Apie meilę kūryboje ir gyvenime

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Vasario mėnesį „Sielos” galerijoje atidarytą meninės fotografjos parodą jos autorė Giedrė Gomes pavadino „Širdis” („Heart”). Parodoje eksponuojamus jos darbus vienija viena tema – meilė. Meilė, gerumas bei atjauta nulėmė ir parodos tikslus: ją surengti padėjo daug gerų žmonių, o atidarymo metu surinkti pinigai iškeliavo sergantiems vaikams. Apie tai – pokalbis su fotomenininke Giedre Gomes.

Kai dar nebuvo karo Ukrainoje, jūs padarėte parodą, ku­rios tikslas nebuvo tik parodyti savo meną, kūrybą. Jūs turėjote kitą tikslą. Papasakokite, kodėl ta paroda gimė?

Pamenu, kai vyko „Sielos” sezono atidarymas, man pasiūlė atnešti savo sukurtą  nuotrauką į tą atidarymo parodą. Atnešiau vieną tokią nedidelę. Ją pamatę daugelis ėmė sakyti, kad turėčiau surengti savo meninių fotografijų parodą. Pamaniau, kad gal ir galėčiau tą padaryti. Bet tuomet ėmiau galvoti, kodėl tą parodą reikėtų padaryti: ar tam, kad žmonės ateitų į ją ir mane girtų? Ta kalba apie parodą buvo spalio mėnesį. Tuomet toptelėjo mintis, kad artėja Valentino diena, galėčiau pasirinkti temą apie meilę. Ir iš karto ėmiau svarstyti, jog tos parodos metu reikėtų surinkti bent kiek pinigų vaikams, sergantiems vėžiu.

Man ta liga pažįstama – aš ja sirgau. O dabar jau suėjo treji metai, kaip esu pasveikusi. Mūsų visuomenė­je daugelis žmonių, kuriems diagnozuojama ta liga, stengiasi ją nuslėpti. Aš manau, kad kaip tik apie ją reikia kalbėti, kad kiti apie ją daugiau žinotų ir laiku pajaustų jos požymius. Kai man diagnozavo, aš džiaugiausi, kad tai buvo padaryta laiku, kol liga dar neįsigalėjusi. Žinau, kad onkologinės ligos gydymas nėra lengvas, todėl norisi bent kiek pagelbėti sergantiems.

Mano geros pažįstamos Mildos dukra serga vėžiu. Tai mergytei ketveri metukai. Ta liga buvo pasitraukusi, bet po metų ji vėl sugrįžo. Bet dabar dar baisiau. Todėl pirmiausiai norėjau skirti pinigų Mildai. Dar pasikalbėjau su „Chicago Mothers Foundation” prezidente Edita Zasimauskaite. Ji man papasakojo apie berniuką, kuriam labai reikia pagalbos. Jis negali pats vaikščioti, o šeima gyvena penktame aukšte. Ta moteris turi rimtų stuburo problemų. Kol sūnus buvo mažas, ji pajėgdavo vaiką nunešti į lauką. O dabar berniukas paaugo, jis pasidarė sunkes­nis, mama nebepajėgia jo nešioti į kiemą. Tas paauglys penktame aukšte už­darytas kaip kalėjime. Reikia pinigų, kad būtų galima įrengti specialų liftą. Tuomet nusprendžiau rinkti pagalbą ir vaikams su negalia, ir sergantiems vė­žiu.

Ar tos parodoje eksponuojamos nuotraukos yra surinktos iš jau esančių, ar kūrėte naujas? Ar tie žmonės, užfiksuoti fotografijose, specialiai pozavo, žinodami, kad tai jie atsidurs parodoje?

Dalis nuotraukų jau buvo iš ankstesnių fotosesijų, o dalį padariau naujų. Pozavo draugai, pažįstami, taip pat ir nepažįstami žmonės, su kuriais kažkas iš draugų suvesdavo. Norėjau tą meilės temą išplėsti – parodyti meilę ne tik tarp vyro ir moters, bet mamos ir vaiko, draugų meilę, meilę savo šaliai, savo augintiniui gyvūnui. Tam, kad fotografijoje įgyvendinčiau savo mintį, idėją, kurią noriu atskleisti, tenka gerai padirbėti. Tai yra ne tik darbas su pozuojančiais žmonėmis, bet ir su fotografijos spalvomis, šviesa,  bei kitais vaizdo elementais, kuriuos aš noriu išgauti toje nuotraukoje.

Kalbant apie techninę, o gal greičiau finansinę parodos pusę – juk atspausdinti ir paruošti parodai beveik keturias dešimtis parodinio formato nuotraukų nėra pigu. Ar ieš­kojote tam rėmėjų?

