Jono Kulikausko „Yosemite People” – 100 nuotraukų Yosemite parko 100-mečiui

Inga Greblikienė.

Gyvenimas kupinas įvairiausių sutapimų – kartais įdomių, kartais netikėtų, kartais labai malonių… Taip ir man nutiko šį kartą: prieš kelias savaites akis tiesiog savaime užkliuvo už įdomaus projekto „Facebook”. Kickstarteris, baltai juodos nuotraukos, šmėstelėjęs ikoninis Yosemite parko pavadinimas sudomino, nors paprastai „Facebook” rekomendacijas praleidžiu (atsiprašau Silicio slėnio ir jaunesniosios kartos atstovų). Prie projekto grįžau dar vakare, ir tada suvokiau, kad tose baltai juodose nuotraukose buvo daug žmonių, minčių ir gyvenimo spalvų, ir visas ikoninis parkas tarsi atgijęs pasakoja kažkokią labai gyvą ir jausmingą istoriją… apie žmones. Į Yosemite parką, jau šimtmetį žmonės plūsta stebėti įspūdingos gamtos. Ir randa – kalnus, krioklius, akmenis, medžius. Ir dar niekada negirdėjau, kad kas nors būtų pasidalijęs įspūdžiais apie Yosemite žmones: dirbančius, gyvenančius, lankančius parką. Tad tikrai nustebino sutapimas, kad po savaitės jau šnekėjausi su grafiku, fotografu Jonu Kulikausku, šio unikalaus albumo autoriumi. Atrodė, kad su Jonu esame pažįstami jau seniai, ir tos nostalgiškos nespalvotos nuotraukos nuteikė savotiškai jausmingam pokalbiui, tarsi žaidėme žaidimą – kas, kur, kada, su kuo, kodėl ir ką darė ir buvo įdomu, kokią istoriją atskleis kitas klausiamasis žodelis. Taigi, pradedame…

Kas? Kas tu esi?

Čia Jonas Kulikauskas buvo vyriškai santūrus: Otis menų instituto absolventas, dalyvavęs daugiau kaip 40 parodų, pelnęs daugybę apdovanojimų, netgi surengęs savo personalinę fotografijos parodą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune 2012 m. Tačiau prisistato kaip „gatvės fotografas” (street photography) ir šia meno šaka jau domisi daugiau kaip 30 metų. Gimęs ir užaugęs Californijoje Jonas yra tiesiog neatsiejamas nuo gamtos, ir ta meilė gimė dar vaikystėje ir tik stiprėjo dalyvaujant lietuviškų skautų organizacijos veikloje ir leidžiant vasaras Californijos kalnuose. Būdamas 17 metų Jonas kartu su keletu skautų patrulių per 6 savaites aplankė daugumą Amerikos nacionalinių parkų į vakarus nuo Mississippi. Po to Jono gyvenime atsirado meno studijos, ir meilė gamtai bei meilė gatvės fotografijai susijungė į vieną visumą ir skatino menininką kurti. Stebėjęs gamtą nuo mažens menininkas išmoko fiksuoti tai, kas neįprasta, atrodo, nesuderinama ir nesujungiama, arba taip natūralu ir paprasta, kad mes net nepastebime savo kasdieniame lėkime.

Kur? Kur gimė mintis apie šį albumą?

Viskas prasidėjo seniai – pasaulis isteriškai ruošėsi sutikti 2000 metus. Visi būrėsi į dideles grupes, minias, žmonių nebuvo tikriausiai tik Mėnulyje. Jonas Kulikauskas liko ištikimas savo idėjai ir išvyko naujojo tūkstantmečio sutikti į nuošalų ir ramų Zion nacionalinį parką. Ir tada, amžių sandūroje, jis pajuto, kad didingoje ir ramioje Zion parko erdvėje yra vietos žmonėms ir kad parkas be žmonių alsuoja visai kita energija. Taip architektūrinėje ir grafinėje Jono Kulikausko erdvėje apsigyveno žmogus… Tai lyg ir apibendrino „street photography” žanrą – baltai juodos erdvės ir jose gyvenantys žmonės.

Kada?

Anot fotografo, viskas prieš keletą metų, 2014 metų sausį, įvyko labai spontaniškai. Tą žiemą jis lankėsi Yosemite nacionaliniame parke, sėmėsi įkvėpimo, kūrė, tiesiog buvo savo stichijoje. Po pietų Ahwahnee viešbutyje gerdamas kavą per didžiulį langą stebėjo parką, ir staiga priešais langą esantį stalą pradėjo tvarkyti padavėja. Fotoaparatas spragtelėjo tiesiog automatiškai, – ir taip gimė nuotrauka, davusi pradžią labai įdomiam albumui – „Yosemite people”. Ir nuo tada objektyvas sekė žmones Yosemite parke – reindžerius, darbuotojus, lankytojus.

