Į gyvenimo įspūdžių kolekciją –  užtemusi Saulė

Į šios dienos klausimą, ar žmonės  rugpjūčio 21 dieną stebėjo Saulės užtemimą ir ką jautė, niekada negautume dviejų vienodų atsakymų. Nors veiksmas, kurį atliko milijonai Saulės stebėtojų, buvo tas pats: pakeli akis į dangų ir per tamsius akinius žiūri, kas jame vyksta. Net tie, kurie kasdieniniuose pokalbiuose sakė nesusidomėję šiuo retu astronominiu reiškiniu, prisipažino vis dėlto, išėję nors trumpam į lauką ir pažvelgę į dangų. Tačiau yra pasaulyje žmonių, kurie vadinami Saulės užtemimų persekiotojais (“eclipse chasers”). Jie keliauja po pasaulį tam, kad galėtų stebėti įvairiuose žemynuose matomus Saulės užtemimus. Ko gero, juos drąsiai būtų galima pavadinti kolekcininkais, kurie kolekcionuoja ne tik ypatingus astronominius vaizdus, bet ir su jais susijusius potyrius. Šiandien klausiame savo pašnekovų apie tai, ką iš rugpjūčio 21-osios Saulės užtemimo jie pasidėjo į savo gyvenimo įspūdžių rinkinį.

Ar pasinaudojote proga pamatyti rugpjūčio 21 dieną vykusį Saulės užtemimą?

Gintaras Barisevičius, studijavo astronomijos doktorantūroje, parašė daug šios srities straipsnių, dirba Londone programuotoju:

Atvykau iš Europos, iš Anglijos į Ameriką specialiai tam, kad galėčiau stebėti Saulės užtemimą. Gal negalėčiau savęs vadinti rimtu užtemimų persekiotoju (“eclipse chaser”), bet kadangi ne pirmą kartą keliauju į skirtingas šalis specialiai stebėti, tai gal ir galėčiau taikyti į jų gretas. Saulės užtemimą stebėjome St. Clair (CO). Amerikiečiai labai komercializavo tą reiškinį. Kur sustoji – aptvertos aikštelės ir už jas reikia mokėti 25–35 dolerius. Mes sustojome prie vieno prekybos centro, paklausėme, kiek reikės mokėti. Jos darbuotojai pasakė, kad galime nemokamai pasistatyti automobilį. Negana to, parduotuvė buvo uždaryta visai valandai, kad jos darbuotojai galėtų stebėti Saulės užtemimą. Lietuvoje negalėtum įsivaizduoti tokio verslo savininkų sprendimo.

Per šį, rugpjūčio 21 dieną buvusį Saulės užtemimą pamatėme tą pilną užtemimą ir Saulės žiedą, ir blyksnį.  Viskas truko trumpai, aš kartu fotografavau ir filmavau. Žmonės, kartu su mumis stebėję, buvo labai draugiški. Viena moteris turėjo labai geros kokybės kamerą, ji pažadėjo mums at-siųsti nuotraukų. Tai nebuvo pats įspūdingiausias Saulės užtemimas, lyginant su tais, kuriuos esu matęs. Bet mano draugai, su kuriais važiavau, buvo sužavėti.

Pirmas mano Saulės užtemimo stebėjimas buvo 2006 metais Egipte, As Sallum dykumoje prie Libijos sienos. Tau buvo labai įspūdingas reginys: aplinkui dykuma, skamba afrikiečių būgnai. Atvyko net Egipto prezidentas stebėti šio gamtos reiškinio. Antrą kartą stebėti Saulės užtemimo keliavau į Kiniją, tuomet apie tai rašiau savo tinklaraštį. Tai buvo pats ilgiausias Saulės užtemimas istorijoje – jis truko 6,5 minutės. Ir mums su bendrakeleiviais pavyko jį pamatyti. Tai buvo laimės dalykas, nes tą dieną buvo debesuota. Vieni stebėtojai važiavo į vieną pusę, ir jiems nepasisekė, nes ten lijo. O mes pasirinkome kitą kryptį, sustojome kalnuose prie ežero ir laimėjome, nes ten, kur mes nuvykome, aiškiai viską matėme.

