Festivalis „Burning Man” – pabėgimas iš kasdienybės

Viktorija Černičenko.

Vieną kartą per metus, paskutinę rugpjūčio savaitę, dešimtys tūkstančių žmonių susirenka atokioje Juodosios uolos dykumoje, esančioje Nevados valstijoje tam, kad čia sukurtų laikiną miestą, kuriame vyksta festivalis „Burning Man” („Degantis žmogus”). Tai būna miestas, skirtas menui ir saviraiškai, vieta, kurioje išnyksta ribos tarp realaus ir fantazijų pasaulio. Čia kiekvienas yra kūrinys ir kūrėjas.

„Degantis žmogus” – tai aukščiausio lygio kasmetinis meno festivalis, individualios fantazijos, vizijų, svajonių pasaulio ir paprasčiausio siautulio kratinys, išprovokuojantis dalyvius saviraiškai. Tai neįprastas, griaunantis šio pasaulio normas renginys, pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Tai savaitę laiko gyvuojantis keistas miestas, kuriame darniai sugyvena šamanai, jogai, hipiai, rokeriai, reiveriai, baikeriai, gėjai ir lesbietės, satanistai ir sadomazochistai, bei įvairias religijas ir tikėjimus  išpažįstantys žmonės. 

Šiek tiek istorijos

„Burning Man” festivalio pradžia laiko­mi 1986 m., kai Larry Harvey ir Jerry James – du San Francisco meno bendruome­nės nariai paplūdimyje, netoli San Francisco, sudegino aštuonių pėdų aukščio medinę skulptūrą, stebint dvidešimčiai žmonių. Po to ketverius metus Harvey ir James su keletu draugų ir vis didėjančia žiūrovų minia grįždavo į paplūdimį su ta pačia in­ten­cija. Tačiau 1990 m., kai paplūdimyje deginimui buvo paruoštas 40 pėdų aukščio medinis žmogus, įsikišo vietos policija ir paskutinę akimirką uždraudė konstrukciją padegti. Todėl tais metais renginys buvo perkeltas į Juodosios uolos dykumą, kur festivalis vyksta iki šiol.

Festivalis dramatiškai išsiplėtė, jo lankomumas išaugo ir iki 2010 m. viršijo 50 000 dalyvių skaičių. Jo trukmė buvo pratęsta ir tradiciškai rengiama likus savaitei iki Darbo dienos (Labor Day) šventės. Kiekvienais metais dykumoje iškyla laikinas miestas su gatvėmis, turinčiomis pavadinimus, kaimais ir stovyklomis, kuriame telpa visi dalyviai: kuriantys, fotografuojantys, vertinantys ar tik besigrožintys. Daugiausia žmonių, susirinkusių dalyvauti šiame unikaliame renginyje, iki šiol buvo užregistruota 2019 m. Tuomet „Burning Man” dalyvių skaičius pasiekė 78,850.

Šiemet – trys lietuvių stovyklos

Šiais, 2023 metais festivalio organizatoriai buvo pasiruošę priimti 87 000 žmonių, bet manoma, kad tiek nesusirinko.

Kiekvienais metais „Burning Man” festivalis turi unikalią temą, apie kurią pranešama gerokai prieš renginį ir praktiškai visi festivalio aspektai atspindi šią temą. Šiemet festivalio tema buvo „Anima­lia”. Ji nulėmė, kad daugelis festivaliui sukurtų meno kūrinių, dekoracijų bei automobilių „mutantų” įgavo įvairiausių gyvūnų formas. Galėjai pamatyti dykuma iš lėto slenkantį dramblį, raganosį, aštuonkojį, laumžirgį ar drakoną.

Festivalis „Burning Man” remia įvairias edukacines programas ir meno renginius 35-se šalyse. Į festivalį suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, norėdami patirti nepakartojamų įspūdžių ir dalyvauti nežabotos fantazijos šventėje.

Šiemet festivalyje buvo net trys lietuvių stovyklos, pavadintos „Amberdust”, „Li­tua­nica Birds” ir „Racoons”. Buvo bandyta suburti visų trijų stovyklų gyventojus bendrai nuotraukai. Susirinko dauguma, bet toli gražu ne visi, tik 111 lietuvių.

Kasmet vis kitos patirtys

Man asmeniškai tai buvo jau antri metai šiame festivalyje. Patirtys absoliučiai skirtingos. Pernai važiavome dviese, gyve­nome mažoje palapinėje ir mašinoje, nepri­klausėme jokiai stovyklai. Buvo be galo karš­ta ir beveik ištisai teko kentėti smėlio audras. Grįžusi sakiau, kad tai ne man ir tikriausiai tenai daugiau nepakliūsiu.

