Gitanas Nausėda: „Esame viena šeima!”

„Lietuva – tai lyg mama, išleidusi vaikus į platųjį pasaulį lai­mės ieško­ti, tačiau tikrai neuž­tren­kusi jiems durų. Tėvynė ne­gali atsisakyti savo vaikų, todėl referendume balsuosiu už pilietybės išsaugojimą!”, – sako kan­dida­tas į Lietuvos Prezidentus, ekonomistas, socialinių mokslų dakta­ras Gitanas Nausėda. Vasario 16-osios proga jis mums visiems linki Vienybės! Švenčių išvakarėse G. Nausėda atsakė į „Draugo” klausimus.

Kartu su prezidento rinkimais gegužės mėnesį vyks ir referen­dumas dėl dvigubos pilietybės. Jūsų, vieno iš kandidatų prezidento rinkimuose akimis, kokių pavojų baimindamasi valstybė šiandien nedalija pilietybės tiems, kas to nori dėl emocinių, ekonominių ar kitokių priežasčių?

Natūralu saugotis, kad pilietybės negautų valstybei priešiški asmenys, kurie galėtų „atskiesti” mūsų valią rin­kimuose ir panašiai. Vis dėlto man ši rizika neatrodo tokia rimta, kad at­svertų naudą – galimybę bet kur gy­venantiems lietuviams ir toliau likti viena didele šeima. Kuri, kitų akimis žiūrint, tokia nedidelė, kad mums būtina laikytis išvien.

Ne paslaptis, kad dalis žmonių mąsto šitaip: „Aš buvau kantrus, stengiausi, sunkiu metu nepalikau sa­vo tėvynės ir už tai niekaip nebuvau atlygintas ir pagerbtas. O tiems, kurie, mano galva, pasirinko lengvesnį kelią ir emigravo, va dabar ieš­ko­me kažkokių specialių privilegijų”.

Reiktų suvokti, kad nors daugelis išeivių gal ir ne didvyriai, bet tikrai išvažiavo ne iš gero gyvenimo. Išva­žiuodami svetur jie kai ką paaukojo – kas šeimą, kas psichologinį klimatą. Tai nėra taip paprasta – žmogus kaip augalas iš vieno vazono į kitą nepersisodina… Išvykusiems teko sumo­kėti labai didelę kainą, tad vertėtų pasistengti geriau suprasti vieniems kitus ir jaustis vienos tautos piliečiais. Juk mūsų taip nedaug.                               

Kaip suartėti išsibarsčiusiems po visą pasaulį? Gal kai vieni šau­kia, kiti neatsiliepia? Kaip, Jūsų nuomone, mums sekasi susikalbė­ti tarpusavyje?

Dialogas tikrai vyksta, net ir savi­valdybių lygmenyje. Puikus to pavyzdys – projektas „Globali Tau­ragė”. Kai kurios savivaldybės su iš­vykusiais tautiečiais yra užmezgusios puikius ryšius. Šie ryšiai labai svarbūs netgi nesitikint, kad štai emigrantas kitądien sugrįš ir kursis čia, Lietuvoje. Bendrystė leidžia su­žinoti, kokiais gebėjimais ir patirti­mis lietuviai galėtų ir norėtų pri­sidėti prie Lietuvos kūrimo netgi gy­vendami toli nuo jos.

Šiuo metu mūsų rinkimų štabas buria savanorių komandą iš visos Lietuvos ir kviečia žmones užpildyti anketas nurodant, kaip konkrečiai jie gali ir nori prisidėti prie bendro rei­kalo. Ir emigrantams Lietuva galėtų siųsti panašias anketas: „Mielieji, ar norite ir ar galite dalį savo laisvo lai­ko skirti santykiams su tėvyne pa­laikyti?” O svarbiausia, duoti aiškų ženklą, kad nusprendusieji prisidėti yra laukiami!

Bet ar Jūs nenuvertinate Pa­saulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) ir kitų organizacijų, kurios yra labai aktyvios? 

Žinoma, PLB veikla yra labai svarbi ir sveikintina, kaip ir įvairių kitų organizacijų ir alternatyvių su­sibūrimo formų, bet pastangų iš vie­nos pusės negana. Labai svarbu ir mums perduoti žinią svetur gyve­nan­tiems broliams bei seserims, kad ir mes NORIME, jog jūs nenutrauktumėte ryšių su Lietuva. Tai yra ir mūsų noras, ne tik jūsų, kurį jūs demonstruojate burdamiesi į įvairias draugijas. Kol kas man atrodo, kad užsienio lietuvių meilė šiek tiek primena meilę be atsako. Todėl norėčiau, kad visi jaustume grįžtamąjį ryšį.

