Ekrane atgims lėktuvo užgrobėjų – tėvo ir sūnaus istorija

„Užgrobtas gyvenimas“ – taip dokumentinių filmų režisierius Andrius Lekavičius pavadino kuriamą filmą, pasakojantį kadaise Sovietų Sąjungą ir visą pasaulį sukrėtusią istoriją apie lėktuvo užgrobėjus tėvą Praną Brazinską ir jo nepilnametį sūnų Algirdą. Režisierius tarsi spėjo įšokti į paskutinį traukinio vagoną – dar pakalbino vienintelį likusį gyvą šio įvykio herojų, surinko daugiau unikalios medžiagos. Tačiau jis tikisi – gal JAV lietuviai saugo daugiau su šia istorija susijusių liudijimų?

Virginija Petrauskienė.

Į redakciją kreipėsi Lietuvoje gyvenantis dokumentinių filmų režisierius Andrius Lekavičius. Lietuviškų dokumentinių filmų festivalyje Čikagoje buvo rodyti du A. Lekavičiaus filmai: „Spec. Žvėrynas“ (2019 m.) ir „Kernagis“ (2022 m.)

Režisierius mums parašė, jog ėmėsi nelengvo darbo – sukurti filmą apie lietuvių tėvo Prano ir sūnaus Algirdo Brazinskų poelgį – 1970 m. spalio mėnesį jie užgrobė sovietinį „Aeroflot“ lėktuvą An-24, skridusį maršrutu Batumis-Suchumis (tuo metu Algirdui buvo 15 metų). Užgrobėjai, naudodami ginklą ir nužudę stiuardesę bei sužeidę pilotą bei šturmaną, privertė lėktuvo komandą pakeisti maršrutą ir nusileisti Turkijoje.

Turkijos valdžia nepakluso TSRS valdžios reikalavimui – negrąžino Brazinskų. Turkijos teismas P. Brazinską nuteisė kalėti aštuonerius, o Algirdą – dvejus metus. 1974 m. gegužės 21 d. Turkijos Respublikos 50-mečio proga Brazinskai buvo paleisti iš kalėjimo.

Negavęs JAV politinio pabėgėlio statuso, P. Brazinskas kartu su sūnumi persikėlė į Venesuelą. Skrisdami į Kanadą, nelegaliai liko JAV. Išeiviams lietuviams reikalaujant, jiems buvo leista apsigyventi Amerikoje.

P. Brazinskas su sūnumi įsikūrė Californijos mieste Santa Monicoje, dirbo dažytoju, pasikeitė pavardę ir tapo Frank White.

2002 m. vasario mėn. konflikto metu sūnus Algirdas nužudė savo tėvą ir už tai buvo nuteistas 20 metų kalėti.

A. Lekavičius dalį labai įdomios medžiagos būsimam filmui jau yra surinkęs, bet dar norėtų surasti daugiau to laikotarpio liudininkų: arba žmonių, prisimenančių Brazinskus, arba turinčių su jais susijusių nuotraukų, dokumentų. Apie nelengvą, bet labai įdomų darbą, kuriant šį filmą, kalbėjomės su režisieriumi Andriumi Lekavi­čiumi.

Pradėjote kurti dokumentinį filmą apie Praną ir jo sūnų Algirdą Brazinskus, kurie tuometinėje Tarybų Sąjungoje padarė iki tol nebuvusį nusikaltimą – užgrobė lėktuvą, kad galėtų patekti į kitą „geležinės uždangos“ pusę. Atrodytų – tarsi spėjote įšokti į nuvažiuojantį traukinį – dar yra teorinė galimybė surasti gyvų liudininkų, arba tų, kurie gali prisiminti iš tuometinių liudininkų girdėtų pasakojimų. Kaip sekasi? Kokioje filmo kūrimo stadijoje šiuo metu esate? Ar tema lengvai „pasiduoda“?

Rašytojas Mark Twain yra pasakęs: „Tiesa yra keistesnė už fikciją, nes fikcija turi likti tikėtinumo ribose, bet tiesa – ne“. Ši dokumentalistų mėgstama citata puikiai iliustruoja Brazinskų istoriją.

Mane, kaip režisierių, intriguoja Brazinskų motyvai ir pasirinkimai. Kas paskatino juos užgrobti lėktuvą ir rizikuoti nekaltų žmonių gyvybėmis? Kaip jie jautėsi pasiekę svajonių Ameriką? Ir kas paskatino Algirdą Brazinską nužudyti savo tėvą?

Į šiuos klausimus atsakyti nelengva, jie kelia svarbių etinių ir moralinių dilemų. Pagrindinis mūsų filmo personažas – Algirdas Brazinskas arba Albert Victor White – įsikūręs Californijoje, jis pasikeitė vardą ir pavardę. Kas jis? Aplinkybių ir praeities traumų auka, ar šaltakraujiškas žudikas?