Tačiau šiemet nusprendžiau važiuoti tik dėl to, kad į festivalį buvo vežamas virtualios realybės filmas „Angelų takais”, sukurtas pagal M. K. Čiurlionio tapybą ir muziką. Kartu su visa filmo kūrybine ir pagalbine komanda priklausiau stovyklai „Amberdust”. Šį kartą pirmąją savaitės pu­sę oras buvo idealus. O antrąją – katastrofiškai lietingas ir vėsus. Bet dabar jau užtikrintai galiu pasakyti, jog į festivalį „Burning Man” grįšiu.

Kodėl? Pirmiausia – dėl absoliučios laisvės jausmo. Kiekvienas, atvykęs į šį fan­tazijų miestą vienai savaitei, tiesiog privalo susikurti savo vizijų, iliuzijų pasau­lį, tapti menininku arba tiesiog menu. Visi čia yra dalyviai, įgyjantys vienodas teises. Nesvarbu, ar tu atskridai su privačiu lėktuvu, ar atėjai pėsčias – tu esi neatsiejama festivalio vienumos dalis.

Fantasmagoriškas pasaulis dykumoje

Čia visiškai atitrūksti nuo tikrovės, esi tik kitokiame, nei įprasta, „Degančio žmogaus” pasaulyje. Praleidęs ten savaitę, vis vien lieki nieko nesupratęs. Logiškai žvelgiant, ten viskas yra nesąmonė, absur­das. Sakoma, ieškok geltono dviračio, o jis, pasirodo, yra žalias. Daugiausiai moki už ledą, o prabangiausią jūros gėrybių vakarienę, viešbučio kambarį ar pasiskraidymą lėktuvu gauni visiškai veltui ar už oro bučinį. Tavo geriausias draugas tądien tampa visiška tavo priešingybe iš kito pasaulio krašto.  Niekada daugiau nepavyktų prisigalvoti tokių kvailysčių ir situacijų, kurios nutinka tenai ir tik tau. Absoliučiai visi čia vienaip ar kitaip išeina iš savo komforto zonos, o tai ir skatina tobulėjimą.

Festivalio metu visame tame laikinajame mieste esančiose palapinėse nuolatos vyksta įvairūs projektai. Vienose atsidaro barai, restoranai, grožio salonai, orgijų na­mai, kitose kuriami menai, rankdarbiai,  dar kitose rodomi filmai ar skaitomos paskaitos, kurias aplanko vienas už kitą keistesni festivalio dalyviai. Visi išmoningi, laisvi, pozityviai nusiteikę, su įmantriausiais kostiumais, šukuosenomis ir makiažais.

Kadangi vidudienį dykumoje gana karšta, visi tuo metu ieško pavėsio, ilsisi, bendrauja, ruošiasi vakarui. Užtat naktį viskas atgyja. Kiekviena dulkė dykumoje kilnojasi nuo garso ir dundesio. Groja stovyklose, groja meno automobiliuose, groja milžiniš­kose stacionariose scenose. Žmonės šėlsta, šoka su ugnimi, kardais, šilkais ir pan.

Šiemet pasirinkau daugybę laiko praleisti viena, klaidžiodama po dykumą, ste­bė­dama nepažįstamus žmones, bendrauda­ma su dailininkais, savanoriais, organizatoriais. Kiekvieną rytą stengiausi pasitikti saulę ir suspėti į turą, kurio metu į ketvirčius padalintą „Degančio žmogaus” miestą pristato ir atskirai apie kiekvieną oficialų meno kūrinį išsamiai papasakoja tam paruošti žmonės.

Kaip ir pernai, nustebino renginio organizuotumas ir kokybė. Viskas veikė šveicariško laikrodžio tikslumu, bet kartu bu­vo palikta vietos absoliučiam atsitiktinumui. Nors festivalyje buvo beveik 80 000 žmonių, kiekvienas iš jų turėjo savo vietą, galėjo sužinoti, kas ir kur vyksta, naudodamasis internetinėmis programėlėmis, knygelėmis, kreipdamiesi į savanorius ar stovyklos kolegas pagalbos. Mieste buvo net setynių rūšių pareigūnai, pasiruošę padėti bet kokioje situacijoje.

