DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Rusija kariauja ne tik fronte, bet ir mūsų kasdienybėje – nematomais, bet pavojingais būdais. Ambasadorius Eitvydas Bajarūnas atskleidžia, kaip veikia šiuolaikinės hibridinės grėsmės – nuo bendruomenių skaldymo iki pažeidžiamų kabelių Baltijos jūroje. Kaip atpažinti pavojus, slypinčius žemiau matomumo ribos, ir ką galime padaryti?
AUDRA SKUODAITĖ.
Per pastaruosius trejus metus Rusija imasi vis agresyvesnių sabotažo ir hibridinio karo veiksmų prieš Europos šalis, remiančias Ukrainą. Pasak Leideno universiteto (Nyderlandai) tyrimų, vien 2024 m. užfiksuoti bent 44 išpuoliai visame žemyne – nuo Rusijos dezertyro nužudymo ir svarbios infrastruktūros pažeidimų Baltijos jūroje iki gaisro didžiausiame Varšuvos prekybos centre, kišimosi į Europos Sąjungos rinkimus bei taikymosi į civilinę aviaciją.
Ambasadorius Eitvydas Bajarūnas šias ir panašias situacijas stebi jau daugiau nei dešimtmetį. Tai – hibridinio karo pavyzdžiai: konflikto, kuris nevyksta tradicinėse fronto linijose, tačiau jaučiamas mūsų kasdienybėje ir gali turėti reikšmingą poveikį geopolitiniame kontekste ateityje.
Apie šiuos pavojus jis kalbėjo ir University of Chicago, kai balandžio pabaigoje skaitė paskaitą apie Rusijos taikomas hibridines strategijas bei Vakarų atsaką į jas. Pastaraisiais metais E. Bajarūnas tyrinėja šią temą kaip Europos politikos analizės centro (CEPA) ekspertas Washington, DC.
Geopolitinei įtampai Baltijos šalių regione augant, su ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu kalbamės apie šiuolaikines grėsmes, regiono saugumą ir Vakarų atsaką į Rusijos veiksmus.
Diplomato misija – atverti Vakarams akis
Pasak E. Bajarūno, Rytų Europos šalys hibridines grėsmes atpažįsta kur kas greičiau nei Vakarų valstybės. Baigęs kadenciją kaip Lietuvos ambasadorius Švedijoje 2016 m., jis nusprendė nuosekliai supažindinti kitų šalių atstovus su hibridinių atakų pobūdžiu ir jų keliamomis grėsmėmis.
Bajarūnas turi ilgametę diplomatinę patirtį, yra dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje ir Švedijoje, taip pat ne rezidentiniu ambasadoriumi Portugalijoje, Omane ir Uzbekistane. Tarp kitų jo pareigybių – generalinis konsulas Sankt Peterburge, patarėjas Lietuvos misijoje prie NATO, Prezidento patarėjas, politikos direktorius Užsienio reikalų ministerijoje.
Ambasadorius sako, kad ironiškai vienu „geriausių sąjungininkų“, atkreipiant pasaulio dėmesį į hibridinių atakų grėsmes, tapo pats Putinas – kuo daugiau kišimosi į rinkimus, paramos radikalioms partijoms ir kitų nedemokratinių veiksmų jis ėmėsi, tuo labiau ši tema kilo į viešumą ir sulaukė dėmesio Vakaruose.
Hibridinis karas: žemiau matomumo ribos
„Karas su visais savo žiaurumais ir neišvengiamomis mirtimis turi didžiulį privalumą – jis yra matomas. Kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, lietuvių politikai neturėjo pasauliui aiškinti, kas vyksta, – sako E. Bajarūnas. – Hibridinės grėsmės – nors nesuponuoja tiesioginių mirčių – yra pavojingos, nes veikia žemiau atpažinimo ribos.“
Jos gali reikštis beveik visose srityse: tai kibernetinės atakos, dezinformacija, spaudimas ekonomikai, kišimasis į demokratinius procesus. Tikslas vienas – susilpninti pasirinktą šalį ar regioną.
Bajarūnas atkreipia dėmesį į tai, kad nors šis terminas gana naujas, pats politinis reiškinys egzistuoja jau seniai. Kaip pavyzdį jis pateikia tris Abiejų Tautų Respublikos padalijimus: ,,Faktiškai valstybė buvo su naikinta be didelio mūšio. (…) Mūsų parlamentas veikė pagal liberum veto principą – tai reiškė, kad užsienio valstybėms nereikėjo papirkti viso parlamento, užteko vieno ar dviejų bajorų.“
Visgi svarbų postūmį Vakarų šalims suteikė 2014 metai, kai Kryme pasirodė vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ – be atpažinimo ženklų veikiantys ginkluoti asmenys, vėliau pripažinti Rusijos kariais. Po Krymo okupacijos NATO ir Europos Sąjunga pradėjo atvirai kalbėti apie šio tipo grėsmes. „Tuomet tai buvo įtraukta į politines darbotvarkes. Tai tapo prioritetu“, – sako diplomatas.
