Simo Kudirkos istorija sujaudino visą pasaulį. (Nuotraukos iš interneto)

Giedrė Žickytė ir jos „Šuolis”

Ieva Marija Mendeikaitė.

Prieš savaitę kino teatro salėje turėjau garbės išvysti Vilniuje jau legenda tapusį Giedrės Žickytės filmą „Šuolis”.

„Šuolį” režisierė kūrė 5 metus. „Kaip visada atsitinka – ilgiau, nei iš pradžių manai užtruksianti. Kino režisierius yra lyg Kristupas Kolumbas – vis dar nori atrasti Ameriką, kai visa įgula jau nori namo”, – teigia G. Žickytė. Daugelis tokio ilgo filmo kūrimo proceso gali ir nesuprasti, tačiau žinant tokius atvejus, kad, tarkime, JAV pakrančių apsauga tik po pusantrų metų davė leidimus filmuoti jų kateryje „Vigilant”, nuostaba dingsta.

Giedrės Žickytės pokalbis su Henry J. Kissinger.

Ne ką trumpiau užtruko Henry J. Kissinger (g. 1923) filmavimo derinimas. Vienas įtakingiausių to laiko tarptautinės politikos veikėjų, Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs JAV valstybės sekretorius ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, net ir sulaukęs tokio garbaus amžiaus, sun­kiai atranda laisvesnio laiko savo dienotvarkėje. „Šią vasarą Prezidento G. Ford bibliotekoje radau dokumentus, kuriuose stenografuotas Prezidento pokalbis Baltuosiuose rūmuose su tuometiniu valstybės sekretoriumi Henry Kissinger apie Simą Kudirką. Pakalbinti H. Kissinger man buvo tarsi pakalbinti prezidentą Gerald Ford. Juk jis buvo tiesioginis įvykių liudininkas, – sako G. Žickytė. – Neturėjau daug vilties, kad pavyks gauti šį interviu, bet vis viena bandžiau. Mūsų susitikimą derinome trejetą mėnesių, jam buvo skirta ketvirtis valandos, kurios vėliau pavirto šiltu pokalbiu, trukusiu 40 minučių. Buvau nustebinta diplomato atmintimi, su kokiomis detalėmis jis prisiminė apie prieš daugiau nei 40 metų nutikusius įvykius”.

„Simo Kudirkos istorija man artima, nes aš pats esu imigrantas”, – inter­viu metu prisipažino H. Kissinger. 1938 m. jo šeima pabėgo nuo Hitlerio pradėtų žydų persekiojimų į New Yorkką. Diplomatas patvirtino, kad išlaisvinant lietuvių pabėgėlį iš sovietinio lagerio buvo itin svarbus asmeninis prezidento G. Ford indėlis: „Jis buvo kitus nuoširdžiai užjaučiantis žmogus”. „Man tai pasirodė reikšminga detalė filmo dėlionėje, – teigė G. Žickytė. – Norėtųsi, kad ir šiais laikais pasaulio lyderiai dažniau skirtų savo asmeninį dėmesį žmonių istorijoms, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais prisidėtų prie pokyčių. Pati kaip kūrėja išgyvenu dėl įkalinto ukrainiečio režisieriaus Olego Sencovo situacijos ir galvoju, kad turime kuo daugiau apie tokius atvejus kalbėti. Simą Kudirką nuo pražūties tuomet išgelbėjo Amerikos visuomenės neabejingumas”.

„Šuolis” pasakoja laisvės simboliu 1970 metais tapusio lietuvio jūreivio Simo Kudirkos istoriją, kai šis mėgino pabėgti iš Sovietų Sąjungos į JAV. Peršokęs iš sovietinio žvejybos laivo „Sovetskaja Litva” į JAV pakrančių apsau­gos katerį „Vigilant”, vyras pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžin­tas atgal, tik prieš tai rusų sumuštas amerikiečių jūrininkų akivaizdoje. Incidentas sulaukė milžiniškos tarptautinės reakcijos, visoje Amerikoje kilo demonstracijos už Simą ir Baltijos šalių nepriklausomybę. Galiausiai Vladimiro kalėjime uždaryto S. Kudirkos likimą turėjo spręsti abiejų didžiųjų valstybių – SSRS ir JAV vadovai. Ir kalbant apie vadovus, tai tikrai buvo šalies vadovai – JAV prezidentai R. Nixon, G. Ford, garsiausias JAV diplomatas J. Kissinger ir t.t.

Galbūt tai buvo viena iš šio filmo sudedamųjų sėkmės dalių, kadangi netrukus „Šuolis” nuskynė gausybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose visame pasaulyje. Prizus filmui skyrė ne tik tarptautinė profesionalų žiuri, bet ir publika. Tarptautiniame Belgijos dokumentinio kino festivalyje „Docville”, didžiausiame dokumentinio kino festivalyje Massachusetts, JAV „Salem Film Fest” ir „Port Jefferson” festivalyje New Yorke „Šuolis” pelnė žiūrovų geriausio filmo apdovanojimus ir buvo giriamas už tai, kad jame yra visko, ko reikia geram, žiūroviškam kinui – neįtikėtina istorija, intriguojanti drama ir netikėta atomazga.