Stebuklai – įvairaus amžiaus žmonėms

Nežinau, kas lėmė, ar idealus oras, ar renginio tema, bet šiemet festivalyje buvo labai daug vaikų. Jiems čia rojus! Juos žavėjo ir džiugino daugybė įvairiausių konstrukcijų, ant kurių gali karstytis, landžioti, šokinėti, suptis, važinėti, viskas leidžiama, viskas įmanoma. Visi aplinkui – paslaugūs, dalina įvairiausius niekniekius, maistą, gėrimus ir netgi ledus.

Apskritai čia galima rasti visko. Nori dvasingumo, jogos ar meditacijos – prašom. Nori diskusijų ir prasmingų pokalbių iki ryto – prašom. Nori rankdarbių ar išmokti gaminti – prašom. Nori santykių gerinimo paskaitų ar porno filmų – prašom. Nori narkotikų ar sekso – irgi prašom. Tik stebuklas yra tai, kad niekas tau nieko neperša per prievartą. Nuo pat pirmo smėlio angelo prie vartų iki paskutinio dulkių debesies už nugaros tu esi visiškai laisvas rinktis ko tu nori ir ko tau reikia.

Mane dar vis stebina žmonių išradingu­mas ir meno dirbinių įvairovė. Buvo dirbinių, pagamintų iš audinio, popieriaus, plastiko, gumos atliekų – medžiagų, kurių savikaina yra ne daugiau 20 dol. Visai ša­lia jų buvo dirbinių, kurie kainuoja kelis šimtus tūkstančių. Kiekvienas, norintis pastatyti savo meno šedevrą dykumoje, gali tai padaryti, jei tik laikysis organizatorių nustatytų reikalavimų ir, renginiui pasibaigus, viską susirinks, sutvarkys, nepalikdamas nei žymės.

Pernai vaikščiodama ir tyrinėdama atskirus darbus, galvojau, ką tokio reiktų sugalvoti, kas čia vis dar  būtų nematyta. Sugalvojau baseiną ir oro balioną. Ir spėkite ką … šiemet abu jau buvo. Žmogaus fantazijai ribų nėra ir šis festivalis yra geriausias to įrodymas.

Ypatingas dėmesys Ukrainos plieno paukščiui

Kiekvienais metais sudeginama tik dalis tam specialiai paruoštų meno kūrinių, kiti parduodami viešosioms įstaigoms, muziejams, paaukojami įvairioms organizacijoms ar tiesiog keliauja atgal namo su savo autoriais. Meno kūrinius pradeda deginti penktadienį, šeštadienį – festivalio kulminacija – deginama pagrindinė Žmogaus skulptūra. O sekmadienį sudeginama šventykla, skirta tiems, kurie nori atsisvei­kinti su savo iškeliavusiais draugais, artimaisiais, gyvūnais ar trokšta atsikratyti kokių ydu, ligų ar vargų.

Šiemet festivalyje ypatingas dėmesys buvo skirtas Ukrainai. Išimties tvarka kūrinys „Sfinksas” buvo sudegintas ketvirta­dienio vakarą. Vos pradėjus degti didžiulei medinei struktūrai, joje išryškėjo juodo plieno mistinis paukštis ir ta skulptūros transformacija buvo sutikta beveik visiškoje tyloje.

Aš pati šiemet labiausiai norėjau pama­tyti degančią šventyklą, deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių man nepavyko. Tačiau sau atsakiau į daugelį seniai kamavusių klausimų, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, išsiverkiau Nevados šamanų ratelyje ir grįžau, pasiruošusi naujiems gyvenimo iššūkiams.

Apie šį festivalį galima dar daug ką pa­sakoti, bet to nepamačius pačiam, neįmanoma ką nors suprasti. Tai tiesiog puiki galimybė savaitę pamiršti apie gyvenimo rutiną ir laisvai pakvėpuoti, pabūti šiuolaikinio avangardinio meno apsuptyje.

Sėdėdama Burner Express autobuse, net spirgėjau, kaip noriu dalintis Neva­doje gautomis patirtimis ir įspūdžiais su visu pasauliu. Kaip gera bū­tų, jei tą bendrumą, pozityvumą, vienybę ir toleranciją jaustu­me ir skleistume kiekvieną dieną kiekvie­name žingsnyje. Būtent dėl to bandysiu pa­kalbinti „Degančio žmogaus” festivalyje sutiktus ir vienaip ar kitaip prie lietuvių stovyklų veiklos prisidėjusius žmones.

Daugiau informacijos ir oficialus festivalio puslapis: https://burningman.org/

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Lapkričio 2 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 87)