Grįžimas namo

Audronė Škiudaitė.

Rašytoja, vertėja, dailininkė Lai­ma Vincė su bitės darbštumu gyveni­mą įvairiais aspektais tyrinėja toliau. Nemažai laiko skyrusi Lietuvos poka­rio žmonių išgyvenimams fiksuoti ir savo patirtį sudėjusi į keletą grožinės ir negrožinės literatūros knygų (š. m. rugsėjo 18 d. „Draugas” pristatė jos pa­rengtą pastarąją knygą – partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo mylimosios Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės-Paronetto laiškus), šiuo metu savo kū­rybinę energiją perkėlė į mokslo vėžes – Vilniaus universitete rengia daktarinę disertaciją, kurioje siekia apibendrinti atminties ir poatminties temą Šiaurės Amerikos lietuvių diasporos literatūroje anglų kalba. Tyrinėtoja sie­kia išryškinti aspektą, kuris ją jau­dino jau studijuojant Lietuvos žmonių pokarinio laikotarpio patirtį, – Ame­rikos lietuvių rašytojų kūrybą ji nag­ri­nėja taikydama traumos teoriją, poatminties teoriją ir kolektyvinės bei istorinės traumos principus (tyrinėtoja apklausė 23 išeivijos rašytojus bei įrašė pokalbius su jais).

Disertacija rašoma angliškai ir at­skiri tekstai jau yra publikuoti – „Journal of Baltic Studies” paskelbė jos straipsnį apie Algirdą Landsbergį ir rengia publikacijai straipsnius apie Juliją Šukys bei Ritą Gabis. O diser­tacijos skyrių apie Vilniuje gimusį žydų kilmės dailininką ir rašytoją Samuel Bak „Painted in Words”, kaip atskirą meno katologą, publikavo jo galerija – „Pucker Gallery”. Malonu pranešti, kad Association for the Ad­vancement of Baltic Studies už šią disertaciją Laimai Vincei skyrė apdova­nojimą – disertacijos stipendiją.

Džiaugdamiesi, kad anglakalbiam skaitytojui (mąstytojui, literatui bei istorikui) bus pasiūlyta dar viena studija lietuviška tematika, kreipia­mės į Laimą Vincę jau ir kaip į moks­lininkę, prašydami praskleisti pirmi­nius disertacijos „Atmintis ir poatmintis Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų kūryboje” aspektus.

Pirmiausia leiskite mums su­prasti jūsų vartojamus terminus: „atmintis ir poatmintis”, „istorinė trauma” ir „kolektyvinė trauma” ir pan., kad galėtume kartu su ju­mis eiti gilyn į problematiką.

Teisingai, miela Audrone, svarbu pirma suprasti terminus, tačiau perskaičiusi jūsų įžangą apie mano dar­bą renkant karo ir pokario žmonių išgyventas istorijas ir aprašant jas knygose Tai ne mano dangus (This Is Not My Sky), Mūsų nepalaužė (Journey into the Backwaters of the Heart), Apie anuos nepamirštamus lai­kus: Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas, The Snake in the Vodka Bottle ir tuo pačiu rengiant išsamią esė apie Ma­tildos Olkinaitės gyvenimą, mirtį ir poeziją Nutildyta Mūza, kuri buvo vie­na iš trijų įvadinių esė knygoje Atrakintas dienoraštis, ir verčiant Matildos Olkinaitės dienoraštį bei poeziją į anglų kalbą, paskelbtą knygoje The Unlocked Diary, supratau, kad mano disertacijos tyrimai taip pat su visa tai yra susiję, ir netgi la­bai stipriai.