Filmui keliaujant po pasaulį, jį nuo pat pradžių lydėjo garsių kino kritikų ir kino apžvalgininkų pagyros. „The Boston Globe” iš karto po filmo tarptautinės premjeros rašė, kad filmo herojus Simas Kudirka primena Werner Herzog personažus – keistas, mie­las, žaismingai ištvėręs gyvenimo absurdą. Kino kritikas Mark Stojiljković rašė: „Giedrės Žickytės filmas ‘Šuolis’ – tai keliantis pagarbą ir įkvepiantis dokumentinio kino kūrinys, kuriame atskleista nepaprasta pagrindinio herojaus gyvenimo istorija.” „Lietuvės režisierės dokumentinis filmas įdomus tuo, kad atskleidžia naują požiūrį į Šaltojo karo metus per vieną istorinį įvykį, kurio centre – lietuvis jūreivis, – savo recenzijoje rašė ki­no kritikas Davide Abbatescianni.  „Šuolis” – nuostabiai papasakota istorija, kupina netikėtumų. Neabejotinai tai vienas iš nepamirštamiausių šių metų dokumentinių filmų. Anot DOC NYC programos sudarytojos Karen McMullen, be galo svarbu, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių. Nes, anot jos, tai ne tik užburiantis, bet ir labai aktualus filmas. „Be istorinės linijos, ‘Šuolis’ atspindi ir žmogaus teisių temą”.

S. Kudirkos istorija, G. Žickytės ma­nymu, užgavo Amerikos lietuvių skaudulį dėl 20 amžiuje taip nelemtai susiklosčiusių Lietuvos istorijos aplinkybių. Gal net palietė pasąmonėje glūdintį kaltės jausmą. Būtent tai, režisierės manymu, juos paskatino itin aktyviai protestuoti prieš lietuvių jūreivio grąžinimą sovietams. „Aš laisvas, man pavyko ištrūkti, o mano tėvynainiai liko nelaisvėje, anapus geležinės uždangos”, – išeivių akstiną įvardijo režisierė. Tačiau kiekis lietuvių, gyvenančių JAV, jų drąsa ir narsa bei nepaliaujamas atkaklumas kovojant už savo tautietį, įstrigusį Sovietų Sąjungoje – nepaprastai įkvepia. Supranti, kokia stipri mes esame tauta ir kaip stipriai vienas kitą suprantame, mylime ir padedame, kai to tikrai reikia.

Tačiau, anot Giedrės, į gatves lietuvių išeivija išėjo ne tik dėl Simo, bet dėl visų sovietų imperijos pavergtų tautų. Ir jos filmas telkiasi ne į Simo biografiją. Ne, lietuvis iškyla kaip simbolis, atskleidžiantis Šaltojo karo istoriją, susipriešinimą. S. Kudirkos žygdarbį, anot G. Žickytės, paskatino baisios neteisybės jausmas. Viskas, ko Si­mas tuo metu norėjo ir ko labiausiai troško – pamatyti palmes, nusipirkti stereo grotuvą, pasivaikščioti po JAV ir pasižiūrėti, kaip laisvai gyveno to meto žmonės. Tačiau 20 metų dirbusiam sovietų laivyne Simui vis tiek buvo neleista įsigyti „užsienio paso”. Jo neturėdamas, jūrininkas negalėjo išsilaipinti kitų šalių uostuose. Su juo į jūrą ėjusiems vyrams tai buvo leidžiama. Kaip sako pats S. Kudirka, 20 metų jis „kalėjo sovietiniame laive”.

Anot režisierės, lietuvio istorija itin sujaudino užsienio šalių žiūrovus. „Grąžintas sovietiniams budeliams į rankas, Simas Kudirka tapo žmogaus laisvių pažeidimo simboliu. Ši istorija nepraranda savo aktualumo ir šiandien. Sulaukiau milžiniško palaikymo iš žiūrovų tiek Amerikoje, tiek Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje, praktiškai visur, kur tik keliauja ‘Šuolis’. Tačiau lietuviams Simo istorija turėtų būti ypatingai artima. Nes tai istorija ne tik apie šuolį į laisvę. Tai istorija ir apie lietuvio iš mažo Griškabūdžio miestelio drąsą gūdžiais sovietiniais laikais išsiveržti pro geležinę uždangą ir gebėjimą bet kokia kaina siekti savo svajonės. Juk tai būdinga lietuviams visais laikais”, – sako filmo režisierė.

Nenuostabu, kad klausantis Simo ir žiūrint senus archyvinius kadrus iš vyro jaunystės ir kelionės į Ameriką, apima tokia šiluma ir jaukumas. Supranti, kad esi toks mažas, tačiau savo drąsa kartais gali būti toks stiprus ir įkvepiantis. Būtent toks ir yra Simas. Archyviniuose kadruose iš JAV televizijos laidų galime matyti, kad Simas dar ne visai supranta angliškai, bet jo veidas švyti dėkingumu ir palaima. Kai Simas pasakoja apie savo kelionę, atsiminimus ir draugus, prarastus Sibire, sunku patikėti, kiek žmogus savyje gali turėti optimizmo, gėrio ir šypsenos. Dėkingas visam pasauliui, dėkingas Amerikai, dėkingas draugams ir visai lietuvių bendruomenei, kuri susivienijusi jį išgelbėjo iš kalėjimo, Simas neslepia ašarų ir negaili nuoširdaus juoko. Sunku nesijaudinti ir nesimpatizuoti. Absoliučiai nuostabus filmas, parodantis, kokie mes, lietuviai, esame galingi, kai dirbame išvien.

Pasibaigus filmui, jūs tikrai pamilsite Simą ir norėsite jam parašyti laišką, paklausti, kaip sekasi. Tokios dvasios žmogus gyvena su mumis, toks šviesus, geras ir optimistiškas, atrodo, niekam nejaučiantis menkiausio pykčio. Filmas ne tik įkvepia būti ir veikti drauge dėl kilnesnio tikslo, tačiau ir pačiam būti kilnesniam. Ne veltui lietuvius taip giria už dokumentinius filmus. „Šuolis” dar kartą įrodė, kad mes tikrai esame vieni geriausių, o Simas  turėjo būti aktoriumi nuo pat jaunystės.

Filmo fragmentas.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Rugsėjo 25 d. numeryje, nr. 34 (76))