Žmogaus ryšys su daiktais A. Bareikio kūryboje

Jovita Beliak.

Vis labiau esame apsupami daiktų. Kasmet kuriamos naujos technologijos tarsi palengvina žmogaus darbą, bet tuo pačiu padidina daiktų asortimentą. Natūralu, kad gyvenant gausybės daiktų apsuptyje ir veikiant marketin­gui žmogaus akys raibsta nuo pasiūly­mų ir nepastebimai, su kiekvienu apsilankymu parduotuvėje, namai prisipildo naujais daiktais. Vartojiškumas vis auga, todėl kyla klausimas – ar tikrai daiktai tarnauja žmogui, o ne žmogus – daiktams?

Aidas Bareikis – lietuvių menininkas, gyvenantis ir kuriantis New Yorke, kurio kūryboje gausu sociologinių aspektų, tokių kaip ekologija, vartojiškumas ir technologijos. Labiausiai žinomas kaip „ready-made” instaliacijų autorius A. Bareikis per savo darbus dažnai atskleidžia daiktų ir mūsų santykio su jais atsitiktinumą bei siūlo ironišką žvilgsnį į mus supančią aplinką.

Kuria iš randamų daiktų

Terminas „ready-made” reiškia meno kūrinį, kuris sukuriamas, kai menininkas panaudoja rastą objektą, atskiria jį nuo konteksto ar funkcijos ir suteikia objektui naują prasmę. Šį terminą sukūrė prancūzų menininkas Marcel Duchamp, norėdamas pirmiausiai apibūdinti savo meno kūrinius. M. Duchamp sukūrė pirmąjį „rea­dy-made” dviračio ratą (1913 m.), kurį sudarė ant taburetės pritvirtintas ratas. Tai buvo jo protestas prieš pernelyg didelę meno kūrinių svarbą. O geriausiai žinomas jo darbas – tai porcelianinis pisuaras, pavadintas „Fontanas” (1917 m.). Pasirinkdamas masinės gamybos įprastus objektus, menininkas bandė sugriauti meno objekto unikalumo sampratą. Taip pat jis pareiškė, kad bet koks objektas gali būti meno kūrinys, jei menininkas taip nori.

A. Bareikis tęsia „ready-made” pra­dininko idėją ir iš kasdien randamų daiktų kuria meną, pridėdamas jiems dar daugiau laiko ir aplinkos poveikio – rastus daiktus sukrovęs į dėžę, jis juos palieka „brandintis” ant stogo ištisus me­tus, esant skirtingoms oro sąlygoms. Kartais užpila plaukų kondicionieriaus ir aliejinių dažų mišiniu bei leidžia vykti natūraliai medžiagų reakcijai. Kūriniuose dominuoja sodrios spalvos, dažniausiai raudona, kurios tarsi persmelkia kūrinį, uždeda naują sluoksnį seniems daiktams ir tapta kaip šiukšlių relikvija.

„Instaliacija yra susijusi su objektyvumu, tiksliau – objektyvumo orkestracija, bet patys objektai per daug reikšmės neturi, jie yra greičiau kaip pasiskolintos formos. Daiktai atkeliauja pačiais įvairiausiais keliais, tai yra nesvarbu. Be to, galutiniam rezultate tai yra abstrakcija ir daiktų identitetai – ar jis rastas New Yorke, ar pirktas Vilniuje, ar jis susapnuotas – neturi ypatingos prasmės. Greičiau tai poetinis niuansas”, – apie daiktų reikšmę chaotiškose instaliacijose pasakoja A. Bareikis.

Tyrinėja objektų gyvenimą ir mūsų psichologinį ryšį su jais

Žiūrint į menininko darbus kyla keistas laiko suvokimo jausmas, atsiranda tarsi pajautimas, kad pats žmogus nusprendžia, kada daiktas jau nebėra jam daiktas ir tampa tiesiog šiukšle, o menininkui – naujas kūrinys. Kelių laiko ciklų persipynimas užduoda klausimą – koks gi yra žmogaus santykis su daiktais ir kokia yra tokio santykio kuriama aplinka? A. Bareikis sa­vo darbuose kelia egzistencijos klausi­mus ir dažnai verčia žiūrovą susimąs­tyti. Šie klausimai dažniausiai susiję ne tik su žmogumi, o verčiau su kitais daiktais ar objektais. Prieš porą metų žiniasklaidoje publikuotame interviu A. Bareikis detaliau paaiškina egzistencijos sąvoką: „pavyzdžiui, žmogus žino, kad jis pats egzistuoja, o ten kažkur guli akmuo, apie kurio egzistenciją tas žmogus nieko nežino. Tačiau tai dar nereiškia, kad to akmens nėra. Akmuo taip pat turi egzistenciją, kuri nieko nežino apie žmogaus egzistenciją. Viskas prasideda, kai užmezgame ryšį su kito egzistencija. Pavyzdžiui, jei turi plaktuką, jis – tik įrankis. Tačiau kai su tuo plaktuku kali per vinį – atsiranda reikš­mė. Man tai svarbu kaip tolerancija viskam aplinkui. Iš esmės – senasis lietuviškas panteizmas. Juk kai sakai, kad koks nors daiktas yra šiukšlė, tai – tik tavo nuomonė. O kas tu pats? Yra tokių klausimų, kurie priverčia kitaip mąstyti. Tai susiję su visais daiktais, kuriuos galima pamatyti mano darbuose.”