Mes tik dabar imame suvokti, kad negalime vien tik kurti biurokratinių programų patiems sau čia, Lietuvoje. Mes surašome kažkokius punktus, kaip palaikysime santykius su išvykusiais lietuviais, o išeivija net nelabai ir žino, ką mes čia kuriam… Taip gimsta kažkoks vidaus vartojimo dokumentas, kuris realiam gyvenimui nedaro jokios įtakos. Tai gal pradėkime nuo to, kad reiktų užmegzti ar atstatyti gyvą ryšį su svetur gyvenančiais žmonėmis, kurie to laukia, buriasi ir turi, ką pasiūlyti.

Gal vertėtų globalius santykius su išeivija labiau priartinti prie konkretaus žmogaus, paversti labiau apčiuopiamais? Juk papras­tiems žmonėms rūpi tokie labai že­miški klausimai, kaip darbo sugrįžus į Lietuvą paieškos, socialinės garantijos ir pan.

Ir tokios iniciatyvos jau egzistuoja! Vienas iš mano savanorių komandos narių, palangiškis Dovydas Pet­ro­šius, ilgai dirbęs Didžiojoje Brita­nijoje, dabar sugrįžo į Lietuvą ir įkū­rė draugiją bei tinklalapį eksemigrantai.lt. Manau, kad šis žmogus ir daro tai, ką reikia daryti, – mėgina užmegzti dialogą su vietos ir centri­nės valdžios institucijomis, pirštu badydamas į tas problemas, kurios egzistuoja norint integruoti galimai sugrįšiančius emigrantus Lietuvoje. Kad jie nejustų ypač didelių persi­kė­limo sunkumų, jei ryžtųsi šiam žings­niui ir parvažiuotų namo.

Dabar tų sunkumų kyla įvairiose srityse, ne vien ieškant darbo. Reikia galvoti, kaip spręsti vietų darželiuose trūkumą, kokią pagalbą galima su­teikti lietuvių kalbą primiršusiems vaikams. Kiek teko bendraujant su išeiviais patirti, jie nelabai norėtų grįžti ir dirbti už tris kartus mažesnį atlyginimą, bet juos domina galimybė pradėti savo verslą. Juk žmonės parvažiuoja su užsidirbtais pinigais ir norėtų su jais kažką nuveikti, bet susiduria su visokiais biurokratiniais trukdžiais, reikalavimais iškart pradėti mokėti mokesčius, nors verslas dar neatsistojo ant kojų. Mes kol kas šiuo požiūriu nesame labai drau­giška smulkiajam verslui valstybė, tad erdvės pokyčiams matau tikrai daug. Lengvatos galėtų būti papildomas svarus stimulas reemigracijai. 

Bet apie grįžimą svarsto ne vien jaunimas, bet ir vyresnioji kar­ta, o jų lūkesčiai galbūt kitokie?

Mano giliu įsitikinimu, visos kar­tos gali prisidėti prie Lietuvos kū­rimo, tikrai ne vien jaunos raume­ningos rankos. Mūsų tautai ir valstybei reikia ne vien jėgos, bet ir patirties. Manau, kad pačių geriausių re­zultatų pasiektume, jeigu skirtingos kartos dirbtų kartu ir suvienytų savo stiprybes.

Džiaugiuosi, kai grįžta vyresni intelektualai, pavyzdžiui, prof. To­mas Venclova – tai didelis turtas, ku­ris dabar bus nuolat šalia mūsų. Ta­čiau viena ranka juos kviečiant, reiktų stengtis kita ranka neišstumti jau esančiųjų. Na, ir kokia gi mūsų kul­tūros politika, jeigu patys žymiausi mūsų dainininkai ar režisieriai dirba užsienyje, ir, net gėda minėti, ten už­dirba kelis kartus daugiau…

Privačių slaugos namų atsiranda vis daugiau, paslaugų bei patogumo  lygis juose tikrai nenusileidžia pa­našiems centrams Amerikoje. Ir jų ga­lėtų būti dar daugiau, jeigu daugiau atsirastų galinčių susimokėti už tas paslaugas. Valstybės mastu taip pat jaučiamos pozityvios tendencijos, akivaizdžiai suvokiama, kad Lietu­vos visuomenė senėja, kad mums trūksta slaugos ligoninių ir paslaugų senjorams, jų poreikį augina ne tik grįžtantieji, bet ir viduriniosios kla­sės stiprėjimas. 

Žmogaus tyrimų centras atli­ko reprezentatyvią apklausą, iš kurios paaiškėjo, kad žmones iš Lietuvos labiausiai veja ne ekono­minės, bet socialinės, psichologi­nės prie­žastys – piliečiai jaučiasi nereikalingi valstybei.

