Dievo šviesą nešęs kitiems. Specialiai „Draugui” iš Panevėžio

Panevėžio Kristaus Karaliaus ba­zilikoje oficialiai įvykęs bažnyčios kankinio Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacinės bylos užda­ry­mas yra ypatingai svarbi žinia ne tik Lietuvos krikščionių gyvenime, bet ir kitų šalių – Lenkijos, Vokie­ti­jos, JAV katalikams, kurie savo liudijimais pri­sidėjo prie šio kunigo šventumo garso sklaidos. Apie beatifikaci­nės by­los pirmo etapo iškilmingą už­darymą ir jos išsiuntimą į Šventųjų Skelbimo kongregaciją iš šio istorinio įvykio Pa­nevėžyje – Ra­sos Kazlaitės pasakojimas.

Iškilmingas beatifikacinės bylos Panevėžio vyskupijos fazės užbaigimas, vykęs birželio 14 dieną, simbo­liškai sutapo su Lietuvos Gedulo ir vil­ties dienos minėjimu. Iškilmingoje uždarymo sesijoje buvo paskelbta baž­nytinio teismo sudėtis: beatifikaci­nės bylos dėl Dievo Tarno kunigo Al­fonso Lipniūno gyvenimo ir kanki­nys­tės, kankinystės garso ir dėl Jo pa­tiriamų malonių per Dievo tarno užtarimą ieškovas – Panevėžio vysku­pija, kuriai atstovauja vyskupas Li­nas Vodopjanovas OFM, vyskupo dele­gatas beatifikacinėje byloje – Pane­vėžio vyskupijos generalvikaras Eu­genijus Styra, beatifikacinės bylos pos­tulatorius kunigas Vitalijus Ko­dis, bylos teisingumo notarė – Pane­vėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno vyresnioji sesuo Jūratė Marcinkevičiūtė, teisingumo gynėjas beatifikacinėje byloje – kunigas teologas Jonas Morkvėnas.

Stebint gausiai ypatingame ren­gi­nyje susirinkusiems Lietuvos vys­ku­pams bei daugelio artimų kraštų parapijų kunigams, tikintiesiems, atei­tininkų organizacijų jaunimui, kunigo Alfonso Lipniūno giminaičiams, bažnytinio teismo dalyviai, prisiekę Evangelija, paliudijo, kad ištikimai ir sąžiningai atliko patikėtas jiems užduotis ir beatifikacijos bylai surinkta medžiaga yra tiksli, autentiška, o Dievo tarno gyvenimo ir kankinystės faktai, patiriamos Die­vo malonės, per Dievo tarno užtari­mą, yra paremti tikrais žmonių liudijimais. Iškilmingą sesiją užbaigė bea­tifikacinei bylai surinktos vertingos medžiagos užantspaudavimas šešiose dė­žėse, kurios artimiausiu laiku bus nuvežtos į Vatikaną, į Šventųjų Skel­bimo kongregaciją. Išskirtinį siun­ti­nį bažnytinis teismas įpareigojo ly­dėti Dievo tarno kunigo A. Lipniūno beatifikacinės bylos postulatorių ku­nigą Vitalijų Kodį.

Prieš iškilmingą renginį pakal­bin­tas Jo ekscelencija, Panevėžio vys­kupas emeritas Jonas Kauneckas, pa­sidžiaugė, kad 2006 metais pradėtas beatifikacijos procesas pagaliau turi užbaigtą pirmąjį etapą.  Ir nors kanki­­nio A. Lipniūno kultas tarp tikin­čių­jų augo ir plito ne vieną dešimtmetį, Dievo globos rūpesčiu atliktas milži­niškas darbas pagaliau turi gražų rezultatą – kunigas A. Lipniū­nas vai­nikuotas ir užkeltas ant Gar­bės altoriaus. Tai svarbus faktas, liu­dijantis, kad netrukus Lietuva turės dar vieną Palaimintąjį. „Kunigu A. Lipniūnu domimasi jau labai seniai. Ir  net ne nuo jo žūties, o nuo jo veiklos Lietu­vos ateitininkų organizacijoje. Kai aš atvažiavau į Panevėžio vys­kupiją, susidomėjau, kodėl jo byla ne­pradėta? Nuo 2006 metų pradėjome nuosekliai rinkti medžiagą beatifika­cinei bylai. Liudijimai apie A. Lip­niū­no už­tarimus, prašant Dievo malo­nių, plau­kė iš Vokietijos, Lenkijos, Ameri­kos ir visos Lietuvos. Tai buvo nuos­tabūs pasakojimai apie jo veiklą, apie jo gyvenimą, apie jo nusiteiki­mus. Žmonės užprašydavo specialiai jam šv. Mišias, buvo kuriamos maldos”, – pasakoja Jo ekscelencija, vys­kupas emeritas Jonas Kauneckas