Išvyko studijuoti į New Yorką ir ten liko

Menininko polinkis į nūdienos kilusius pojūčius, įžvalgas ar idėjas bei atsiribojimą nuo taisyklingai sukurtų darbų pasireiškė dar studijų metais. 1987–1993 m. studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje A. Bareikis aktyviai įsitraukė į meninę veiklą. Studijų metais kartu su kurso draugu tapytoju Juliumi Ludavičiumi, kuris šiuo metu taip pat gyvena ir kuria New Yorke, sukūrė scenografiją pirmiesiems režisieriaus Oskaro Koršuno­vo spektakliams „Senė” ir „Ten būti čia (Paūmėjimai)”. Pastarasis spektaklis pelnė pagrindinį apdovanojimą Edinburgho teatro festivalyje Škotijoje. Vienam semestrui į Vilniaus dailės akademiją iš New Yorko atvykęs profesorius, išeivijos tapytojas Kęstutis Zapkus paskatino A. Bareikį kartu su kitais kur­so draugais (J. Ludavičiumi, Patricija Jurkšaityte, Žilvinu Kempinu) sukurti menininkų grupę „Geros blogybės”. Jau tuo metu išryškėjo menininko polinkis į absurdiškumą, paradoksalumą ir prieštaravimus. O galiausiai unikalus kūrybinis A. Bareikio stilius užsitvirtino tuomet, kai 1993 m. gavo Fulbrighto stipendiją ir išvyko į Hunter koledžą New Yorke, kur baigė magistro studijas.

„Iš tikrųjų tai buvo mano tėvas fizikas Vytautas Bareikis, kuris paskatino bandyti tolimesnes studijas Amerikos universitetuose. K. Zapkus prisidėjo prie šios idėjos tiek, kiek galėjo, bet gali kiek gali, o po to vis tiek priva­lai daryti viską pats. Individualizmas – viena pagrindinių K. Zapkaus pamokų”, – prisiminimais apie išvykimą į Ameriką dalijasi pašnekovas. Tuo metu New Yorke klestint minimalizmui menininkas norėjo kažko priešingo – taip natūraliai atsirado ironiškas požiūris į minimalizmą, kuris juntamas A. Bareikio darbuose, sukurtuose iš daugybės menkniekių, praradusių pirminę išvaizdą.

Po mokslų baigimo tapus New Yorko meno pasaulio dalimi, nepaleido idėja, jog patiems meno pasaulio naujokams reikia kurti naujas galerijas ir taip įgauti pagreitį bei energiją, kuri padėtų prasiveržti į sistemą. „Taip atsirado Leo Koenig Inc. galerija, kurioj dalyvavau nuo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų. Taip pat prisidėjau prie Canada galerijos pradinio etapo, o vėliau aktualu buvo lietuviškos galerijos idėja – taip prasidėjo SLA307, kuri trans­formavosi į Undercurent meno erdvę”, – apie aktyvią veiklą pasakoja A. Bareikis. Menininkas yra taip pat surengęs personalines parodas Berlyno šiuolaikinio meno centre, dalyvavo grupinėse parodose „P.S. 1 Contemporary Art Centre/MoMA” bei įvairiose galerijose Europoje ir Amerikoje. Jo kūrinius yra įsigiję muziejai, privatūs Lietuvos bei užsienio kolekcionieriai.