Du dešimtmečius rinkdama karo ir pokario istorijas – ar tai būtų lietuvių, vokiečių, ar žydų išgyventos skausmingos, trauminės istorijos – suvokiau kelis dalykus. Pirmiausia, nepaisant tautybės, visi tie žmonės buvo ir yra Lietuvos gyventojai, ir juos reikia tyrinėti kaip vieną grupę, o ne skirstyti į grupes pagal tautybę. Jie visi kartu išgyveno tą siaubingą laikmetį, kada žmonės buvo tapę ideo­logijos valdomų totalitarinių reži­mų aukomis. Juk tos kartos išgyventos asmeninės istorijos yra visos Lie­tuvos išgyventa istorija. Antras daly­kas, bendraudama su šių istorijų pasakotojais taip pat susidraugavau ir su jų vaikais bei anūkais. Supra­tau, kad juose, kaip ir manyje, traumuoto karo pabėgėlio vaike, vyksta vidinė kasdienė kova su nuolatine trau­ma, nerimu, kaltės jausmu, kad išgyvenome ir gyvename lyg visai ne­blogai, palyginus su tuo, kaip gyveno mūsų tėvai, seneliai. Trečias dalykas – kad mūsų asmeninio gyvenimo na­ratyvas mums dažnai atrodo tarsi ne­pagydomai nuobodus, lyginant su tuo, ką mūsų tėvai ir seneliai patyrė karo ir pokario laikotarpiu.

Pradėjau plačiai skaityti, ieškoda­ma tam paaiškinimų, ir atradau dvi žydų kilmės amerikietes litera­tū­rologes ir rašytojas Marianne Hirsch ir Eva Hoffman, kurios taip pat ilgai mąstė apie tą patį Holokausto aukų ir jų palikuonių trauminį patyrimą ir kaltės jausmus. Jos atrado terminą tai įvardinti – poatmintis. Tai reiškia, kad kai tėvai ir/arba seneliai išgyvena ekstremalią kolektyvinę istorinę traumą, antra karta, kuri gimsta po to, ir dar trečia karta, toliau išgyvena tą traumą emocinėje plotmėje. Kas dar įdomiau, kad psichologai darė ty­rimus, remdamiesi Holokausto aukų šeimų istorijomis, ir atrado, kad tre­čioji karta (anūkai) dar stipriau išgy­vena ir patiria traumą bei nerimą iš­gyvendami senelių istorijas, negu ant­roji karta arba netgi pirmoji kar­ta, kuri traumą išgyveno tiesiogiai. Tai atsitinka todėl, kad trečioji karta nematė, nejautė, pati neišgyveno tų įvykių, realiai mažai apie tai žino, mažai žino apie tos vietos ir to laikmečio istorines aplinkybes ir dažnai būna augę jau kitose šalyse, kalba kita kalba ir gyvena pagal kitus pa­pročius, negu pirmoji karta, kuri traumą išgyveno. Tad jų vaizduotė pra­­deda kurti, tarsi užlopydama vi­sas nežinomas jų senelių istorinių ir kolektyvinių traumų vietas. O kai tas trečiosios kartos atstovas yra rašytojas, tai jis arba ji apie tai rašo, kuria grožinę literatūrą, poeziją, istorinius romanus apie senelių istorinę trau­mą ir laikmetį, rašo memuarus arba tyrinėja, klausinėja liudininkus ir tarsi ieško sau atsakymų, rašo negro­žinę literatūrą ta tema. Tai tarsi ieš­kojimas atsakymų į savo asmeninius klausimus. Tai labai populiarus žanras, o ypač Holokausto literatūros lau­ke. O aš savo tyrimuose atradau, kad lietuvių diaspora per kelis de­šimtmečius (pradedant nuo Antano Šileikos romano Buying on Time, iš­leisto devintajame dešimtmetyje) ly­giai taip pat, kaip Holokausto aukų palikuonys, kūrė savo poatminties lite­ratūros žanrą apie Lietuvos kolektyvinę istorinę traumą anglų kalba. Nesakau, kad visos tos knygos yra itin aukšto literatūrinio lygio, bet jos vertos analizės kaip reiškinys.