Pradžioje nusprendžiau parodą padaryti pati, savo lėšomis. Nors tai yra nepigu. Vien tų fotografijų spausdinimas – 4 000 dol. O kur dar salės nuoma, vaišės, vynas…

Labai nesinorėjo prašyti, eiti su ištiesta ranka, nes maniau, kad žmonės turi savo planų, darbų, tikslų, koks jiems gali būti noras remti kažkokią parodą? Kitos fotografės manęs vis klausinėjo, ar aš jau kreipiausi į ką nors, prašydama paremti. Aš vis atsakydavau, kad dar ne, nes man gėda, nesma­gu tą daryti. Parašiau paramos prašymo laišką ir vis delsiau jį išsiųsti.

Paskui pasiryžau ir išsiunčiau į kai kurias lietuvių bendroves. Taip pat nusiunčiau tą laišką vienam verslininkui, vardu Ben, kilusiam iš Albanijos, kuris yra susituokęs su lietuve. Neseniai buvau fotografavusi jo gimtadienį. Jis man iš karto atrašė. Bet aš taip bijojau tikrinti tą jo atsakymą, kad tris dienas laiškas buvo mano pašte neatidarytas.  Kai pagaliau išdrįsau perskaityti tą laišką, jame buvo parašyta, kad Ben mano sumanymą parems 3 000 dol. Man širdis stabtelėjo – pamaniau, kad viskas, net jeigu ir daugiau niekas neparems, aš jau galėsiu surengti parodą. Tas mane padrąsino. Dar parašiau „Kunigaikščių” savininkui Andriui Bučui. Mes abu esame iš to paties mies­to – Panevėžio. Jis į parodos atidarymą atvežė penkis didelius padėklus, prikrautus užkandžių – keptos duonos, rūkytų kiaulės ausyčių ir kitokių skanėstų. Kiek tai būtų kainavę, jeigu būtų riekėję pirkti… Daug moterų pačios prigamino už­kandėlių ir atnešė į atidarymą. Galų gale atsitiko taip, kad kai kurie žmonės mane susirado patys ir klausė, kaip jie galėtų prisidėti prie tos parodos. Ir iš tiesų – gerų žmonių dėka buvo sureng­ta paroda ir surinkta pinigų vaikams. Ir tai dar be to, kad dalis parodoje esančių nuotraukų bus nupirkta.  Aš už jas neprašau didelių pinigų – parduosiu už tiek, kiek kainavo jas pagaminti. Tiesa, nuotraukas spausdinusi bendrovė suteiki 30 procentų nuolaidą, kai sužinojo, kad paroda bus skirta sergantiems ir neįgaliems vaikams paremti. Aš esu laiminga, kad projektą parėmė tiek daug gerų žmonių.

Ar galiu paklausti, kiek iš parodos surinktų pinigų bus skirta labdarai?

Žinoma, kad galite. Savo pažįstamos Mildos dukrytei Sofijai nusiunčiau 1 000 dol. „Chicago Mothers Foundation” perdaviau 2500 dol. Dar skyriau pinigų dviem šeimoms Lietuvoje. Norėjosi padėti toms šeimoms, kurioms niekas nepadeda. Vieną iš jų nurodė mano pusseserė, kuri anksčiau dirbo socialinį darbą ir taip surado vieną iš tų šeimų. Yra tokia moteris Dženita Vaičiulienė, kuri viena augina dukrelę Miglę, gimusią su Dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi. Mergytė visai nevaikšto. Pati mama Dženi­ta taip pat gimė su cerebriniu paralyžiumi, todėl sunkiai vaikšto. Jos sutuok­tinis paliko šeimą, tad neįgaliai moteriai tenka vienai auginti neįgalią dukrytę. Tai Dženitai nusiunčiau 1 000 dol. Manęs paklausė, ar aš neprieš-tarausiu, kad už tuos pinigus ji galėtų su dukrele nuvažiuoti į Klaipėdą ir nupirkti jai nors vieną terapijos seansą – pasiplaukiojimą su delfinais. Žinoma, kad aš tam neprieštaravau.

Yra dar viena šeima Lietuvos kaime, kuriai persiunčiau 1 000 dol. Toje šeimoje auga penki vaikai, iš kurių viena mergaitė neįgali – gimusi su cereb­riniu paralyžiumi.

Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?

Prieš devynerius metus, kai gimė mano pirmasis sūnus. Tuomet viena čia gyvenanti fotografė, vardu Skaistė, jį nufotografavo. Ir aš žiūrėjau į tą nuotrauką ir svarsčiau: kaip jai taip išeina? Ir aš norėjau mokėti taip fotografuoti. Man taip norėjosi įamžinti kiekvieną savo sūnaus gyvenimo akimirką… Taigi, nusipirkau aš tą fotoaparatą. Bet man vis vien nelabai pavykdavo, nes pats fotoaparatas gerų nuotraukų nepadaro. Todėl, kai sūnus miegodavo, aš tą laiką skyriau mokymuisi. Internete dalyvavau virtualiose fotografijos pamokose, mokiausi iš Youtube platformoje esančių vaizdo įrašų. Photoshop programą išmokau savarankiškai iš  Youtube. Atsiradus progai, dalyvaudavau „gyvose” pamokose, kurias surengdavo fotografijos profesionalai. Taip pamažu pradėjau ne tik savo šeimą fotografuoti, bet ir gauti užsakymus fotosesijoms. Neturiu studijos, bet ir nenoriu jos pirkti. Man patinka fotografuoti gamtoje, fiksuojant ir besikeičiančius metų laikus, gamtą. Taigi, dabar jau devyneri metai, kai užsiimu fotografija. Save galėčiau vadinti šeimos fotografe, nes daugiausiai užsakymų gaunu meninėms šeimų nuotraukoms.