Prisipažinsiu, kad laikas, praleistas Los Angeles su Albertu jam išėjus iš kalėjimo, klausimų uždavė tik dar daugiau. Todėl jo draugų ir pažįstamų ar kitų tuometinių įvykių liudininkų pasakojimai labai padėtų filmo žiūrovams nupiešti tikslesnį jo portretą – jei kažką žinote, būtinai susisiekite su manimi per socialinius tinklus arba per „Draugas“ redakciją. Labai norėčiau pasikalbėti su Algirdo Brazinsko buvusiomis žmonomis: Bernadeta Miliauskaite iš Worcester ir Virginia Krivas iš Floridos, bet kontakto su jomis kol kas rasti nepavyksta.

Dalį filmo jau nufilmavome, bet pagrin­diniai filmavimai dar laukia kitais metais. Ir 2027 m. planuojame pabaigti filmą, kurį pavadinome „Užgrobtas gyvenimas“.

Kaip ir kodėl pasirinkote šią temą?

Imtis šio filmo motyvuoja sudėtinga ir daugialypė žmogaus prigimtis. Mane traukia istorijos, kurios ne tik patenka į pirmuosius puslapius, bet ir atskleidžia žmogaus sielos gelmes.

Filmas kalba apie sudėtingą individualių pasirinkimų ir didesnių istorinių aplinkybių sąveiką bei ilgalaikį traumuojančių patirčių poveikį žmogaus gyvenimui.

Kartais, pasakojant istoriją, renkant po kruopelytę detales, surandi detalę – „deimantą“ ir žinai: kad ir kaip toliau vyktų darbai, tai jau suteiks svorio filmui, o gal net taps pagrindine pasakojimo linija. Kokiu būdu ieškote medžiagos filmui (archyvai, pokalbiai, kelionės?) Ar pavyko surasti tokių „deimantų“?

Kol kas didžiausias rastas „deimantas“ – dešimt kasečių su 1970-ųjų skrydžio keleivių interviu, kuriuos pavyko gauti iš Sakartvelo. Kartvelas režisierius buvo pradėjęs kurti apie tai filmą prieš 15 metų, bet, pasikeitus politinei situacijai, niekada filmo nebaigė. Būnant Tbilisyje per stebuklą pavyko su juo susipažinti ir tas kasetes parsiskraidinti į Lietuvą. Tų kasečių vertė neįkainojama, nes kai dabar bandėme ieškoti lėktuvo keleivių – nė vieno nebėra gyvo.

Tokių stebuklų reikia kuriant filmą – dabar tikiuosi, kad ir Amerikos lietuviai galės pasidalinti įrašais ar nuotraukomis su Brazinskais, nes 1976 m. atvykus į JAV, diasporos dėmesys ir pagalba jiems buvo didelis.

Viename savo interviu paklaustas, kas vienija jūsų filmus, atsakėte, kad visų jų herojai yra vyrai. Iš tiesų, tai – garsūs sportininkai, Lietuvos scenos žvaigždės, šalies gynėjai. Ir štai – teigiamų garsenybių „eilės gale“ atsidūrė kiek primirštos Lietuvai garbės nedarančios „garsenybės“. Nors kai kurie JAV lietuviai juos laikė didvyriais. Kokius moralės klausimus norite nagrinėti filme? Atrodo, kad pati Brazinskų gyvenimo istorija pateikia daug įvairių užuominų…

Pasakojant Brazinskų istoriją, filmas kels svarbius klausimus apie smurto prigimtį, traumuojančių patirčių poveikį, užgrobimo ir terorizmo moralę bei atleidimo ir atpirkimo ribas.

Nagrinėjamų potemių yra daug: smurto prigimtis, einanti per kartas ir santvarkas, nusikaltimo moralė, atleidimo bei atpirkimo ribos. Pats Albert White mūsų filme sako: „Aš esu kontroversiškas“, todėl mano tikslas yra surasti kuo daugiau pašnekovų ir šaltinių – sukelti žiūrovams abejones savo įsitikinimais ir išankstinėmis nuostatomis, plėtoti pasakojamą istoriją iš visų perspektyvų ir atskleisti platesnes įvykių pasekmes. Esu įsitikinęs, kad filmas paliks žiūrovams ilgalaikį įspūdį, peržengs tradicinio dokumentinio filmo ribas ir pateks į filo­sofinio diskurso sferą. Mano vizijoje, šis filmas ne tik papasakos įspūdingą „true crime“ žanro istoriją, bet ir nuolat vers žiūrovą abejoti – „sirgti“ už Brazinskus, ar prieš juos.

Kokį vaidmenį Brazinskų gyvenime atliko JAV lietu­viai? Kaip jūs pats įvertintumėte tą vaidmenį?

Manau, kad be JAV lietuvių pagalbos 1970 m., Brazinskai greičiausiai iš Turkijos būtų buvę grąžinti į SSRS. Įvairių JAV lietuvių organizacijų parama buvo svarbi tiek samdant advokatus Turkijoje, tiek darant spaudimą politikams JAV. Galbūt kažkas dar saugo BALF’o ar VLIK’o archyvus? Būtų be galo įdomu pasidomėti tų įvykių peripetijomis.