Pripažįstu, kad pradėdama savo disertacijos tyrimus nebuvau apsisprendusi, kokią taikysiu teorinę at­ran­ką. Pradėjau nuo bibliotekų, lietuvių literatūros organizacijų, lietuvių kilmės rašytojų, rašančių literatūrą apie Lietuvą anglų kalba, kurie gimė, augo, baigė mokslus Amerikoje arba Kanadoje ir Amerikos bei Kanados kū­rybiniame lauke publikuoja savo knygas. Aš neskyriau, ar tai žydų, ka­talikų, protestantų, pagonių, ateistų rašytojai, man jie visi yra lietuviai, nes juos sieja meilė protėvių žemei, Lietuvai. Man buvo svarbus jų ryšys su Lietuva ir tai, kad jie save tebelaiko lietuviais. Radau net trečiosios kartos Amerikos lietuvių, kurie jau mažai kalba lietuviškai, bet vis tiek save laiko lietuviais ir rašo apie Lietuvą. Išsiunčiau visai šai grupei (apytikriai dvidešimt trims asme­nims) klausimyną su klausimais apie jų kūrybą, jų šeimos istoriją, jų po­žiūrį į Lietuvą. Klausiau, ar kalba lie­tuviškai, ar yra gyvenę Lietuvoje, ar lankė lituanistinę mokyklą, kokie autoriai juos veikė ir taip toliau, iš viso pateikiau trisdešimt penkis klau­simus. Po to su kiekvienu susi­siekiau ir arba gyvai susitikome, ar­ba virtualiu būdu gilinom pokalbį. Tuo pačiu perskaičiau visas jų išleistas knygas – grožinės ir negrožinės literatūros žanruose – ir sudariau jų kūrinių bibliografiją. Iš viso tokių knygų susidarė keturiasdešimt trys. O esė ir trumpų apysakų arba straipsnių – šimtai. Mane nustebino, kad didelė dalis jų kūrybos, netgi išleistos Kanadoje ir Amerikoje, buvo apie Lie­tuvos istorines traumas, – pavyz­džiui, lietuvių kalbos spaudos drau­di­mą devynioliktajame šimtmetyje, Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, antinacinę rezistenciją, pokarį, antisovietinę rezistenciją, sovietmečio terorą. Šitie rašytojai gimė ir gyveno ne Lietuvoje, o visiškai kitame kontinente, kitame kultūros kontekste, o rašė daugiausiai apie Lietuvos istori­nes ir kultūrines traumas. Tai ir yra poatminties literatūra, tai nėra rašymas apie tai, ką tiesiogiai išgyveni ar­ba atsimeni, tai įsivaizduojamoji ankstesnės kartos atmintis, žinoma, paremta tyrimais, liudininkų istorijomis ir archyvais.

Tai susiję ir su kolektyvine trauma, nes atradau, kad šie rašytojai nerašo apie asmenines traumas arba šeimos ar individo krizes (kas vyruoja dabartinėje Šiaurės Amerikos lite­ratūroje), o apie istorinę traumą, ku­rią jų protėviai patyrė kartu su kitais tautiečiais. Jeigu aprašo savo asme­ninę traumą, tai tik kontekste – siejant su kolektyvine arba istorine Lie­tuvos arba Holokausto Lietuvoje me­tu patirta trauma.

Kaip to pavyzdžiai galėtų būti du istoriniai Rūtos Šepetys romanai: Between Shades of Grey ir Salt to the Sea. Šepetys augdama namuose ne­kalbėjo lietuviškai, nelankė lituanis­tinės mokyklos, nedalyvavo išeivijos lietuviškoje kultūrinėje veikloje, tačiau, kaip ji man atskleidė per mūsų po­kalbį, su ja kartu gyveno senelis, kuris Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje užėmė aukštas pareigas. Jis 1941 metais pabėgo į Vakarus, o jo artimi giminės buvo išvežti į tremtį prie Laptevo jūros. Jis dėl to taip stip­riai išgyveno kaltę, kad visą gyveni­mą aukojo pajamas bei skyrė savo jėgas, stengdamasis padėti tiems, ku­rie liko Lietuvoje. Niekas apie tai šeimoje nekalbėjo su mažąja Rūta, bet ji tarsi sugėrė į save senelio trauminę emocinę būseną. Po daugelio me­tų atradusi angliškai išleistą kny­gą Lietuviai prie Laptevo jūros ir ją perskaičiusi, ji pagaliau suprato savo šeimos istoriją ir pradėjo rašyti ro­maną būtent jaunimui – keldama sau tikslą šviesti jaunus žmones, atskleis­ti jiems šią Vakaruose nežinomą Sibi­ro tremties istoriją.