Dabar jau manęs klausinėja draugai, kada aš pradėsiu rengti fotografijos mokymus. Bet jiems atsakau, kad pati vis dar mokausi.

Papasakokite apie savo šeimą, juk nuo jos pagausėjimo gimė ir jūsų hobis, o vėliau ir pajamas teikiantis darbas.

Mano vyras yra brazilas, vardu Kelvio. Auginame du sūnus – devynerių metų Mario (Marijų) ir 7-erių Rocco (Roką). Su tėčiu berniukai kalbasi angliškai. Pradžioje sūnūs kalbėjo lietuviškai, lankė lietuvių vaikų darželį. Bet kai išsikraustėme gyventi į Indianą, nutrūko jų lietuviškas lavinimas. Nebeprivažinėsi taip toli, ypač žiemą. Vaikai pavargsta.

Aš pati kartu su savo sese dvyne į Ameriką atvykau tik baigusi Panevėžyje 12 klasių tuometinėje 5 vidurinėje mokykloje, kurioje yra sustiprintas anglų kalbos mokymas. Taip pat mokė­mės ir muzikos tuometinėje Panevėžio  konservatorijoje. Dabar ji pervadinta į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. Ten dirba abu mūsų tėvai. Mes 7 metus mokėmės groti smuiku ir pianinu, o paskui nuėjome į tėvo klasę grojome klarnetu.

Kai baigėme 12 klasių, ėmėme galvoti, kur čia stoti mokytis. Pedagogėmis būti nenorėjome, nes matėme, kaip sunkiai dirba mūsų tėvai muzikantai pedagogai. Nusprendėme stoti į Vilniuje esančią Karo akademiją. Ten priėmė tik 20 merginų iš visos Lietuvos ir mes, aišku, tarp jų nepakliuvome. Norėjome kitais metais vėl bandyti laimę toje Karo akademijoje. Tačiau prieš akis buvo laisvi vieneri metai. Paskaitėme laikraštyje, kad jaunas merginas kviečia dalyvauti Au Pair programoje ir dirbti vaikų auklėmis užsienyje. Su Aušra pasirinkome Ameri­ką, į darbą Connecticuto valstijoje atvykome 2001 metais, iš karto po Rugsėjo 11 dienos įvykių. Jau po vienerių metų gyvenimo JAV, aš pasakiau, kad į Lietuvą nebegrįšiu. Kaip gera buvo pačiai užsidirbti ir neprašyti iš tėvų pinigų. Nors tas uždarbis buvo juokingas – 140 dol. per savaitę, bet tuo metu ma­no tėvai Lietuvoje tiek uždirbdavo per mėnesį. Taip ir „prilipau” šioje šalyje, nebenorėjau niekur iš jos išvažiuoti.

Pasilikome nelegaliai. Aušrai gimė dukra, ji pasiilgo Lietuvos ir išvyko.

O aš čia sutikau savo vyrą. Kelvio tuo metu, kai susipažinome, buvo amerikiečių armijos kareivis. Juk ir aš svajojau apie kareivišką profesiją, gal todėl pradžioje susižavėjau savo būsimu vyru. Jis tarnavo Irake, Afganistane – kiek mano dėl to ašarų išlieta… Kai lau­kiausi sūnaus, jis priėmė sprendimą baigti kariškio karjerą – nusprendėme, kad tėtis turi būti su vaiku. Dabar jau daugiau nei 10 metų esame kartu.

Ar labai pasiilgstate savo sesers? Juk dvynius paprastai sieja stiprus ryšys…

Aušra dabar su šeima gyvena Anglijoje. Ten dirba mokykloje mokytojos padėjėja. Mes esame identiškos dvynės, labai tarp mūsų stiprus ryšys, todėl kasdien internetu po kelis kartus pasikalbame. O vasarą kasmet susitinkame Lietuvoje ir kartu pabūname bent jau keturias savaites. Net ir būda­mos jau nebe paauglės, mėgstame apsirengti vienodais drabužiais, mums tai labai smagu. Labai laukiu, kad ji atvyk­tų manęs aplankyti čia, į Ameriką. Tik ta kelionė vis nusikelia – buvo pasaulinė pan­demija, dabar tas baisus karas Ukrainoje. Stebime įvykius šioje šalyje ir pasaulyje ir laukiame, kad greičiau visų gyvenimai grįžtų į senąsias vėžes.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 10 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 19)