradėjau šokti pramoginius šokius. Riverside Brookfield aukštosios mokyklos 9-oje klasėje buvau pakviesta į modernaus šokio komandą. Mėgstu išbandyti naujus dalykus, todėl labai džiaugiuosi, kad išėjau iš savo komforto zonos – pramoginių šokių ir pabandžiau modernius. Taip patiko, kad ne tik šokau, bet ir pradėjau kurti šokių choreografiją. O ‘Dance Duo’ studija man dabar – lyg antri namai. Randu laiko atitrūkti nuo darbų ir atvažiuoju pašokti. Esu šokusi Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje Čikagoje, miuzikle ‘Velnio nuotaka’ ir daugelyje kitų renginių”, – pasakojo dvidešimtmetė.
Be šokių Austėja dar mėgsta pasivaikščioti lauke su šeimos šunimis: spanieliu Taškiu ir Jorkšyro terjeru Šmikiu. „Mielai skaitau biologijos, chemijos knygas. O štai knygos apie Harį Poterį manęs visai netraukia”, – juokėsi studentė.
Tikslieji mokslai ir kūrybiškumas puikiai dera
Klausantis Austėjos nejučiomis kyla klausimas, kaip ji viską spėja. „Jokios specialios formulės neturiu. Tik jaučiu, kad kuo daugiau apsiimu darbų, tuo daugiau ir padarau. Visi stebisi, kad aš nė kavos negeriu. Tiesiog atsikeliu rytą ir esu pilna energijos. Man viskas labai gražiai susidėlioja ir susijungia: nors mokausi tiksliųjų mokslų, tačiau ir juose reikia kūrybiškumo. Nebijau bandyti naujų dalykų ir improvizuoti tiek moksle, tiek šokyje. Reikia turėti tikslą, ir pirmyn!” – užsidegusi kalba Austėja.
O tikslų ji tikrai turi. Vienas jų – baigti chemijos inžinerijos magistro studijas. O tada Austėja save mato dirbančią didelėje įmonėje ar ligoninėje su kardiologiniais tyrimais ar kažkuo panašaus. „Noriu, kad mano darbas padėtų žmonėms. O kur aš dirbsiu, visai nesvarbu. Mėgstu keliauti, tad gal po kelerių metų atsidursiu Europoje”.
O gal Lietuvoje? „Kodėl gi ne, – šypsosi Austėja. – Prieš metus porą mėnesių atlikau praktiką tarptautinės kompanijos ‘Thermo Fisher Scientific’ padalinyje Lietuvoje. Nors į Ameriką su tėvais atvykau būdama tik vienerių metukų ir visas mano sąmoningas gyvenimas pralėkė JAV, tačiau jaučiu, kad Lietuva, į kurią grįždavau tik pasisvečiuoti, yra mano namai. Todėl, jei kas manęs paklausia, iš kur aš esu, visada sakau, kad iš Lietuvos”, – sakė veikli biomedicinos inžinerijos studentė Austėja Stanevičiūtė.