Kitas pavyzdys būtų Rita Gabis, kuri jau po keturiasdešimties gyvenimo metų iš mamos sužinojo, kad jos mylimas senelis vokiečių okupacijos metais buvo policijos pareigūnas ir kad archyviniai dokumentai aiškiai įvardija jį kaip asmenį, kuris, raudo­niesiems partizanams Švenčionyse su­sprogdinus kelis nacius, režisavo penkių šimtų nekaltų lenkų kilmės žmonių nužudymą kaip „kerštą”. Ga­bis pradeda penkerių metų kelionę po archyvus, po Lietuvą ir Izraelį, sekdama savo senelio pėdsakais, susitikinėdama su jo aukų palikuonimis ir su savimi atlikdama gana griežtą sąžinės ataskaitą. Tai ir yra poatmin­ties literatūra, kai vėlesnės kartos tęsia protėvių traumines istorijas, patirtas būtent per istorinę kolektyvinę traumą, ir apie tai rašo, tarsi suvesdamos sąskaitas su savo sąžine. Tikriausiai visi neformaliai žinome aibę tokių istorijų, tačiau rašytojai iš­siskiria iš kitų tuo, kad jaučia at­sakomybę apie tai rašyti ir dalintis tomis istorijomis su visuomene. O ma­no, kaip literatūros tyrinėtojos, tikslas yra rasti sąsajas tarp šitų kū­rinių ir daryti išvadas, kurios padėtų žmonėms suvokti, kad, sakykim, Ši­lei­kos arba Markelis prisiminimai apie lietuvių telkinius nėra atsitiktinai panašūs kūriniai, bet dvi knygos iš platesnio literatūros lauko.

Viename interviu esate sakiu­si: „Visuomet aplink ma­ne buvo žmonių, kurie savyje nešiojosi tė­vynės praradimo skausmą”. Jūs esa­te gimusi ne Lietuvoje ir jums fiziškai neteko palikti Lietuvos, bet, kaip galima suprasti iš jūsų pokal­bių žiniasklaidoje, jūs pati taip pat jaučiate tą „tėvynės pra­radimo skausmą”? Ar iš to jausmo kilo jūsų disertacijos tema?

Žinote, miela Audrone, kaip jau kalbėjau apie poatminties teoriją, pla­čiai skaitydama apie traumą, traumos teoriją, supratau, kad kai vai­kas auga šeimoje arba visuomenėje, kuri yra persisunkusi trauminio skausmo, nors ir pats tiesiogiai to ne­patyręs, jis tai sugeria į save, ir tai tampa dalis jo emocinės patirties. Po penkerių tyrimo metų ir gilaus mąs­tymo rašydama ir kelis kartus perrašinėdama savo disertaciją, aš visa tai, o taip pat ir save suvokiau geriau. Tai nėra vien mano išgyventa patirtis, bet visos mano kartos lietuvių išeivijos bendruomenėje patirtis. O rašytojai ką daro? Jie savo vidinius klausimus sprendžia kurdami litera­tūrą. Viliuosi, kad tapusi knyga ma­no disertacija padės žmonėms, kurie išgyvena poatminties požymius ir traumas savo šeimose, giliau suprasti šaltinį, iš kur tas nerimas ateina. Daž­nai Lietuvoje kalbėdami ir rašydami apie savo tautos išgyventas kolektyvines ir istorines traumas mes įklimpstame tame skausme. Ko­lektyvinės traumos tyrinėtojai socio­logijos, psichologijos ir teologijos srityse daro tyrimus ir aiškina apie po­trauminį augimą (post-traumatic growth) ir katarsį (catharsis). Tai yra labai svarbu. Svarbu suvokti ne tik istorinę ir kolektyvinę traumą ir kaip iš to išsivysto poatmintis, bet ir išmokti metodų išeiti iš tos traumos, augti ir sveikti kaip tauta, visuo­me­nė, individas.

Jeigu nėra paslaptis, plačiau praskleiskite, kuriuos rašytojus ėmėtės tyrinėti? Kuo jie jus sudo­mino? Ar visi jie rašo lietuviška tematika?