Dezinformacija: melas, kuris pasilieka
Pasak E. Bajarūno, dezinformacija tebėra vienas pagrindinių Rusijos įrankių. „Tai padaryti yra lengviausia – užkrėsti dezinformacijos melu yra lengva, o po to jį labai sunku nu krapštyti. Todėl aš manau, kad ši forma buvo ir liks prioritetu“, – sako ambasadorius.
Ši tendencija dar labiau sustiprėjo po 2016 metų, įvykus Brexit ir D. Trump pirmąkart tapus JAV prezidentu. Tada vis dažniau pradėta kalbėti apie post-tiesos amžių – kai emocijos ir asmeniniai įsitikinimai žmones veikia labiau nei faktai. Tokiomis sąlygomis ypač klesti populizmas – ir, pasak E. Bajarūno, Kremlius tuo naudojasi.
Situaciją dar labiau apsunkina greitai besivystantis dirbtinis intelektas, kuris leidžia sukurti realistiškai atrodančias netikras nuotraukas ar vaizdo įrašus. Socialiniuose tinkluose netrūksta manipuliuotų įrašų, kuriuose politikai atrodo absurdiškai arba skleidžiamos netikros naujienos. E. Bajarūno teigimu, medijų raštingumas yra pagrindinis ginklas su dezinformacija.
„Medijų raštingumas – tai yra bazė. Mes išmokome jauną žmogų skaityti, bet nepaaiškiname, kas yra raštingumas – kad ne viskas, kas pasirodo ekrane, yra tiesa, – sako E. Bajarūnas. – Tu išmoksti vairuoti: įsėdi į automobilį, išmoksti perjunginėti bėgius, sukti vairą, bet išvažiuoji į kelią nežinodamas taisyklių.“
Kai grėsmės tampa apčiuopiamos
Nors ilgą laiką hibridinės atakos buvo sunkiai pastebimos, pastaruoju metu jos vis dažniau įgauna fizinę formą. Ekspertų nuomonės išsiskiria dėl to, ar tokius veiksmus reikėtų vadinti hibridine grėsme, ar sabotažu, tačiau E. Bajarūnas linkęs juos vertinti kaip susijusius reiškinius.
Kaip pavyzdžius E. Bajarūnas pateikia vadinamąsias kinetines atakas: „Kai nutrūksta kabelis Baltijos jūroje, kai užsidega IKEA sandėlis Vilniuje, kai į DHL greitųjų siuntų lėktuvą įdedama bomba…“ – vardija jis. Tokie veiksmai, pasak diplomato, siunčia aiškią žinutę: „Karas – ne kažkur toli. Jis gali ateiti ir į tavo namus.“
Pasak ambasadoriaus, prieš Ukrainą remiančias sąjungininkes nu kreipti bauginimo metodai – tai priminimas apie galimas „pasekmes“, tokias kaip augančios energetikos kainos ar grasinimai branduoline galia.
Ilgą laiką pagrindinis Rusijos tikslas buvo silpninti Vakarų struktūras – pasitelkiant dezinformaciją, manipuliaciją ir kitus būdus, siekta ardyti demokratiją, skaldyti NATO bei Europos Sąjungą, neigti šių šalių propaguojamas vertybes. Tačiau pastaraisiais metais pagrindiniu tikslu tapo siekis skatinti vadinamąjį Ukrainos palaikymo nuovargį (angl. fatigue). Įžengus į ketvirtus karo metus, Rusijai svarbu, kad kitos šalys – ir jų piliečiai – nustotų remti Ukrainą, taip susilpnindamos jos galimybes priešintis.
Atsakas reikalauja politinės valios
Pasak ambasadoriaus E. Bajarūno, priešintis hibridinėms grėsmėms neįmanoma be aiškios politinės valios. „Labai svarbu nutarti, kad tai yra problema ir kad karas – nors ir kita forma – yra atėjęs ir pas tave“, – sako jis. Tačiau ekspertas taip pat pabrėžia, kad vien to neužtenka – atsparumas turi būti nuolat stiprinamas, o tam reikia nepertraukiamo darbo, koordinacijos tarp institucijų ir visuomenės švietimo.
Pasak E. Bajarūno, aukščiausias Lietuvos atsparumo pavyzdys įvyko visai neseniai, kai 2025 m. vasarį ša lis visiškai atsijungė nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros energijos sistemų ir sinchronizavosi su žemyninės Europos tinklais. Šis žingsnis sumažina energetinio šantažo riziką ir galimą Rusijos poveikį politiniams procesams šalyje.
