„Dainavos“ koncertas – neeilinis įvykis mūsų padangėje

„Dainavos“ ansamblis, pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, dainininkai Agnė Giedraitytė bei Martynas Matutis, poetas, kunigas Valdas Aušra muzikos ir žodžio mylėtojams padovanojo ypatingą koncertą. Jo kulminacija tapo kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės oratorijos „Chronos ir Kairos“ pasaulinė premjera.

RIMAS ČERNIUS.

„Dainavos“ ansamblio koncertai muzikos mylėtojams kaskart atneša ką nors naujo, netikėto. Šių metų pavasarinis koncertas nustebino keliais būdais. Girdėjome dainavimą trimis kalbomis, klausėmės pianistų dueto, džiaugėmės poezija, skaitoma ir dainuojama. Išgirdome lietuviškos oratorijos pasaulinę premjerą. Koncertas, pavadintas „Chronos ir Kairos“, įvyko kovo 29 d. Ozinga koplyčios auditorijoje, Palos Heights priemiestyje.

Koncerto pradžia – švelni, prancūziška. Pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas prie vieno fortepijono atliko Claude Debussy „Six épigraphes antiques“ („Šeši antikiniai epigrafai“). Debussy šiuos šešis trumpus kūrinius parašė 1914 m. Jie vietomis švelnūs, hipnotizuojantys, vietomis greiti, beveik disonantiški. Tai, galima sakyti, prancūziškas impresionizmas garsuose. Šis pianistų Zubovų atliktas kūrinys klausytojus užliejo rimtumu ir ramybe, nuteikė susitelkti ir atidžiai sekti kitas programos dalis.

Prancūzišką motyvą tęsė scenoje pasirodęs „Dainavos“ ansamblis su dirigentu bei meno vadovu Dariumi Polikaičiu ir koncertmeistere, pianiste Lisa Kristina. Dainaviečiai atliko amerikiečio kompozitoriaus Morten Lauridsen dainą „Dirait-on“ (žodžiai – vokiečių poeto Rainer Maria Rilke, bet pateikti prancūziškai). Kompozitorius Lauridsen sukūrė į prancūzų liaudies dainas panašią dainą, bet panaudojo sąskambį, kurį mėgo impresionistai Claude Debussy ir Maurice Ravel. Daina labai me­lodinga, švelni, svajinga. „Dainavos“ ansamblis ją atliko sklandžiai ir jautriai. „Dirait-on“ lyg natūraliai išplaukė iš Zubovų atliktų Debussy epigrafų.

Iš Prancūzijos „keliavome“ į Vokietiją. „Dainavos“ ansamblis, kartu su pianistais Sonata ir Roku Zubovais, atliko ištraukas iš vokiečių kompozitoriaus Johannes Brahms kūrinio „Liebeslieder“ („Meilės dainos“). Ansamblis jau ne pirmą kartą dai­nuoja Brahmso chorinę muziką. 2006 m., kartu su DuPage Chorale choru, „Dainava“ atliko didingą Brahmso „Vokišką Requiem“. „Liebeslieder” – labai skirtingas kūrinys; tai romantiškų, melodingų meilės dainų rinkinys. Vietomis ritmiškai jos primena liaudies šokius. Kai kurias dainas keturiomis rankomis pagrojo pianistai Zubovai; vieną dainą su fortepijono palyda atliko sopranas Agnė Giedraitytė, kitą – tenoras Martynas Matutis. Tačiau daugumas dainų atiteko „Dainavos“ ansamblio choristams. Jie šias dai­nas išdainavo tiksliai ir gyvai. Atrodė, kad choristams tiek prancūziški, tiek vokiški žodžiai sunkumų nesudarė, viskas skambėjo natūraliai. Jeigu choro profesionalumo lygį rodo sugebė­jimas dainuoti skirtingomis kalbomis, tai „Dainavos“ ansamblis tą egzaminą išlaikė.

Įspūdinga premjera

Antroji koncerto dalis buvo lietuviška.  Tai – lietuviškos oratorijos „Chronos ir Kairos“ pasaulinė premjera. Oratorijos žodžių autorius yra kunigas Valdas Aušra, o muzika – kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės. „Dainavos“ ansamblis scenoje prasiskyrė: dalis stovėjo kairėje, dalis – dešinė­je. Viduryje, scenos gilumoje – pianistai Zubovai, šį kartą prie dviejų fortepijonų. Priekyje stovėjo skaitovas, oratorijos žodžių autorius kun. Valdas Aušra, taip pat tenoras Martynas Matutis ir dirigentas Darius Polikaitis.