Disertacijoje aš apsiribojau me­muarų žanru ir tyrinėjau vieno pirmo­sios kartos autoriaus kūrinį – Samuel Bak Painted in Words; du antrosios kartos memuarus – Antano Šileikos The Barefoot Bingo Caller ir Daivos Markelis White Sheep, Black Field ir dar du trečiosios kartos me­muarus – Ritos Gabis A Guest at the Shooters’ Banquet bei Julijos Šukys Siberian Exile. Visi šie rašytojai rašo apie atmintį, bet tuo pačiu apie poatmintį. Visose jų knygose istorinės traumos patirtos jų šeimose Lietu­vo­je. Tai Holokaustas, Sibiro trėmimai, vokiečių okupacija, sovietų okupacija, pokaris, pokario antisovietinė re­zistencija, imigracija, gyvenimas lie­tuvių diasporos miestuose Toronte ir Čikagoje bei jų priemiesčiuose, ir tai sudaro pagrindines temas. Traumos simptomai šituose kūriniuose atsi­sklei­džia per depresiją, piktnaudžiavi­mą alkoholiu, nutylėjimus, pyktį, nerimą. Vieni autoriai, kaip, saky­kim, Samuel Bak, savo memuarų pa­baigoje pasiekia katarsį ir potraumi­nį augimą, kiti toliau merdėja, yra pa­simetę, nesugebėdami suderinti protėvių patirtų istorinių traumų su savo asmeniniu gyvenimu.

Jūs rašytojus skirstote pagal generacijas – jaunesnės ir vyresnės kartos. Ar galima rasti kažko­kių bendrumų – kaip ta trauminė atmintis reiškiasi atskirose kartose?

Kaip jau užsiminiau, tyrimai ro­do, kad trečioji karta netgi giliau iš­gyvena potrauminę patirtį negu ant­roji. Man atrodo, kad mes dabar gyvename trečiosios kartos laikmečiu ir užtat dabar Lietuvoje ir išeivijoje matome tokių aršių emocijų diskusijose apie karą, Holokaustą bei pokarį. Imkime kelis pavyzdžius: Silvia Foti yra trečiosios kartos poatminties ra­šytoja. Jos priėjimas ir senelio Jono Noreikos gyvenimo vertinimas yra itin emocinis, ir tos emocinės išvados kursto karštas diskusijas. Kitas pa­vyzdys būtų Julija Šukys, kuri savo knygoje Siberian Exile prisiima sau labai asmenišką kaltę už tuos žydų kilmės lietuvius, kuriuos ji per savo paieškas išsiaiškina, kad jie buvo nužudyti būtent dėl jos senelio padėto parašo. Jos memuarai tarsi spinduliuoja jos asmeninį begalinį skausmą.

Nemažai valandų praleidau bendraudama su litvaku tapytoju Sa­muel Bak. Disertacijoje nagrinėju jo memuarus Painted in Words. Per disertacijos tyrimo ir rašymo laikotarpį su juo ir jo žmona Josee tapome geri draugai. Jis man papasakojo, kad prieš karą buvo mylimas ir godojamas sūnus ir anūkas. Jį mylėjo ir lepino tėvai ir keturi seneliai jo gimtajame Vilniuje. Jo vaikystė Vilniuje aprašyta kaip ideali vaikystė. Iki šių die­nų jis myli savo gimtąjį miestą Vil­nių, apie Vilnių yra nutapęs daug pa­veikslų, 110 geriausių savo darbų pa­dovanojo Tolerancijos centrui Vil­niuje, kur įkurtas S. Bak muziejus. Interviu metu jis man sakė, kad jo charakteris jau buvo tvirtai susiformavęs, kai jam buvo aštuoneri metai, kai atėjo lietuviai policininkai ir jį kartu su motina areštavo bei išvarė į Vilniaus getą. Jausdamasis saugus šeimoje, vaikas buvo visiškai įsitikinęs, kad kol jis kartu su tėvais, jie jį apsaugos nuo absoliučiai visko. Jį išgelbėjo jo stiprus emocinis ryšys su tėvais ir seneliais… Antra ir trečia kar­ta, gimusi po istorinės traumos, anot psichologų, turi mažiau galimybių šeimoje emociškai ir psichologiš­kai jaustis saugi būtent dėl pirmosios kartos patirtų traumų.

Reikia manyti, kad pasaulinė literatūra šiuo aspektu yra tyrinėjama. Kad taip būtų tyrinėta lietuvių išeivijos literatūra, dar nebuvo girdėti. O ar tyrinėdama istorinės traumos temą galėjote remtis darbais, atliktais Lietuvoje – ar to­kiu aspektu buvo tyrinėta Lietu­vos rašytojų kūryba?