Jis pastebi, kad ypatingai šiuo laiku kunigo A. Lipniūno asmeniu susidomėję nemažai jaunų žmonių. „Kas vakarą  einu į Katedrą ir matau, kaip jauni žmonės sustoja prie kunigo kapo ir meldžiasi. Kunigo A. Lip­niūno kultą stiprina gausūs žmonių liudijimai ir jų didelė trauka prie šio Dievo tarno”, – sako vyskupas, kurio paties patirta Dievo malonė užtariant kunigui A. Lipniūnui, jo išgydymo liu­dijimas įtrauktas į beatifikacinę by­lą. „Pradėjęs eiti vyskupo pareigas Panevėžio vyskupijoje gavau stuburo išvaržą. Baisūs skausmai, nei gulėti, nei atsisėsti negalėjau, trys paras be miego. Pradėjau bartis su kunigu A. Lipniūnu ir sakau jam: ‘Matai, kad vyskupas nepasijudina, negali nu­veik­ti sielovados  svarbių darbų, o tu sau ramiai guli Katedros šventoriuje. Kodėl neužtari manęs pas Viešpatį Dievą? Kodėl  manimi nepasirūpini?’ Taip išsibaręs užmigau. Pabudęs, ne­jutau skausmo. Gydytojai siūlė daryti operaciją, vis gąsdino, kad neatsargus judesys gali sukelti vėl skausmą, tačiau pasirinkau pratimus ir kitas stiprinančias stuburą procedūras. Po daug metų, kai pasitikrinau sveikatą, tyrimo duomenis parodė, kad  išvar­ža buvo sukalkėjusi. Gydytojai sakė, kad taip būna, tik iš 100 tūkstančių  ga­limas vos vienas atvejis. Tai, štai kokią Dievo malonę esu gavęs per kunigo Alfonso Lipniūno užtarimą”, – liudija vyskupas emeritas J. Kau­neckas.

Kankinys, Dievo tarnas kunigas A. Lipniūnas pirmiausiai šiuolaiki­niam žmogui galėtų būti kaip be­sąlygiško pasiaukojimo artimam pa­vyz­dys. Būtent apie jo begalinę atidą  žmo­gui, tiesiamą pagalbos ranką, ne­siekiant sau  jokios naudos savo atsiminimuose rašė kunigas Stasys Yla. „Jis buvo tiesiakalbis. Persekiojamas tarpukario tautininkų už aktyvų da­lyvavimą ateitininkų veikloje, vėliau pirmosios sovietų okupacijos ir  na­cių režimų, kunigas A. Lipniūnas ne­įtiko nei vienai valdžiai, jo tiesūs, kri­tiški pamokslai sukeldavo pasi­piktinimą.  Dienoraštyje, kur jis  rašo apie savo pirmąsias ganytojiškas pa­tirtis, Dievo tarnas prisipažįsta: ‘Ne­sugebu, nemoku, negaliu gražiai pa­sakyti pamokslo’. Tas jo tiesumas, atvirumas visada asmeniškai mane stiprina ganytojiškoje tarnystėje, ne­leidžia pamesti pamatinių vertybių. Juk visi mes turime žmogiškų ydų, tačiau visada Dievo vedini galime ras­­ti būdų tas ydas įveikti. Prisimin­kime, kaip kunigas A. Lipniūnas ra­šė: ‘Mes matysime prisikėlusią Lie­tu­vą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje’”, – sako kunigas V. Kodis.