Oratorija „Chronos ir Kairos“ turi keturias dalis, pagal metų laikus. Tokia struktūra primena kitus kūrinius, kurių pagrindas yra metų laikai.  Galbūt žinomiausias – barokinio italų kompozitoriaus Antonio Vivaldi „I quatri Stagione“ („Keturi se­zonai“), parašytas smuikui ir orkestrui. Austrų kompozitorius Franz Joseph Haydn sukūrė oratoriją „Die Jahreszeiten“ („Metų laikai“) chorui, solistams ir orkestrui. O lietuviams žinomiausias kūrinys, be abejo, yra Kristijono Donelaičio poema „Metai“. Visi šie kūriniai prasideda pavasariu, o baigiasi žiema. Kunigo Aušros poema skiriasi tuo, kad prasideda žiema, o baigiasi rudeniu. Kaip koncerto programoje rašoma, tai pasakojimas apie žmogaus dvasinę kelionę per kalendorinius metus.

Oratorijos pradžioje skaitovas-poetas Aušra ir tenoras Matutis stovėjo scenos kairėje. Keičiantis metų laikams jie savo vietą scenoje keitė, pereidami iš kairės į dešinę. Kiekvienos dalies pradžioje Aušra padeklamavo kelias savo poemos eiles, o tenoras Matutis kitas eiles padainavo. Likusius poemos skyrelius išdainavo „Dainavos“ choristai, nors kartais skaitovas ir tenoras įsiterpdavo, o kartais choristai patys tapdavo skaitovais: deklamuodavo visi garsiai ar pašnibždomis. Buvo ir mo­men­tų, kada choristai paeiliui padeklamuodavo po vieną poemos eilutę. Tuo būdu oratorija tapo muzikos ir poezijos, deklamacijos junginys. Įvairumo taip pat įnešė pianistai Zubovai, kurie palydėjo choro dainavimą. Jų instrumentai kartais skambėdavo pianino, kartais vargonų ar čelestos garsais. Kunigas Aušra pasireiškė ne tik kaip gabus poetas, bet ir kaip talentingas deklamuotojas. Jo balsas buvo ryškus, aiškiai girdimas. O tenoras Matutis jautriai ir lyriškai padainavo jam skirtas poemos eiles.

Kunigo Aušros poema apdainuoja gamtą, besikeičiant metų laikams, bet kartu poema sujungia gamtą su religiniu elemen­tu. Poema tuo būdu tampa malda ir  pa­dė­kos giesme Dievui-Sutvėrėjui. Oratorija prasidėjo prologu:

… kai tyli medžiai,
… kai tyli paukščiai,
… kai tyli žuvys,
… kai tyliu aš
Žodžiai skaičiuoja godžiai.

Šios keturios eilutės ženklina keturis metų laikus: žiemą („kai tyli me­džiai“), pavasarį („kai tyli paukščiai“), vasarą („kai tyli žuvys“) ir rudenį („kai tyliu aš“). Visus skyrelius jungia pasikartojantis refrenas („žodžiai skaičiuoja godžiai“).

Žiema poetui primena Kalėdų šventę:
ateiki Viešpatie pas mus
užgimki kūdikiu brangiu.

Poeto žieminė malda yra padėkos malda:
dėkoju tau Dieve kasdien
už saulę dangų žemę
už šeimą –
namų jaukumo skarą.

Pavasarį poetas meldžiasi:
Viešpatie, leisk man patirti
tavo artumą mano dienose
leisk man pajusti
tavo nešamą ramybę.

Vasarą poetas mus moko artimo meilės:
kiek vietos daug ir kaip erdvu
kai atiduodi pats save kitiems
ir godžiai nebesaugai trupinių
kurie nugulę buvo tavo stalčiuos
kietos širdies ir uždarų minčių…

Rudenį poetas Dievui gieda padėkos giesmę:
mano širdis tebus namai tavieji
mano mintis tai takas vedantis namo
mano gyvenimas, tai skirtas Tau vienam
o žodžiai mano – padėkos giesmė.

Rudens skyreliui pasibaigus, epiloge kartojamas prologo ketureilis. Oratorija baigiasi tyliai – „kai tyliu …aš“.

Oratorija „Chronos ir Kairos” yra sudėtingas kūrinys. Kiekvienam metų laikui skirta penki-šeši eilėraščiai. Sukurti muzi­ką tokiai lyriškai ir kartu religinėmis mintimis perpintai poemai yra nelengvas uždavinys. Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė šį uždavinį išsprendė sėkmingai. Ji sugebėjo išradingai laviruoti tarp muzikos ir deklamuojamos poezijos. Jos sukurta oratorija nuolatos judėjo pirmyn, niekuomet nenusibodo, vis įnešdama kažką naujo ir įdomaus.

Oratorijos pasisekimą užtikrino profe­sionalus jos atlikimas. Pagarbą reikia ypatingai atiduoti „Dainavos“ ansambliui ir jo vadovui Dariui Polikaičiui. Oratorijai pasibaigus ir publikai entuziastingai plojant, į sceną bu­vo pakviesta kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Ji aiškiai buvo patenkinta, išgirdusi taip gražiai atliktą savo kompoziciją. Viešnia apkabino visus pag­rin­dinius atlikėjus, o „Dainavos“ choristai kartu su publika kompozitorei audringai plojo. Plojimais, gėlių puokštėmis ir džiaugsmingais šypsniais baigėsi dar vienas nepaprastas „Dainavos“ ansamblio koncertas.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. balandžio 11 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 30)