Grasilda Reinytė Petkienė, Maironio lituanistinės mokyklos tikybos mokytoja:

Stebėjau Saulės užtemimą. Įspūdį galiu apibūdinti trumpai – buvo smagu. Su dviem draugėmis buvome nuvažiavusios prie Adler planetariumo. Ten žadėjo dalinti akinius, bet mes nebegavome. Žinau, kad ten buvo išdalinta 30 tūkstančių. Taigi, žmonių toje vietoje buvo susirinkę ne mažiau. Nieko tokio, kad negavome tų akinių. Aš turėjau juos iš anksto nusipirkusi, su draugėmis pasidalinome. Nors nematėme to visiško Saulės užtemimo, tos šviečiančios karūnos, kurią matė kitose Amerikos vietose, mūsų patirtas įspūdis taip pat buvo ypatingas. Vien jau dėl to, kad tiek žmonių susirinko į vieną vietą. O kiek tą reiškinį matė žmonių visoje Amerikoje? Todėl kai visi pakėlė galvas į dangų stebėti Saulės, aš iš karto prisiminiau 19 Psalmę iš Šventojo Rašto: “Dangus skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą”.

Pamenu, kad Saulės užtemimą esu jau mačiusi gal 1992 metais. Prie Čikagos buvo irgi nepilnas užtemimas. Bet pamenu, kad tuomet mačiau krintančius labai savotiškus šešėlius. Ant šaligatvio matėsi daug “nukąstų” mažų saulių.

Kodėl žmonės buriasi kartu žiūrėti šių fenomenalių reiškinių? Nes kartu yra smagiau, nes taip galima dalintis emocijomis.

Asta Katulytė-Vasiliauskas, klinikinės farmacijos specialistė:

Mes su vyru ir dar keturi draugai, šešių žmonių grupė iš anksto buvome suplanavę kelionę į Carbondale (IL), kur turėjo vykti pilnas Saulės užtemimas. Daugelis mūsų pažįstamų negalėjo suprasti, kodėl mes tokiam įvykiui aukojame savo atostogų dienas. Tačiau tai, ką patyrėme stebėdami šį Saulės užtemimą, buvo neįtikėtina. Tą stebėjimą galime įtraukti į dešimties neįtikinamiausių ir įdomiausių savo gyvenimo įvykių sąrašą. Mes iš anksto rengėmės tam įvykiui, daug skaitėme, pasirūpinome tam tikra įranga. Žinojome, kad stebėjimui reikia ieškoti aukščiausios vietos, įvertinti vėjo kryptį ir t.t. Iš anksto buvome išsinuomoję sodybą atokiau nuo Carbondale. Prieš prasidedant Saulės užtemimui, susiradome kalną vieno ūkininko daržuose tarp arbūzų ir pomidorų. Ten įsirengėme savotišką studiją. Nusipirkome arbūzą ir jį valgydami stebėjome, kas vyksta. Kai saulė pasislėpė ir pamatėme vadinamąją karūną, buvo kažkas nepaprasto. Atsirado keisti šešėliai, šalia augusių saulėgrąžų lapai pradėjo virpėti, paukščiai nutilo. Tuo metu smarkiai pritemo, bet nebuvo taip tamsu, kaip vidurnaktį. Tačiau mes danguje galėjome matyti žvaigždes. Tos akimirkos buvo stebuklingos. Mus visus apėmė tokia neapsakoma nuotaika, mes vis apsikabinome.

Tą nuotaiką ir jausmus patyrė mūsų grupė, tačiau mes nuo kalno stebėjome žmogų, kuris dirbo traktoriumi. Jam tas Saulės užtemimas nekėlė jokių emocijų. Tik per patį visišką užtemimą jis išlipo iš traktoriaus, pakėlė akis į dangų. Po to vėl grįžo prie darbo.

Carbondale miestelyje buvo prisirinkę daug žmonių, iš to, kokie greitkelyje susidarė kamščiai, galima buvo suprasti, kad nemažai jų buvo suvažiavę iš Čikagos. Miestelyje pievose buvo aptvertos didžiulės teritorijos, skirtos stebėtojams. Sumoki 10 dolerių ir gali važiuoti su mašina, ją pastatyti, įsikurti ir žiūrėti į dangų. Mes nesijungėme prie to masinio stebėjimo. Grįžtant namo teko gerokai pavinguriuoti, kad kuo mažiau tektų praleisti automobilių spūstyse. Nors kelionė iš Carbondale į Čikagą normaliai trunka apie 6 valandas, mes su vyru vinguriuodami per mažus kaimelius pasiekėme 55 greitkelį ir šiek tiek laimėjome laiko – kelyje praleidome 8,5 valandos. O mūsų draugai, kurie važiavo 57 greitkeliu, namo parvažiavo per beveik 11 valandų. Bet tos spūstys ir kamščiai visai neerzino, nes mes buvome pilni įspūdžių po to, ką pamatėme ir patyrėme.