Kalbėdamas apie dabartinį New Yorką kaip šiuolaikinio meno centrą pašnekovas džiaugiasi galėdamas būti ne tik jo dalimi, bet nuolatos turėdamas galimybę matyti kitus menininkus bei jų darbus. „New Yorko meno pasaulio vizualinis potencialas yra industrinis, ir būtent vizualinis, nes čia gali pamatyti viską, kas vyksta meno pasaulyje. Ne tik ‘sužinoti’, bet būtent pamatyti – informacija, suvokiama akimi, yra iš esmės kitokia ir unikali, galima sakyti – pagoniška. Be to, šis potencialas yra ir istorinis, nes rodoma ne tik tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir tai, kas vyko praeityje – užtenka nueiti į Metropolitan muziejaus parodas… Pastovus vizualinių, arba ‘nelaikinių’ objektų stebėjimas yra akies rojus, kur laikas gali ir sustoti”,  – apie galimybes susipažinti su meno pasauliu didmiestyje pasakoja A. Bareikis.

„Lietuva yra mūsų likimas”

Nuo studijų laikų A. Bareikis liko gyventi New Yorke, tačiau Lietuvos nepamiršta ir kaip menininkas vis atvyksta pristatyti savo darbų tautiečiams. Kalbantis su menininku juntama didelė meilė Lietuvai ir pabrėžiama lietuviška kilmė, tačiau neaplenkiamos ir kliūtys, trukdančios ryšius su Lietuva dar labiau sustiprinti.

„Visada, bet ypač dabar, Lietuvai teikiu visišką pirmenybę. Savo kelyje esu praradęs daug savo darbų, stengiuosi, kad viskas, kas yra išlikę geriausio, kažkaip atsidurtų Lietuvoje. Teoriškai. Pasirodo – tai nėra lengva. Ne visada, aišku kodėl, bet Lietuvoje vertybiškai renkamiesi patys lengviausi sprendimai. Nuolatinis vengimas spręsti visų pirma rinkodaros, viešųjų kolekcijų ir t.t. klausimus, tiesiog dalyvauti rinkoje, – pakartotinai, įkyriai neleidžia įsigyvendinti lietuvių menininkų reprezentacijai New Yorke, ir ši tendencija tęsiasi. Šis dialektinis ryšys su Lietuva liečia ir išeivijos menininkus, jiems yra žymiai sunkiau, jeigu Lietuvos meno įstaigos jų neremia. Pastoviai yra jausmas, kad žemė slysta iš po kojų – ir tas aiškiai registruojasi čionykščiame meno pasaulio akvivalente. Aiškiai matosi, kad susidaro vakuumas”, – apie norą palaikyti glaudesniu ryšius bei atsiradusius sunkumus pasakoja New Yorke gyvenantis menininkas.

„Lietuva yra mūsų likimas, kurį ne mes pasirinkome, ir tai nelengvas pasirinkimas. Man atrodo, kad Lietuvoje visi iššūkiai yra sunkūs, lengvų tiesiog nėra, ypač kas liečia vizualinius menus. Tai liečia ir jaunus žmones”, – priduria pašnekovas.

Pristatė piešinių ciklą „Birželio spektropija”

Menininkui Aidui Bareikiui yra svarbi išeivijos bendruomenės kultūrinė situacija ir savo ryšius su ja jis bando puoselėti labai praktiškai. Šiais metais minint 80-ąsias metines, kai buvo įvykdytas masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius TSRS regionus, A. Bareikis prisidėjo prie lietuvių tremties pradžios į sovietinę vergiją minėjimo ir New Yorko lietuviams surengė savo 10-ies piešinių ciklo parodą „Birželio spektropija”. Ją pristatė Lietuvos generaliniame konsulate New Yorke, kuris dažnai tampa svetinga vizualaus meno erdve.

„Manau kad vergovės naratyvas neišvengiamai kyla kaip principinis Vakarų civilizacijos, kapitalizmo naratyvas, aišku, visu pirma Amerikoje. Mano manymu, čia yra svarbi ir Lietuvos principinė perspektyva tuo atžvilgiu, nes Amerikos vergovė egzistavo prieš 400 metų, o mūsų – vos prieš 80 metų”, – apie šios parodos svarbą pasakojo piešinių autorius.

Stengdamasis palaikyti ryšius su tautiečiais Amerikoje, menininkas dažnai dalyvauja lietuvių organizuojamose renginiuose, bendrauja bei dalijasi patirtimi su kitais. „Aš visada pats sau sakau, kad esu lietuvių New Yorke menininkas, kuo toliau, tuo labiau pabrėžiant žodį ‘lietuvių’. Dar tiksliau, – norėčiau būti lietuviškos reprezentacijos dalis New Yorke. Kodėl? Todėl, kad to nėra – vadinasi, dar bus! Paprasčiausiai gali būti, teoriškai potencialas to, ko nėra, bet gali būti yra begalinis, ar ne? Patikėkit…”, – apie lietuviškumo svarbą ir norą reprezentuoti Lietuvą sako A. Bareikis.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Gruodžio 18 d. numeryje, Vol. CXII NR. 99)