Jonas grįžo į parką dar 19 kartų, ir dabar jau buvo visiškai nebe savo komforto zonoje – tiesiog ieškojo žmonių: besibučiuojančių porelių Glacier Point, besiblaškančios minios turistų Tunnel View. Buvo įdomu išgirsti Jono pasakojimą, kad jis netgi įkopė į Half Dome (tai sudėtingas kopimas į stačią uolą, kur paskutines 600 pėdų tenka įveikti plieniniais lynais), vienoje rankoje laikydamas fotoaparatą, o kita laikydamasis už lynų ir, kai beveik visiškai išsekęs pasiekė viršūnę, pirmąją užkopusią rado 14 metų mergaitę. Tad kiekviena nuotrauka knygoje turi savo istoriją ir yra nuspalvinta pačių ryškiausių gyvenimo spalvų.

Su kuo?

SU LIETUVA. Atsakymas į šį klausimą gana netikėtas. Jonas Kulikauskas, gimęs ir augęs pietų Californijoje, visą savo brandžią kūrybinę veiklą sieja su Lietuva. Jis visada pabrėžia savo lietuvišką kilmę. Jono senelis redagavo „Draugo” laikraštį, Jonas puikiai kalba ir rašo lietuviškai, 2012 metais su personaline ekspozicija (wet-plate collodian photography) dalyvavo Tarptautinėje Kauno fotografijos parodoje, sėmėsi įkvėpimo „Rambyno” skautų stovykloje ir stebėdamas lietuviškos parapijos aplinką Los Angeles. Net pristatydamas savo naująjį albumą Jonas visada pabrėžia, kad Yosemite parke kasmet apsilanko daugiau kaip 4 milijonai žmonių, ir tai yra visu milijonu daugiau, negu žmonių gyvena Lietuvoje. Bet per pastarąjį šimtmetį būtent lietuvis Jonas Kulikauskas pirmasis atrado, pastebėjo ir kitiems šimtmečiams įamžino žmogaus būtį ikoniniame Yosemite parke. Kas yra genialu, atrodo taip paprasta. Idėja sužavėjo amerikiečius, ir „ArtCenter College of Design”, kur jis mokytojauja, Jonui paskyrė 5 grantus ir stipendijas. Per 2 metus Jonas 19 kartų grįžo į Yosemite parką stebėti ir fiksuoti gyvenimo, ne tik gamtos. Dabar nuostabusis albumas jau baigtas, ir jis taip pat bus išleistas Lietuvoje, leidykloje „Kopa”, kuri yra išleidusi ir kitų „street photography” menininkų knygas, žymaus fotomenininko Jono Sutkaus autorinius albumus. Jonas pažymėjo, kad jam yra labai svarbu, jog knyga būtų atspausdinta Lietuvoje, nes tada skaitytojas galėtų prisiliesti prie labai kokybiško produkto, pajusti tą jausmą ir gyvenimą, kurį menininkas įamžino savo darbu.

Kodėl?

Šis straipsnis gimė todėl, kad lietuvišką bendruomenę norėjome supažindinti su nuostabiu menininku, žmogumi ir kūrėju, nutiesusiu istorinį tiltą ne tik tarp Lietuvos ir Yosemite nacionalinio parko, bet ir įamžinusiu nenutrūkstamą ryšį tarp žmogaus ir gamtos. „100-ųjų Nacionalinio parko metinių proga 100 baltai juodų nuotraukų, pasakojančių paprastų Yosemite žmonių istorijas, knyga tampa vieninteliu tokio pobūdžio istoriniu dokumentu”, – rašoma knygos tituliniame puslapyje. Kol kas knyga dar tik ruošiama  spausdinti, bet pasidomėti ir susipažinti jau galima interneti-niame puslapyje http://www.YosemitePeople.com. Taip pat yra sukurtas knygos išleidimo rėmimo puslapis https://www.kickstarter.com/projects/23679189/yosemite-people. Jonas Kulikauskas prašo atkreipti dėmesį, kad projektą galima paremti ir 1, 5 ar 10 dolerių ir už kiekvieną paramą jo „saulėtai idėjai” jis siunčia 1 000 ačiū.

Paskutinė istorija

Tikiuosi, kad visi nekantriai lauksime pasirodant „Yosemite People” 2017 m. pavasarį… kad visi susidomėję peržiūrėsite internetinį puslapį ir…. gausite 1 000 ačiū. O kad būtų įdomu laukti, aprašysiu vienos nuotraukos istoriją, kurią papasakojo pats autorius. Projekto pradžioje Jonas per viešbučio langą stebėjo vieną parko reindžerį, kuris ankstyvą rytą kėlė vėliavą. Kaip prityręs skautas jis žinojo, kad vienam asmeniui iškelti vėliavą nėra taip paprasta. Susidomėjęs menininkas pamatė, kad reindžeris labai jausmingai ir tam tikru būdu vienas iškėlė vėliavą – visa tai jis užfiksavo savo fotoaparatu. Po keleto mėnesių, vėlyvą rudenį, Jonas klausėsi reindžerio pasakojimo apie savo darbą, tykančius pavojus, ir čia pat jis apsigaubė meškos, kurią buvo priverstas nušauti (eutanazuoti), kailiu. Iš specifinio judesio menininkas atpažino tą patį reindžerį Ben Cunningham-Summerfield, kurį buvo fotografavęs keliantį vėliavą. Tai buvo tas vienas iš daugelio Yosemite žmonių, bet nuotraukos atskleidė tokią skirtingą žmogaus nuotaiką, net pačiam Jonui atrodė, kad tai visai kitas žmogus… Žmogus iš Yosemite… Gal ir mes ten esame?