Papasakokite apie save. Esate baigęs ne vienus mokslus, o į filmų kūrimą atėjote „per aplinkui“, baigęs VU žurnalistikos studijas. Ką šiuo metu veikiate: keliatės, einate į darbą ar galite sau leisti prabangą dirbti tada, ka­da norite, kada aplanko įkvėpimas?

Baigdamas mokyklą, neturėjau tokios minties, kad noriu būti režisieriumi, bet norėjau pasakoti istorijas, man patiko rašyti. Todėl žurnalistika atrodė, kaip praktiška profesija. Žurnalistikoje turėjome logiškai mąstyti, būti objektyvūs, analizuoti problemas. Tačiau kurdamas ir montuodamas filmus, pasaulį analizuoji visai kitaip. Žurnalistika yra formaliai objektyvi. O filmų kūrime objektyvumas dažniausiai – labiau asociatyvus. Svarbiau papasakoti įdomią ir įtraukiančią istoriją.

Lietuvoje norint išgyventi iš kino, reikia vienu metu dirbti su keliais projektais. Bet man patinka dirbti. Antraip – nuobodu. Dokumentika ir kinas man leidžia pasakoti istorijas. Kai darbas leidžia realizuoti savo idėjas – nelabai skaičiuoji (jam sugaištas – red.) valandas.

Žinau, kad esate dar ir ilgų nuotolių bėgikas, dalyvaujate maratonuose, esate bėgęs ir Čikagos maratone. Nors tai nesusiję su mūsų pokalbio tema, bet jeigu jau kalbamės, tai atskleisdamas save kaip autorių ir asmenį, papasakokite ir apie šią savo aistrą (tikiu, kad tik aistra gali priversti žmogų bėgti tokius ilgus atstumus).

Ilgų nuotolių bėgimas treniruoja tiek fizinę, tiek protinę ištvermę, kurios labai reikia mano profesijoje, nes kiekvienas filmas – tarsi ilgai trunkantis ir varginantis maratonas.

Bėgti maratoną Čikagoje prieš kelerius metus buvo labai smagi patirtis – prisimenu, kaip miestas palaiko bėgikus kiekvienoje gatvėje. Skirtingos tautos savaip kuria mieste šventę, o lietuvių palaikymas 17-oje mylioje suteikia jėgų kiekvienam bėgikui iš Lietuvos.

Andrius Lekavičius baigė Vilniaus Karoliniškių gimnaziją, kur paskatintas lietuvių kalbos mokytojos, pradėjo domėtis rašymu. Baigęs mokyklą, pradėjo studijuoti žurnalistiką. 2007 m. įgijęs žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete, studijas tęsė Vilniaus Dailės akademijoje, kur gavo UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrą. 2012 m. baigė Komunikacijos magistro studijas Malaizijoje.

Savo žinias ir įgūdžius ne kartą panaudojo dideliuose projektuose: 2012 m. ilgametražis dokumentinis filmas apie Europos krepšinio čempionatą. „Mes už… Lietuvą!“ – tai jautri dokumentika, sekanti nacionalinės rinktinės kelionę nuo pasiruošimo iki nusivylimo, nepelnius medalių.

2014 m. prodiusavo ir buvo atsakingas už montažo siužetą kitos sporto dokumentikos – „Arvydas Sabonis. 11“.

2013–2017 m. dirbo UAB „Prime Field“ kūrybos vadovu ir režisieriumi. Tais pačiais metais pradėjo savarankiškai režisuoti reklaminius klipus.

2017 m. įkūrė kino gamybos įmonę VšĮ „360 laipsnių filmai“, kuri vykdo filmų gamybos ir interaktyvius projektus. Pradėjęs eksperimentuoti virtualios realybės (VR) erdvėje ir įgyvendinęs du VR projektus – „Laisvės kodas. 13“ ir „CHRONOS“ – toliau aktyviai domisi šios srities galimybėmis.

A. Lekavičius, užaugęs 1980–1990 m. sandūroje, savo kūrybinį dėmesį dabar daugiausiai skiria šiam esminių permainų laikotarpiui. Iš dalies animuotas dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ pasakoja apie neoficialų pirmą lietuvišką spec. būrį, kurio narius įkvėpė 1990-ųjų amerikietiški veiksmo filmai ir svajonės būti panašiais į filmų superherojus.

2022 m. kino teatruose rodytą dokumentinį filmą „Kernagis“ kino teatruose Lietuvoje pasižiūrėjo 25 tūkst. žiūrovų.

2023 m. pradžioje „Telia Play“ platformoje pristatė 10 dalių dokumentinį serialą „Andrius Mamontovas. Tyla garse“.

„Berlinale Talents“ (2021) ir IDF Academy (2019) alumnas. AVAKA ir Latga asociacijų narys nuo 2014 m. 2016 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija A. Lekavičiui suteikė meno kūrėjo statusą. 2020–2022 m. Lietuvos kino centro prie Kultū­ros ministerijos kino ekspertų komisijos narys.

Susisiekti su A. Lekavičiumi galima tel. Lietuvoje +37061556131 arba el. paštu: andriuslekas@gmail.com.