Egzaminą teks išlaikyti

Dominykas Kaminskas.

Pastarasis mėnuo vienaip ar kitaip bus įrašytas į Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją. Birželio pabaigoje prasidėjusi įvykių grandinė atrodo panašiau į dramatiško politinio serialo scenarijų, o ne realius įvykius. Tragiškas Joe Biden pasirodymas debatuose ir spaudos konferencijoje po NATO viršūnių susitikimo, pasikėsinimas į Donald Trump, jo kalba respublikonų nacionalinėje konvencijoje, Joe Biden pasitraukimas iš rinkimų kampanijos, Kamala Harris pasirinkimas kandidatuoti. Rodos, jog apie kiekvieną šių įvykių būtų galima parašyti po atskirą tekstą, tačiau dabar, pagaliau atėjus trumpam atokvėpio momentui, kviečiu kartu pasvarstyti apie tai, kaip šie įvykiai pakeis rinkimų kampaniją.

Pareigas einančio prezidento pasitraukimas iš kampanijos yra labai retas dalykas – paskutinį kartą taip 1968 metais pasielgė Lyndon Johnson. Visgi, tuomet priežastys buvo grynai politinės. Johnson populiaru­mas buvo smukęs dėl prastos situacijos Vietname bei problemų didžiuosiuose JAV miestuose, tad po prasto pasirodymo pirminiuose New Hampshire rinkimuose pareigas einančiam prezidentui nebeliko kitų variantų. Be to, tai įvyko kovo mėnesį, iki rinkimų likus daugiau nei pusmečiui. Šių metų situacija yra kitokia, iki rinkimų li­ko tik 4 mėnesiai, o palaikymo Joe Biden ne­liko ne tik plačiojoje visuomenėje, bet ir tarp sąjungininkų partijoje.

Tiek Johnson atveju, tiek dar anksčiau, prie prezidento Harry Truman, deglą iš jų pabandė perimti viceprezidentai. Truman viceprezidentas Alben Barkley nesugebėjo laimėti partijos nominacijos, tuo tarpu Hubert Humphrey tapo Demokratų partijos kandidatu, tačiau rinkimuose nepasipriešino Richard Nixon. Žinoma, tai iš dalies lėmė smukęs administracijų populiarumas, tačiau nepaisant nedidelio visuomenės palaikymo Biden, šių metų situacija yra kitokia. Kadangi skiriasi prezidentų pasitraukimą motyvavę faktoriai, skiriasi ir partijos reakcija. Jei Truman ir Johnson atveju pasitraukimas vedė prie įtemptos vidinės kovos, tai pasitraukus Biden visa Demokratų partija per kelias valandas sustojo Harris už nugaros. Taip, tikėtina, kad kitą mėnesį vyksiančioje konvencijoje atsiras norinčių mesti iššūkį viceprezidentei, bet šiuo metu atrodo, kad Harris ir demokratų medaus mėnesio tai nepaveiks.

Tai, kad kandidate turėtų tapti viceprezidentė, demokratams leis suvaldyti ir kitą probleminį aspektą – laiko trūkumą. Taip, Harris darbotvarkė bus pašėlusi, bet jos pozicija lemia tai, jog visiems yra daugmaž aišku, ko tikėtis. Tai, žinoma, nėra išskirtinai teigiamas dalykas, tačiau iškomunikuoti pilną politinę viziją šalies ateičiai per keturis mėnesius yra sunku, o parodyti, kuo skiriesi nuo prieš tai buvu­sio kandidato – lengva. Juolab, rinkėjų atmintis nėra labai ilga. Politinę psichologiją tyrinėjantys mokslininkai seniai nebetiki rinkėjų racionalumu, tad emocinis faktorius ir gebėjimas atkreipti dėmesį į save prieš pat rinkimus yra gerokai svarbesnis nei nuosekli ilgametė komunikacija.

Paskutinis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra galimybė pasirinkti kandidatą į viceprezidentus, kuris gali nulemti rinkimų baigtį. Biden ir Harris pora nebuvo ideali šiuo atžvilgiu. JAV rinkimų sistema yra tokia, kokia yra, ir kandidatų pasikeitimas nėra toks svarbus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Rinkimai iš tiesų vyks 6 ar 7 valstijose, o tinkamas kandidatas į viceprezidentus galėtų atsinešti tiek savo valstijos balsus, tiek balsus iš svarbių demografinių grupių Wisconsine, Illinois, ar Michigane. Donald Trump taip pat ne šiaip sau pasirinko kandidatuoti kartu su JD Vance.

Visi šie faktoriai leidžia racionaliai paaiškinti tarp demokratų atsiradusį optimizmą, tačiau atsinaujinus kampanijai racionalumas liks tarp mūsų, apžvalgininkų ir skaitytojų. Pastarasis mėnuo supurtė JAV politinę bendruomenę, tačiau pasikėsinimai ir pasitraukimai tuojau pasimirš ir liks istorikams, o kova dėl postų bus tokia nuožmi, kokia turbūt dar niekada nebuvo. Sveika demokratija pasižymi aštriomis diskusijomis visais politinei bendruomenei svarbiais klausimais, tad savaime tai nėra problema. Vis dėlto, kai kiekvienas kalba tik saviems, diskusijos nėra ir demokratija kenčia. Politinė lyderystė privalo peržengti partijų linijas, o stabilios demokratijos ir stiprių Jungtinių Amerikos Valstijų norisi ne tik čia gyvenantiems, bet ir visam demokratiniam pasauliui. Dabar, kai jau atrodo gana aišku, kaip atrodys rinkimų kampanija, belieka palinkėti sėkmės ir šalto proto tiek kandida­tams, tiek jų rėmėjams – 2024 metų pabaiga taps sudėtingu egzaminu, bet jį reikia išlaikyti ir kito kelio nėra.

Dominykas Kaminskas – JAV tyrimų centro „Atlantic Council” vizituojantis tyrė­jas ir Vilniaus universiteto dėstytojas.