Pašnekovas pažymi, kad nors atsparumo stiprinimas turėtų būti vienas iš prioritetų, pasikliauti vien šia strategija nėra pakankama: „tu visą laiką vėluoji“, – sako ambasadorius. Tuo naudojasi išorės veikėjai: bandydami įvairias priemones, jie tikisi, kad bent viena jų vis dėlto suveiks.
Atgrasymas – būtina atsako dalis
Ambasadorius pabrėžia: net ir stiprinant atsparumą, svarbu neužmiršti aktyvesnių veiksmų – atgrasymo politikos. Jo teigimu, šis principas (angl. deterrence by punishment) ypač svarbus: priešas turi žinoti, kad už kenksmingus veiksmus sumokės kainą. „Tai ne pasyvus, o tiesioginis atkirtis, – sako E. Bajarūnas. – Kad Rusija žinotų: mes žinom, ką ji darys, mes laukiam, greitai identifikuosim ir bus to kaina.“
Kaip pavyzdį E. Bajarūnas pateikia JAV sprendimą 2023 m. apriboti „Russia Today“ veiklą, identifikuoti susijusiais organizacijas ir pradėti teisminius procesus – tai reali atgrasymo forma, rodanti, kad kita šalis mato galimas hibridines grėsmes ir į jas reaguoja.
Diplomatas supranta, kad Vakarų valstybės, vadovaudamosi taikos doktrinos principais, ne visada greitai pereina prie aktyvių atgrasymo priemonių. „Priešingai, Rusija galvoja, kad yra tęstiniame kare su Vakarais, – aiškina ambasadorius. – Todėl mums irgi svarbu pradėti mąstyti karine logika. Nors tai gali pasirodyti drastiška, turime apie tai kalbėti su Vakarų partneriais ir formuoti bendrą supratimą.“
Tačiau, pasak jo, tam tikri pokyčiai jau matomi. E. Bajarūnas mini neseną situaciją Baltijos jūroje, kai buvo pažeisti povandeniniai kabeliai. Nors kai kurios šalys delsė reaguoti dėl teisinių ar eskalacijos baimių, Estija ir Suomija ryžosi – jų pareigūnai sulaikė įtartinus laivus. Tai, pasak diplomato, tikras politinės valios pavyzdys.
„Pats blogiausias atsakas – pareiškimas, kad esame susirūpinę, bet nieko nedarome“, – įspėja jis. Efektyvi hibridinių grėsmių prevencija reikalauja daugiau nei gynybos – ji reikalauja strateginio, ryžtingo veikimo.
Dezinformacija lietuvių diasporoje reiškiasi skaldymu
Kalbėdamas apie hibridinio karo grėsmes lietuvių diasporos bendruomenėse, pašnekovas iškart įvardija vieną pavojingiausių reiškinių – naratyvą, skaldantį lietuvius į dvi stovyklas: „mes, gyvenantys užsienyje“ ir „jie, likę Lietuvoje“. Tokie priešpriešos naratyvai, jo teigimu, dažnai kyla ne tik iš vidaus nuoskaudų ar nesusikalbėjimo, bet ir yra sąmoningai skatinami iš išorės – ypač Rusijos informacinės propagandos tinklų.
Anot jo, su tuo kovoti ir buvo kuriama „Globalios Lietuvos“ koncepcija, siekiant sustiprinti vienybės jausmą tarp lietuvių visame pasaulyje – parodyti, kad esame viena tauta, nepaisant to, kur gyvename.
Gyvendamas Londone ar Stokholme, jis pats yra sutikęs tautiečių, kurie, nemokėdami vietos kalbos, renkasi rusų televizijos kanalus kaip pagrindinį informacijos šaltinį. „Kai gyveni mažoje savo bendruomenėje Londone ar Čikagoje ir žiūri Rusijos televiziją, tai tu pradedi sekti tuo naratyvus: tavo valstybė Lietuva bloga, NATO, Europos Sąjunga – blogi. Vis kas tampa blogai ir tu pradedi veikti prieš savo valstybę“, – aiškina E. Bajarūnas.
Anot jo, diasporos bendruomenėms šiandien svarbiausia ugdyti atsparumą, stiprinti sąmoningumą ir kritinį mąstymą. Tuo pačiu, reikėtų daugiau darbo ir iš Lietuvos – priešiškumą sustiprino ir nepriimtas dvi gubos pilietybės įstatymas. Kai pasėjama nepasitikėjimo sėkla, ją labai lengva toliau kurstyti išorės veiksniams – per socialinius tinklus, forumus. Todėl svarbu suprasti, kad esame viena tauta ir turime veikti kartu.
