Išeivių lobistinės diplomatijos pagerbimas

Astrida Petraitytė.

Ne pirmąkart liudiju Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką po didžiojo remonto palaipsniui atsiveriant vis naujomis erdvėmis bei veiklos formomis. Štai ne taip seniai atidarytas Valstybingumo centras (čia nemaža lentynų užima Vytauto Landsbergio biblioteka – jo dovanotos knygos) šiais, jubiliejiniais, valstybingumo atkūrimo metais, matyt, nekart liudys tautos kelią Nepriklausomybėn.

Pirmasis šimtmečio renginys – sausio 9 d. atidaryta paroda „Išeiviškoji diplomatija laisvės tarnyboje” – surengta ne pačių šeimininkų, o Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus pastangomis. Nedidelė, keleto fotografijų stendų bei vienos kitos autentiškos relikvijos paroda paliudija reikšmingą, daugiau nei šimtmečio periodą aprėpiantį fenomeną – mūsų išeivių lobizmą, „liaudies diplomatiją”, kovojant už Lietuvos laisvę ir valstybingumo įtvirtinimą, tarptautinį pripažinimą.

Renginį moderuojant bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojai Daliai Cidzikaitei, ne tik parodos rengimo peripetijomis, bet ir pamąstymais apie išeivijos svarbą mūsų kelyje į valstybingumą pasidalijo svečiai iš Kauno (kita vertus – šios ekspozicijos šeimininkai) – Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, bei VDU Lietuvių išeivijos instituto istorikės dr. Daiva Dapkutė ir dr. Ilona Strumickienė.

Ir ekspozicijos rašytiniame įvade, ir atidarymo kalbose kaip išeities taškas akcentuota senoji, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios (dar carinės Rusijos laikų) emigrantų banga. Ši „grynorių” (beje, bent aš pirmąkart išgirdau šį įvardijimą) išeivija suvaidinusi svarbų vaidmenį ir remiant Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjusiuosius tėvynainius, ir įtvirtinant de facto bei de jure Vasario 16-osios Lietuvą. Visa tolimesnė XX a. Lietuvos istorija – sovietmetis, Kovo 11-osios trapus pradinis periodas – taip pat turėjo savąjį užnugarį išeivijoje, veiksmingai palaikiusį lietuvybės, laisvės ir valstybingumo idėją. Štai ir labiausiai į akis krintantis parodos eksponatas – tautiniai lietuvės rūbai – ne atsitiktinai čia demonstruojamas: jais vilkėta 1956 m. vizito pas JAV viceprezidentą Richardą Nixoną metu… Nors pažymėta, kad įvairių šalių išeivija vienijosi kovai už Lietuvos valstybę ir lietuvybę, vis dėlto įtakingiausia, regis, buvo Amerikos lobistinė diplomatija.

Ir šiuo metu, kaip baigdama renginį reziumavo Cidzikaitė, mūsų išeivija aktyviai veikia liaudies diplomatijos bare – kaip vienas svarbiausių keliamas dvigubos pilietybės klausimas.

Šie du motyvai – Nacionalinės  M. Mažvydo bibliotekos daugiafunkciškumas ir išeivijos paveldo (dvasinio bei materialaus) susigrąžinimas bei įprasminimas – vėl persipynė bibliotekoje vykusiame renginyje: sausio 11 d. čia pristatytas leidinys „Peradresuota. 2”, skirtas lietuvių ir litvakų dailininkams-išeiviams (tai antrasis jo tomas; „Peradresuota. 1” pasirodė 2016 m.). Knygos leidėjai – VšĮ „Lewben Art Foundation” ir VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas. Pristatymas surengtas jau kurį laiką bibliotekoje veikiant  parodai, taip pat pavadintai „Peradresuota”:  atviroje 5-o aukšto erdvėje (vadinamoje atrijumi) kabo tapytojų – Kęstučio Zapkaus, Elenos Urbai­tytės-Urbaitis, Vladislovo Žiliaus, Prano Gailiaus ir Prano Lapės – darbai, o parodų salėje (kurioje vyko renginys) ant grindų „sruvena” Žilvino Kempi­no išties kempiniškas „Fontanas”…

Bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas, sveikindamas fondus, pasišventusius išeivijos dailininkų darbų kolekcionavimui, taigi – jų grąžinimui Lietuvon, kartu pasidžiaugė ir  Nacionalinės bibliotekos užsibrėžta ambicinga misija – tapti kultūros plačiąja prasme centru.

Apie leidinį, dailės albumu vadintiną, moderuojant Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorei Ugnei Bužinskaitei, kalbėjo jo sudarytoja, tekstų autorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė, projekto vadovė ir „Lewben Art Foundation” direktorė Indrė Tubinienė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Laura Petrauskaitė. Taigi leidinys „Peradresuota” – tai  dviejų fondų (tarpusavy, regis, glaudžiai persipynusių; abiejų Valdybų vadovas – Vilius Kavaliauskas) sukauptų  išeivijos kūrinių reprezentavimas, nors, kaip pažymėta, į leidinius pateko tik dalis iš turimos 1500 darbų kolekcijos.  Galėjome suprasti, kad abu tomai – neatskiriamos vienio dalys; pirmajame pristatoma tapyba, antrajame –  grafika, skulptūra, fotografija, šiuolaikinis menas.

Renginyje pažymėta, kad su įvairiose šalyse kūrusiais ir kuriančiais Lietuvos dailininkais leidinyje supažindinama nuo pirmosios emigracijos bangos – atvykėlių iš carinės Rusijos, nors daugiausia dėmesio skiriama Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams. Antrajame tome, be sudarytojos tekstų, rasime ir dailėtyrininkės Monikos Krištopaitytės pokalbį su Viliumi Kavaliausku (ir susidarysime šiandieninio kolekcininko paveikslą) bei dešimties dailininkų (Kęstučio Zapkaus, Stasio Eidrigevičiaus, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Žilvino Kempino, kt.) pasisakymus apie save bei kūrybą. Beje, L. Petrauskaitė, aptardama leidinį, iškėlė ir klausimą: ar šiandien kitur gyvenantys menininkai vadintini išeiviais? Juk galimybė sugrįžt niekam neužkirsta…