Turiu prisipažinti, kad ieškojau kitų tyrinėtojų, kurie arba tyrinėjo, arba rašė apie lietuvių diasporos literatūrą per poatminties ir traumos teorijas, per kolektyvinės ir istorinės traumos žvilgsnį, ir nieko neradau. Radau keletą literatūrologų, kurie tyrinėja pokario egzodo literatūrą, ra­šytą lietuvių kalba, kaip, pavyz­džiui, Dalia Kuizinienė arba Žydronė Kolevinskienė. Kad taip giliai per Lie­tuvos istorinės traumos temą ty­rinėtų diasporos literatūrą, rašytą anglų kalba, kaip darau aš savo diser­tacijoje, tokių neradau. Todėl ir ėmiau­si šio tyrinėjimo, nes jis yra visiš­kai inovatyvus. Tuo pačiu mano darbas yra tarpdisciplininis, – turiu ge­rai orientuotis ne tik literatūrologijoje, bet ir Lietuvos XX a. istorijoje, so­ciologijoje, traumos psichologijoje, kultūrologijoje. Taip pat reikėjo at­ras­ti rašytojus, suprasti, iš kur jie atė­jo ir su kokia šeimos traumine ir netraumine patirtimi. Detaliems po­kalbiams su rašytojais, apklausų nagrinėjimui, išvadų darymui skyriau labai daug laiko ir energijos. Ta­čiau Vilniaus universitetas humanitariniuose moksluose yra gana konservatyvus, tad teko atsisakyti citatų iš tų pokalbių ir savo išvadas konstruoti tik iš literatūrinių tekstų analizės pasitelkiant teorinį lauką. Tačiau pokalbius atspausdinsiu būsimoje knygoje, kurią dabar rengiu pagal disertaciją ir netrukus išsiųsiu leidyklai.

Kada galima laukti šio jūsų darbo pabaigos?

Turiu prisipažinti, kad inovatyvaus darbo konservatyvioje moksli­nėje aplinkoje rašymas turi savo iš­šūkių. Esu išeivijos lietuvė, baigusi Columbia universitetą, mąstanti ki­taip, negu gal kitiems Vilniaus univer­sitete norėtųsi. Vertinant diser­taciją kiekviename žingsnyje susidū­riau su kliūtimis, teko ne kartą iš pag­rindų pertvarkyti tekstą, reda­guo­ti, dalimis perrašinėti, bet tai ma­nęs nejaudino, nes tai tobulina ir stip­rina tekstą. Kad prileistų prie gy­nimo, Anglų filologijos katedra rei­kalavo papildomo Holokausto istori­ko, taip pat diasporos literatūros ty­rinėtojo paramos laiškų, kurie turėjo įtikinti juos, jog mano tyrimai ir išvados neiškraipo istorijos, jog viskas paremta rimtais šaltiniais ir aš ne­šmeižiu Lietuvos. Tada gana intensyviai dirbau kartu su dr. Sauliumi Sužiedėliu ir dr. Violeta Kelertas. Abu skaitė disertaciją, aptarinėjo su ma­nim, siūlė pataisymus, davė papildomai knygų ir straipsnių perskaityti, kol galiausiai patenkinti paskutine ma­no disertacijos versija parašė man labai teigiamus, stiprius įvertinimus, ir Anglų filologijos katedra jų vertinimus priėmė bei mano disertaciją gynimui patvirtino. Esu labai dėkin­ga jiems abiem už jų palaikymą ir įžvalgas.

Beveik visi disertacijos skyriai jau skelbti arba moksliniuose žurna­luose, arba kaip atskiri leidiniai, o šiuo metu aš rengiu knygą. Esu pa­siruošusi gintis ir labai norėčiau sa­vo disertaciją apsiginti būtent Vil­niaus universitete. Visą gyvenimą ra­šiau apie Lietuvą, tad ir šio darbo ne­norėčiau skirti „eksportui”, o Lietu­vai. Man būtų garbė tapti mokslų dak­tare Vilniaus universitete. Man, kaip išeivijos lietuvei, tai būtų savo­tiškas grįžimas namo.

Dėkojame už atsakymus ir linkime kūrybinės sėkmės bei iš­tvermės einant nepramintais takais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Lapkričio 6 d. numeryje, Vol. CXII NR. 88)