DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.
Dailininkė Gražina Vitartaitė turi ypatingą talentą – ne tik pamatyti, bet ir savo regoje, po to ant popieriaus arba ant drobės, užfiksuoti tai, kas jai atrodo prasminga, gražu, reikalinga. Betgi matom, suprantam, kad tai reikalinga ir mums… Ir gėrimės jos kūryba. Aukštesniosios jėgos šiai menininkei davė išskirtinius kūrėjo įrankius: akylą žvilgsnį, nepaprastą darbštumą ir atidumą, taip pat rankas, jautriai valdančias teptuką. Gražina yra plastiško piešinio ir subtilių spalvų pajutimo meistrė. Jos paveiksluose viskas tampa tvirtu žinojimu (arba subtilių virpesių nuojauta)… Žinojimu, kaip ant popieriaus lakšto, ant drobės perkelti dangų ir žemę, jūrą ir kopas, Lietuvos piliakalnius ir upes, tarp jų ir paslaptingąjį Nevėžį, ir savo gimtinės kalvas, upes ir lankas…
Gražina Vitartaitė, ir kaip menininkė, ir kaip moteris, išsiskiria oria laikysena. Tai rodo, kad gyvenimo kasdienybėje susidūrusi su netikėtais iššūkiais, ji nepasimeta, neišsižada savo idealų. Taip atsitiko ir prieš keliolika metų, kai ji, tuometinio Vilniaus dailės instituto (dabar Dailės akademija) Tapybos katedros vedėja, buvo apipinta nedorų kolegų intrigomis, iš kurių išsinarpliojo išdidžiai pakelta galva…
Geriau susipažinusius su jos kūryba žmones stebina tapytojos darbštumas, talento jėga didelėse drobėse išlaikyti kūrybinę įtampą, įprasminti šviesių spalvų koloritą, kuris žiūrėtoją džiugina peizažo tyrumu ir amžinumu. Gal čia bus subjektyvus pamąstymas, bet mano supratimu tokia tvirta savo tapybos maniera ir darbštumu Gražina Vitartaitė gimininga vyresniosios kartos tapytojai Sofijai Veiverytei. Giliau pamąsčius apie dabartinį laiką, neramų kylančiais konfliktais Europoje, Azijoje ir Afrikoje, kuriuos sukelia grubus vyriškosios giminės viešpatavimas, džiugina žinia, kad vis daugiau talentingų moterų Europoje, ir ne tik joje, ateina į kūrybą, į meną, į valdžią… Jos labiau negu vyrai išlaiko dvasinę ramybę kasdieniame gyvenime, mene ir net valstybiniu mastu užimamose pareigose. Ta ramybė ir įsitikinimas savo veiklos teisingumu užtvirtinta ne tik bendraminčių, bet ir bendrataučių genetiniu kodu.
Lietuvos atgimimo laikotarpiu teko laimė pabendrauti su iškilia Amerikos lietuve mokslininke, etnografe ir archeologe Marija Gimbutiene. Lietuvoje anuomet Gimbutienė švystelėjo lyg žaibas, ilgam atmintyje palikdama savo buvimo mūsų Tėvynėje pėdsaką… Anuomet ji man, iš sovietmečio sąstingio pančių išsivaduojančiai žurnalistei, kalbėjo apie būsimą, iš lėto atkeliaujančią Šviesos erą, kai moterys vėl valdys pasaulį, kaip būta kadaise, nuo mūsų smarkiai nutolusios senosios eros laikais. Tai išgirsti man, kaip, matyt, ir daugeliui postsovietinių žmonių, buvo nauja ir be galo įdomu. Neabejojau jos pranašystėmis. Esu įsitikinusi, kad dabartinę nepaliaujamą valstybių ir tautų nesusikalbėjimo įtampą, esamų ir nujaučiamų būsimų karų, užtvindžiusių Žemės planetą, skausmą turės sutramdyti moterys. Ne heteros ir ne ant savo pečių namų rūpesčius velkančios nepabaigiamų kaimo darbų nualintos valstietės ar fabrikuose dūstančios miestų gyventojos, bet orios, savo vertę žinančios ir kitonišku žvilgsniu į dabartinio pasaulio vyksmą žvelgiančios išsilavinusios prezidentės, mokslininkės, menininkės, rašytojos, mokytojos…
Tas procesas jau vyksta, nors daug kas dar prieš jį užsimerkia ir kaip stručiai galvas subeda į smėlį… Moterys medikės ir mokytojos ryžtingai kyla į mūšį ne tik už savo, bet viso pasaulio nuskriaustųjų, pasmerktųjų teises. Už vaikus, kurie jau kitoniškomis akimis žvelgs į neišvengiamai besiartinančią naująją erą. Kaip pavyzdys joms šviečia Kalkutos Motinos Teresės darbai ir žygiai…
Gražina Vitartaitė Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) dėstė monumentaliąją tapybą, kaip jau minėjau, buvo instituto Tapybos katedros vedėja. Neištvėrusi šioje įstaigoje kurpiamų (kaip bebūtų keista) vyriškų intrigų ji pasirinko laisvos menininkės kelią. Gražinos meninės kūrybos sritis yra tapyba – šviesi lyg vasaros naktis Dzūkijos pušynų atspindžiuose, saulėta lyg pajūrio kopų spindesys. Dailininkė savo drobėse geba sukurti neišpasakyto skaidrumo nuotaiką. Tokią, kuri nušveičia ir nušviečia žmogaus širdį savo slėpininga šviesa ir atviru gerumu.