Dažniausiai tos priežastys ir psichologinės, ir ekonominės. Jei pilietis jaučiasi nustumtas nuo gėrybių stalo per didelį atstumą, jis nebesijau­čia esąs šio susibūrimo dalyvis… Tada dažnai apsisukama ant kulno ir išeinama pro duris.

Manau, tai kažkiek lemia ir politikos sužiaurėjimas pastaruoju metu, juk žmonės nuolat sukasi panašios informacijos verpete – kiekvieną die­ną televizija ir tinklalapiai mums transliuoja naujas intrigas ir kaip kaž­kas kažką užpuolė, įkūrė naują tyrimų komisiją ir pan. Susidaro įspū­dis, kad nieko gero šioje valstybėje ir nevyksta… Bet tai nėra tiesa! Tuo pat metu čia atsinaujina miestai ir skverai, atstatomi dvarai, atsiranda naujos parduotuvės ir gamyklos, gerėja žmonių darbo sąlygos. Šie ne visad į akis krintantys dalykai dažnai lieka paraštėse, o mums atrodo, kad maudomės purve. Tai klaidingas ir iškreiptas įspūdis apie mūsų šalį. 

Gerb. Gitanai, suartinti norėtumėte ne tik įvairiuose žemės kampeliuose gyvenančius lietuvius. Save pristatote kaip vienijantį kandidatą. Kokios vienybės siek­site?

Pasirinkau į rinkimus eiti be ko­kios nors partijos paramos. Be abejo­nės, tai sunkesnis kelias, tačiau ne­priklausomo kandidato statusas leidžia ne deklaracijomis, bet realiai ginti ir telkti įvairias politines jėgas, nesibaiminant, kad į tave žiūrės kaip į kokios kitos partijos statytinį, jų in­teresų aptarnautoją. Beje, jau pastebėjau – tai veikia. Susitinku su labai įvairių politinių pažiūrų žmonėmis, ir matau, kad išankstinio nusistatymo nėra – galime kalbėtis, ieškoti są­lyčio taškų.

Geriau matyti padėtį iš abiejų ba­rikadų pusių, gebėti derinti visuo­menės interesus man leidžia ir ilgame­tė patirtis, įgyta dirbant ne vien valstybiniame, bet ir  privačiame sektoriuje. 

Mano rinkiminė kampanija ir programa grįsta pagarba. Tai nereiš­kia, kad mano vizijoje visi susikabinę už rankučių eis į Seimą ir nebeliks politinės kovos. Kalbu apie metodus, kuriais vykdoma politinė konkurencija. Deja, šiandien ji nėra nei švari, nei sąžininga, o žeminanti oponentą, sukelianti norą atsakyti tuo pačiu ir tuo primenanti gatvės muštynes, ku­rios nemalonios ir patiems dalyviams, ir iš toliau stebinčiam rinkėjui. Esu priverstas pripažinti, kad politinės kultūros lygis Lietuvoje smunka.

Tačiau man svarbu ne tik telkti konkuruojančias politines jėgas bendram tikslui, o apskritai siekti socialinės taikos visuomenėje. Pasigendu dialogo tarp darbdavių ir darbuotojų, kartais susidaro įspūdis, kad net valstybė negerbia savo viešojo sektoriaus darbuotojų ir elgiasi su jais bra­vūriškai, iš aukšto (prisiminkime ne­seniai vykusį mokytojų streiką…). Ne­manau, kad tai yra kelias, kuriuo Lietuva galėtų žengti į priekį. Grei­čiau tai kelias atgal arba kažkur į šoną.

Lietuvos kasdienybėje netrūksta ir daugiau kryžkelių, viliuosi, kad mano vizija ir programa gali pasiūlyti tuos kelius, kurie suartins nutolu­sias, sunkiai susikalbančias ar kon­fliktuojančias puses. 

Ko visiems palinkėtumėte Va­sario 16-osios – Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos – proga?

Šią ypatingą dieną kaip niekad turime suprasti, kad esme viena šeima. Kur begyventume – Vilniuje, New Yorke, Londone, ar mažame Lietuvos kaimelyje – visi mes esame lie­tuviai. Visiems mums ši šventė – išskirtinė. Tądien prisiminkime, iš kokio stebuklo gimė mūsų valstybė, atrodo, tokiomis aplinkybėmis, kai niekas negalėjo gimti – bet gimė. Ir tai įvyko tik dėka žmonių, kurie tu­rėjo idėją ir buvo pasirengę viską pa­aukoti, kad ją įgyvendintų. Džiau­ki­mės, kad Lietuvos idėja gyva ir nuolat stiprėja.

Nors yra lietuvių, kuriuos skiria tūkstančiai mylių, bet tą dieną mes turime pagalvoti vieni apie kitus. Mes stiprūs esame tada, kai esam kar­tu. Išdidžiai kelkime savo Tris­palvę!