„Seklyčioje” pristatyta knyga apie didelių širdžių žmones

Virginija Petrauskienė.

Birželio 23 dieną į „Seklyčią” susirinkusieji džiaugėsi dvigubai. Pirmasis džiaugsmas – pagaliau visi JAV LB Socialinių reikalų skyriaus į tradicinę trečiadienio popietę sukviesti senjorai vėl galėjo pasimatyti bei vieni su kitais pabendrauti gyvai po beveik  pusantrų metų  trukusios pandeminės pertraukos. Susirinkusius pasveikino šio skyriaus pirmininkas Juozas Polikaitis. Antrasis džiaugsmas – susitikimo metu buvo pristatyta Laimos Apanavičienės sudaryta knyga „Viltis gyventi”.

Laisvalaikis – ligoniukams iš Lietuvos

Knygoje pasakojama apie Čikagoje 1991 metais įkurtą ir iki 2018-ųjų veikusią organizaciją „Lietuvos vaikų vil­tis” (LVV). Ši organizacija veikė Čikagoje ir Los Angeles (ten gydomi vaikai, patyrę sunkius kūno nudegimus. Los Angeles skyrius tebeveikia iki šiol).

LVV dirbę savanoriai ir aukotojai nuveikė milžiniškus darbus, padėdami atvykti gydytis į Ameriką sergantiems (rimtų ortopedinių ir kitų judėjimo problemų turintiems) Lietuvos vaikams. Shriners ligoninėje būdavo operuojami mažieji ligoniukai, iš kurių daugelis visai negalėjo vaikščioti arba labai sunkiai judėjo. Po to jie būdavo slaugomi ir prižiūrimi „Seklyčioje” antrame aukšte jiems ir jų tėveliams skirtuose kambariuose.

Organizacijoje dirbantys savanoriai buvo pasiskirstę darbais: vieni ieškojo pinigų aukotojų, palaikė ryšius su ligoninėje dirbančiais specialistais, kiti vertėjavo, gydymo įstaigoje praleisdami ištisas valandas, treti rūpinosi maistu ir bent šiokiomis tokiomis vaikų ir jų tėvelių pramogomis,  ir t.t. Šie visi žmonės aukojo savo laisvalaikį  ir, tuo pačiu, gyvenimo dalį, kartais nemažą, tam, kad padėtų šiems sergantiems vaikams.

„Šios organizacijos dėka buvo išgydyta daug mažųjų ligoniukų, Lietuvos medikai, padedant amerikiečių gydytojams, įsisavino naujausius gydymo metodus, o Vilniaus universiteto vaikų ligoninė Lietuvoje gavo didžiulę materialinę pagalbą. Daugybė žmonių buvo šios organizacijos savanoriai. Deja, dabar daugelis  LVV veiklos nebepamena, o kiti net nėra apie ją girdėję. Knygos tikslas – supažindinti skaitytojus su šios organizacijos veikla”, – sakė L. Apanavičienė, dabartinė žurnalo „Pensininkas” redaktorė.

Angelas iš Shriners ligoninės

Knyga sudaryta iš spaudoje publikuotų straipsnių, gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių į skaitytoją žvelgia organizacijos aktyvistai, savanoriai, mažieji ligoniukai, jų tėvai, gydytojai. L. Apanavičienė, pasakodama apie didžiulį šios knygos sudarymo darbą, minėjo daugybę pavardžių, tačiau dažniausiai skambėjo dosnios aukotojos Gražinos Liautaud, vertėjos ir „ryšininkės” tarp ligoniukų ir gydytojų – Mary Krauchunas, taip pat tuometinės JAV LB Socialinių reikalų skyriaus vadovės Birutės Jasaitienės,  savanorių Antano  ir Viktorijos Valavičių ir kt. pavardės. Dalis jų buvo įvertinti garbingais apdovanojimais Lietuvoje ir Čika­gos lietuvių bendruomenėje.

O Shriners ligoninės gydytoją John Lubicky dėkingi lietuviai vadino ange­lu. Bendraudami su lietuviais, kai kurie gydytojai buvo išmokę lietuviškų frazių. Gydytojas Peter Smith yra pasakojęs, kad mokėjo pasakyti „Pajudink pirštus” – tą sakydavo vaikams, pabudusiems po stuburo operacijos. J. Lubicky iniciatyva Shriners gydytojai ėmė perteikti savo žinias ir patirtį lietuvių kolegoms. Lietuviai chirurgai čia atvykdavo stažuotis, o amerikiečiai sa­vo atostogų metu keliaudavo į Lietuvą operuoti ir mokyti, taip pat su savimi veždavosi įvairios aparatūros, kurią dovanojo Lietuvai.

L. Apanavičienei teko nemažai padirbėti, kol „suvaldė” ir surūšiavo visą medžiagą ir iš dviejų dėžių laikraščių iškarpų bei gausybės nuotraukų sudėliojo nuoseklų pasakojimą apie milžiniškus organizacijos LVV darbus bei joje dirbusius didelių širdžių žmones.

Gavę gyvenimo šansą, jį naudoja geriems darbams

Dar viena šio susitikimo įdomybė ir vertybė – jame dalyvavo ir savo prisiminimais pasidalijo buvusios LVV savanorės Aldona Šmulkštienė ir Liucija Hofmanienė. J. Polikaitis taip pat prisiminė kelis epizodus iš tų laikų, kai „Seklyčioje” dar skambėjo vaikų balsai. Neretai girdėdavosi po sudėtingų operacijų labai pamažu gyjančių mažųjų dejonės ir verksmai. Knygoje pasakojama, kad vienos mergaitės stuburo operacija truko 10 valandų. Ir ji buvo tikrai ne vienintelė – į Shriners ligoninę būdavo atrenkami tik patys sunkiausi ligoniai, kurie negalėjo gauti pagalbos Lietuvoje.