Nepaisant jauno amžiaus, kunigas A. Lipniūnas intelektualiai buvo brandus ir jam rūpėjo ne tik  bažnytinis gyvenimas, jis buvo įsitraukęs ir į visuomeninę veiklą, joje rėmėsi ak­tualiomis mokslo žiniomis. Kaip sakė beatifikacijos bylos postulatorius V. Kodis, šiandien kunigo A. Lipniūno moksliniai darbai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve. 

Bylos postulatorius kunigas V. Kodis su ypatingu atsidavimu rinkęs medžiagą apie Dievo tarną A. Lip­niū­ną, išskiria kelis jo kankinystės etapus. Pirmas etapas, tai, kai Dievo artu­­mo, kasdienio Dievo potyrio ku­nigas A. Lipniūnas siekė sudėtingiau­siomis gyvenimo sąlygomis Štut­hofo koncentracijos stovykloje, kur  rizikuodamas nuolat savo gyvybe, jautrios sielos kunigas nužmogėjusioje konclagerio aplinkoje rūpinosi religiniu gyvenimu, atlikdavo būtinus patarnavimus – klausėsi išpažin­čių, aukojo šv. Mišias. Ir antras etapas –  tai mirties kelias, kurį teko kar­tu su kitais kaliniais nueiti po išlais­vinimo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos.

„Suspardytas žiauraus prižiūrėtojo Kozlovskio, kunigas A. Lipniū­nas meldėsi už savo kankintoją. Kai vieną dieną Kozlovskis pakvietė jį pas save į namus, tai buvo žinia, kad kunigas Alfonsas nebegrįš. Paprastai kaliniai po tokių viešnagių pas bude­lį namuose, gyvi negrįždavo. Kalėję kartu su juo vyrai, atkalbinėjo kuni­gą, maldavo, kad neitų. Jie net buvo pasiryžę budelį už tai nužudyti. A. Lipniūnas stojo ginti Kozlovskį, sa­ky­damas: ‘Neturite teisės. Dievo įsa­kymas yra Nežudyk’. Jeigu jūs jį tokį  nusidėjusį užmušite, jo vieta bus tik pragare. Juk Kristus meldėsi už savo kankintojus ir pirmasis bažnyčios kankinys Šv. Steponas meldė atleidimo savo kankintojams, prašydamas: ‘Dieve Tėve, nepaskaityk tai už jų nuodėmę’. Tąsyk, kunigas po mirties viešnagės pas budelį į baraką grįžo, verkdamas. Negana to, kad Kozlovs­kis jį paleido, bet dar ir jis ir išpažintį kunigui atliko”, – pasakoja vieną Dievo tarno A. Lipniūno kankinystės epizodą vyskupas emeritas J. Kau­neckas.

Beatifikacijos bylos postulatorius V. Kodis pernai metais kartu su ateitininkų grupe leidosi į piligrimi­nę kelionę, kurios tikslas buvo pakartoti tą patį mirties kelią, kurį nuėjo kunigas A. Lipniūnas – nuo Štuthofo iki Pucko, iki tos vietos, kur išsekęs ir susirgęs dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu, jis ten ir mirė. Iki perlai­do­jimo Panevėžio Kristaus Karaliaus bazilikos šventoriuje, ten pat, Lenki­jos miestelio Pucko kapinėse beveik penkis dešimtmečius  ilsėjosi kunigo palaikai. Ir tik 1989 m., artimųjų ir tuomečio katedros klebono monsinjoro Juozapo Antanavičiaus rūpes­čiu, kankinio Dievo tarno A. Lipniū­no palaikai iškilmingai buvo perkelti į Lietuvą.

Prabėgus trims dešimtmečiams nuo to laiko, kai kunigo palaikai Amžinojo poilsio atgulė gimtojoje že­mėje, penkiolikai metų nuo beatifi­kacijos proceso pradžios, Lietuvos, Amerikos, Lenkijos ir Vokietijos ka­ta­likai malda palydėję į Garbės alto­rių Dievo tarną kunigą A. Lipniūną, pagaliau su nekantrumu laukia naujos žinios, paskelbsiančios šį kankinį Palaimintuoju.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Birželio 26 d. numeryje, Vol. CXII NR. 50)