Ar tai būtų pajūrio smėlis, ar Lietuvos ežerų gelmė, ar lėtas mūsų krašto upių tekėjimas – jautriu dailininkės teptuku ant popieriaus ar ant drobės nutapytas vaizdas jaudina ir džiugiai gniaužia žiūrėtojo sielą šviesių tapybos tonų spindėjimu. Baltijos jūros, Neringos marių, Lietuvos upių ir ežerų vanduo, virš jo tvyranti erdvė, pavasarinis obelų žydėjimas, šviesių debesėlių, atsispindinčių ežeruose ir upėse, mirgesys kelia amžino pavasario nuotaiką. O dar tie jos širdžiai artimi senųjų lietuvių palikimo pėdsakai – Lietuvos piliakalniai… Jie sustiprina mūsų pasitikėjimą savimi, o šio taip reikia žmonėms, kurie gyvena prie Baltijos jūros ir patiria bei išgyvena psichologines, socialines, politines audras… Mums reikia nebanalaus grožio, kuris per mūsų akis, žiūrinčias į Gražinos paveikslų skaisčią ramybę, suteiktų dvasiai pakylėto gerumo ir meilės gamtai su jos slėpiningų upių tekėjimu, su pajūrio ar paežerių augalijos vešėjimu, su ežerų gelmenų tyla, dangaus debesų šviesiais atspindžiais, kurie žaidžia vandenyje ir gula ant krantų paslaptingais šešėliais. Ir taip gražiai prie jos kūrybos priglunda šviesos žmogaus Vydūno žodžiai: Esmi spindulys šviesos begalybėje…
Tai ir yra Gražinos Vitartaitės meno erdvė. Tapytoja geba sugauti tas gamtos peizažų akimirkas, tą virpesį, kurio nepasiekia eilinio žiūrėtojo akis. Jos talentas iš kitų tapybos meistrų išsiskiria retu gamtos pažinimo subtilumu. „Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija” – yra išsitarusi Gražina Vitartaitė. Iš tikrųjų, visa tai tyra gaida suskamba jos paveiksluose. Ši triada yra nušviesta ypatingo menininkės mokėjimo pažvelgti į gamtos muziką. Jos tapyboje nėra žmogaus, bet jis nujaučiamas, jis dalyvauja, vertina tai, ką jam suteikia saulė, vanduo, žemė…
Menotyrininkas Naglis Kardelis, vertindamas 2015 metais Vilniaus rotušėje surengtą Gražinos parodą „Šviesa erdvėje”, taip išsireiškė: „Įspūdinga tapybos paroda dar kartą patvirtina išskirtinę šios menininkės vietą šiuolaikinėje lietuvių tapyboje, paliudija jos meninio stiliaus unikalumą, atskleidžia kaip tapybinio šviesos ir spalvos fenomenų interpretavimo virtuozę, šviesos ir spalvos metafizikę ar net teptuko burtininkę” („Naujoji Romuva, 2O16 m. ,Nr. 1.) Tai išskirtinai įpareigojantis vertinimas. Savo darbštumu ir kūrybinės erdvės originalumu Gražina Vitartaitė yra tikrai nusipelniusi ne tik žiūrovų ar komentatorių vertinimo, bet ir Lietuvos meninių bei valstybinių organizacijų dėmesio.
Pastaruoju metu Gražina Vitartaitė pasinėrė į Lietuvos piliakalnių tyrinėjimą, jautriu savo teptuku prisiliesdama prie to, kas brangu lietuvio sielai, nes griūvantys, slenkantys žemyn, neatsakingų žmonių ardomi piliakalniai yra neištrinamas senosios Lietuvos palikimas. Ypač daug piliakalnių yra Žemaitijoje, o ir pati Žemaitija yra slėpiningesnė nei kiti Lietuvos kraštai. Nuo piliakalnių atsiveria platūs akiračiai, kuriuose į žmogaus regą pakliūva visa Maironio Lietuva, širdį gniaužiančiu priminimu, kaip mes turime branginti savo gimtąją šalį. Nuolat savo širdyje pasikartokim mūsų didžiojo išminčiaus Vydūno posakį: „Esmi spindulys šviesos karalijoje”. Būkime…
