CENTRAS - Istorija - Barokiškojo Vilniaus kūrėjas pašlovintas muzika
Skamba G. P. Telemannas. (A. Petraitytės nuotraukos)

Barokiškojo Vilniaus kūrėjas pašlovintas muzika

Astrida Petraitytė.

Koncertai bažnyčiose nėra retenybė. Šis, spalio 23-ąją įvykęs Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, išsiskyrė savo papildomu – ne muzikiniu – turiniu, apie tai liudijo ir įvardijimas: „Vilniaus baroko veidas: muzikinė dovana J. K. Glaubicui”. Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito” (Vilnius), jo vadovas Rodrigo Calveyra parengė koncertų ciklą, skirtą žymiajam Vilniaus baroko architektui pagerbti; projektui pasitelktas ir ansamblis „Nova Silesia” iš Lenkijos. Ne atsitiktinai pirmasis koncertas surengtas būtent Vilniaus liuteronų bažnyčioje.

Galime prisiminti: Gláubicas Jonas Kristupas (Johann Christoph Glaubitz) apie 1700? 1767 03 30 Vilnius, Lietuvos architektas. Vėlyvojo baroko, rokoko atstovas. Žymiausias Vilniaus baroko mokyklos kūrėjas. 1732–33 mokėsi Gdanske pas meistrą G. Forsterį. Nuo 1737 dirbo Vilniuje. Daug prisidėjo prie Vilniaus atstatymo po 1737 ir 1748–49 gaisrų. Pagal jo projektus Vilniuje perstatyta Šv. Kotrynos (1743 paaukštinti bokštai, apie 1746 rekonstruota Šv. Apvaizdos koplyčia), evangelikų liuteronų (1743; įrengė interjerą), Šv. Jonų (pagrindinis fasadas, presbiterijos frontonas, barokiniai altoriai, 1749) bažnyčios, rotušė (1753 paaukštintas bokštas), Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčia (paaukštinti bokštai, pristatytas tambūras, 1756), Šventosios Dvasios cerkvė (1753), sukūrė jos ikonostasą 1757; gyvenamųjų namų, pastatyti bazilijonų vienuolyno vartai (1762) [pagal: https://www.vle.lt/Straipsnis/Jonas-Kristupas-Glaubicas-44554]

Bazilijonų vartai Vilniaus senamiestyje.

Koncerto programėlėje radome ir informacijos, iššifruojančios enciklopedijos klaustuką (gimimo vietą), o kartu ir architekto atsiradimo Vilniuje aplinkybes: „Gimęs vokiečių šeimoje Svidnicoje, Silezijos kunigaikštystėje (Lenkija), 1737 m. Glaubicas atvyko į Vilnių evangelikų-liuteronų kvietimu restauruoti nuo gaisro nukentėjusią šios bendruomenės bažnyčią ir liko čia gyventi iki pat savo mirties.” (Silezijos kunigaikštytės priklausomumo Lenkijai nuoroda, matyt, nėra visai tiksli – krašto, atskirų jo dalių priklausomybė ar savarankiškumas ilgainiui keitėsi; dabar šis regionas iš tiesų priklauso Lenkijai.)

Tiek programėlėje, tiek R. Calveyros įžangos prieš koncertą žodelyje pažymėta: skambės Glaubico laikmečio kūriniai, sukurti Silezijoje gimusių ar ten bent buvojusių kompozitorių. Ir atliekami jie bus istoriniais instrumentais (bei – galime numanyti – barokine dainavimo maniera).

Vilniaus liuteronų bažnyčioje pasirodė šie atlikėjai: dainininkai Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Algirdas Bagdonavičius ir Nerijus Masevičius bei instrumentalistai: Rodrigo Calveyra (išilginės fleitos), Tomasz Wesolowski (barokinis fagotas), Agnieszka Wesolowska (vargonai/klavesinas); pastarieji du atstovavo ansambliui „Nova Silesia”; žadėta, kad kituose koncertuose prisijungs ir daugiau šio Silezijos muzikinį paveldą tiriančio ansamblio dalyvių.

Koncertas pradėtas ir užbaigtas pilna sudėtimi – pradžioje, visiems atlikėjams pakilus į vargonų balkoną, nuskambėjo Grzegorzo Gerwazy’o Gorczynski’o „Missa Paschalis”, o finale – jau altorinėje dalyje – Calveyrai užėmus dirigento postą, atlikta pora Jan Dismas Zelenkos kūrinių. Šie du kompozitoriai turbūt daugeliui buvo nauja turtinanti pažintis. Kiek netikėta, kad šioje „silezietiškoje” programoje pristatytas ir žinomas vokiečių baroko kompozitorius Georgas Philippas Telemannas, bet, kaip nurodyta programėlėje, jis ne tik dirbęs Silezijoje, bet ir patyręs lenkų kultūros įtaką. Telemanno „Seele, lerne dich erkennen”, pritariant baroko instrumentams, sudainavo Renata Dubinskaitė, o „Trio Sonatą” atliko klavesinistė, fagotininkas bei fleitistas. Šių instrumentų trio pristatė ir (taip pat ne visiems žinomą) kompozitorių Johann Sigismund Weiss – Calveyra savo meistrystę pademonstravo dviem skirtingomis baroko fleitomis.

Išties mėgavomės subtiliomis, ne perkrautomis (o barokui tai nėra svetima) muzikinėmis vaišėmis.

xxx

Vakaro programą nutariau pati sau praturtinti šiokia tokia pažintimi su Glaubitzo kūriniais. Ev. liuteronų bažnyčios interjeras (deja, sovietmečiu suniokotas, laimei, nepriklausomybės laikais atkurtas), suprantama, buvo „eksponuojamas” ir per koncertą; ispūdingos Šv. Kotrynos ar Šv. Jonų bažnyčios taip pat įsirėžusios sąmonėn…

Šv. Dvasios cerkvės interjeras.

Šįkart rinkausi stabtelėti ties dviem „objektais”, nors ir esančiais pačioje Senamiesčio šerdyje – Aušros Vartų gatvėje, bet nepakankamai (mano pačios) įvertintais. Pirmiausia – vadinamieji Bazilijonų var­tai; už jų būta bazilijonių vienuolyno, dabar – Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia. Štai kaip poetiškai vartus pristato Irena Vaišvilaitė: „Prieš einant į vidų verta stabtelėti ir pasigrožėti šiais, sakytum, banguojančiais vartais. Koks bebūtų oras, žvelgiant į juos akys tiesiog nušvinta. Lygių Vilniuje neturinčius vartus pastatė architektas Jonas Kristupas Glaubicas”.*

Netoliese esanti Šv. Dvasios cerkvė taip pat byloja apie Glaubico meistrystę. Netikėta, kad ir šios stačiatikių šventovės ikonostasas (altorių nuo bendros erdvės skirianti užtvara) – Silezijos vokiečio kūrinys. Vėl pasiremkime Vaišvilaite: „Tačiau cerkvės erdvė ir įspūdingas trijų dalių ikonostasas labai vakarietiški. Nenuostabu, jog spėjama, kad po XVIII a. gaisro cerkvę perstatė Jonas Kristupas Glaubicas. Ikonostasas užmoju nenusileidžia daugianariam Šv. Jono bažnyčios altoriui.”**

Beje, prieš koncertą ansamblio „Canto Fiorito” vadovas pasiguodė, kad Kultūros taryba neparėmė šio projekto. Gal 2020-ieji, galima sakyti Glaubico jubiliejiniai, bus šiek tiek palankesni baroko meistro populiarinimui?

—————————

* Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius: Baltos lankos, 2017; p. 287

** ibid., p. 298