J. Polikaitis pasakojo, kad apie 2004 metus „Seklyčia” buvo kaip avilys – čia nuolat gyveno 13–14 vaikų ir juos atlydėjusių suaugusiųjų. Jis prisiminė vieną šeimą – tėvai atsivežė į Čikagą operuoti sūnų, kuris gimė deformuotomis, per kelius neištiesiamai sulenktomis kojytėmis.  Pradėjęs vaikščioti, tas berniukas vaikščiodavo klūpomis – keliais. Po operacijos jis dažnai verkdavo iš skausmo. „ Kartą ateinu į ‘Seklyčią’, o man visi šaukia: ‘žiūrėk, žiūrėk’. Ir aš matau – to vaiko, kuris visada vaikščiodavo keliais, galva kyšo virš stalo. Jis jau ne klūpi, kaip paprastai, o stovi”, – apie jaudinačias akimirkas pasakojo J. Polikaitis.

Vien Čikagoje per organizacijos gyvavimo laiką buvo gydoma per 200 vaikų, atvykusių iš Lietuvos. Buvusi LVV savanorė Aldona Šmulkštienė pasakojo, kad su kai kuriais buvusiais ligoniukais ji palaikė ryšius, susirašinėjo ir žinojo, kaip klostėsi jų likimas po šių vaikų gyvenimus pakeitusių operacijų.

„Viena čia operuota mergaitė užaugusi baigė dailės akademiją, tapo menininke. Ji  ne tik kuria, bet ir dirba su neįgaliais vaikais Lietuvoje. Kita mergaitė kartu su mama liko gyventi Amerikoje. Ji čia įgijo teisininkės išsilavinimą. Prisimenu ir Robertą Urbonavi­čių, kuriam Shriners ligoninėje buvo atlikta labai sudėtinga operacija. Mes ilgą laiką su juo susirašinėjome. Jis baigė menotyros studijas, įgijo bakalauro laipsnį, tapo kunigu ir yra paskirtas vika­ru tarnauti Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje. Šis dvasininkas  yra išleidęs jau antrą savo poezijos knygą”, – pasakojo A. Šmulkštienė.

Tai informacija tik apie kelis iš šimtų buvusių mažųjų ligoniukų. O kiek dar tokių, kurie po gydymosi Amerikoje pasveiko ir taip pat, kaip ir čia su jais dirbę LVV savanoriai, savo gerais darbais dabar tarnauja visuomenei.

Savanorių buvo daug – o liko mažai

„Mūsų, savanorių, buvo daug, o dabar beliko mažai. Daugelis jau iškeliavo” – savo prisiminimus pradėjo L. Hofmanienė, tarsi patvirtindama, kaip buvo svarbu knygoje įamžinti neįtikė­tinos vertės LVV darbus, kad jie kartu su pageltusiais laikraščių puslapiais neužsimirštų amžiams.

L. Hofmanienė prisiminė, kiek daug pinigų, savo laiko ir meilės ligoniukams paaukojo Gražinos ir James P. Liautaud šeima. Jie ne tik aukodavo šiai organizacijai didžiules pinigų sumas, bet ir kviesdavosi vaikus su tėvais į savo namus, veždavosi juos į savo šeimos poilsio vilą gamtoje, rūpinosi ir tuo, kad ligoniukus atlydėję tėvai nors kiek galėtų atitrūkti nuo minčių apie vaiko ligą ir suteikdavo progų vieniems suaugusiems šiek tiek papramogauti.

L. Hofmanienė prisiminė kiek juokingą nutikimą. Tuomet G. Liautaud pasiūlė kelioms savanorėms kartu su ligoniukų mamomis atvykti į Čikagos centre esančią lauko areną pasiklausyti koncerto. Moteris atvežė Gražinos atsiųstas automobilis. Tačiau vakare oras netikėtai smarkiai atvėso, o vasariškai nusiteikusios koncerto klausytojos neturėjo šiltesnių apdarų. Kaip jos nustebo, kai netikėtai vėl pasirodė jas atvežęs G. Liautaud siųstas vairuotojas. Jis, ponios Gražinos įpareigotas, atvežė šiltų skarų ir dar krepšį užkandžių bei vyno. „Mes puikiai praleidome laiką, o vežamos namo, tam vairuotojui visą kelią lietuviškai dainavome”, – prisiminė Liucija.

Beje, G. Liautaud dosniai parėmė ir knygos „Viltis gyventi” išleidimą. Taip pat dalį lėšų šiai knygai skyrė ir Lietuvių Fondas.

Informacija norintiems užsisakyti knygą:

Čekius rašyti: Lithuanian Human Services Council of USA, Inc. Siųsti šiuo adresu: 2711 W 71st. Street, Chi­cago, IL 60629

Pageidaujantys knygą gali gauti paštu. Tel. pasiteirauti: 773-320-4393

Nuo liepos 7 d., „Seklyčioje” atnaujinamos Vyres­­niųjų lietuvių popietės, kurios būdavo rengiamos prieš pandemiją. Šios popietės vyks kiekvieną trečia­dienį 1 val. p. p.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 10 d. numeryje, Vol. CXII NR. 54)