Jūratė Jaronienė

JŪRATĖ MARIJA JARONIENĖ –
DŽIUGUSIS IR GRAUDUSIS GYVENIMO ŽAVESYS

Kaunietė tautodailininkė Jūratė Jaronienė gyvenime matė ir šilto, ir šalto, bet išlaikė jaunatviškai skaidrią dvasią, kurią atspindi jos eilėraščiai ir paveikslai. Menotyrininkai jos kūrybos stilių vadina naivizmu, o aš pridurčiau, kad tai džiugusis naivizmas, kuris aukštyn pakylėja žiūrėtojo širdį. Su savo kūriniais ji dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse parodose (Lenkija, Suomija, Slovakija). Baigusi Kauno Politechnikos institutą (dabar Kauno technikos universitetas), daugiausia dirbo pedagoginį darbą. Šiuo metu yra socialinė darbuotoja, aktyvi KTU žygeivių klubo narė.
A. Ž.

Malda
Dangau, atsiųsk man tos Versmės
Iš aukšto savo gylio
Išdegę mano upės tartum mirę…
Tik ievos klaidžioja
Baltom naktim dar paupiais,
Tik bėga gerti stirnos
Iš įpročio rytais,
Tik akmenys rasoti guli dugnuose,
Ir visos Žemės šventės
Nuskendę gelmėse.

Dievdirbio Liongino
Šepkos atminimui
Į Tavo sielą įaugo medis –
Su dangum susiliejo…
Pakelės kryžių medinis rožančius
Taip garsiai kalba:
Būk palaiminta, žeme,
Kuri nešioji,
Kuri maitini,
Kuri girdai –
Per žmogų, visai mažytį –
Klystantį,
Kenčiantį…
Ir duok jam meilės
Ir didelę riekę tikėjimo.
Ir palaimink ieškojimus jo,
Kurie virs atradimais –
Kituose šimtmečiuose,
Kituose žmonėse,
Per paprastą žmogų,
Kuris sau iškalė kryžių.

Prie Gražinos Didelytės kūrybos
Visas pasaulis –
Žiedai
Ir lapai,
Ir šaknys –
Vienoj esmėj…
Balta – juoda
ir balta juoda.
Juokiasi rauda
juokiasi, rauda
žolynai skambūs.
Gijos nematomos
jungia upokšnius
į didelę upę,
Jungia lašus
į plačius ir gilius
Vandenynus…
Baltoj esmėj
juodos liūdesio salos
nuplaukia,
nuplaukia,
O į gelmes juodas
žiburėliai kaip žvaigždės
vis krenta
ir krenta,
Tyliai taip, paprastai –
tam,
kad būtų šviesiau..

Prisikėlimas
Ir vėl gimiau –
iš skausmo,
iš laukimo,
ir iš tikėjimo,
iš praradimo,
spalvų,
žiedų,
kvapų
senam Gėlyne
GYVENIMO
Žmogum gimiau.
Iš naujo prarandu
ir atrandu iš naujo,
ir viską tartum
pirmąkart liečiu –
svaigina, degina
jausmai ir žodžiai,
tarytum vaikas
vėl naiviai tikiu.

Netektis
Kai Tu išėjai –
Suskeldėjo
Į šviečiančias daleles
Mano mažas pasaulis…
Jų atspindžiuose
Matau, jaučiu
Spalvas, garsus…
Jose atsispindi akimirkos
Prarasto laiko…
Lyg šešėliai praplaukia
Žmonės, daiktai
Palikdami ašarų skonį…
Taip plačiai išmėtyta –
Nebesurinksi…

Simonui Daukantui atminti
Tavo paminklo šešėlyje stoviu
kaip laukianti Žemė,-
kad grūdą įbertum
šaltąja ranka –
į sopančią dirvą prabočių…
Gyviesiems – nuo mirusių –
sėklą teisybės.
Tai Jūsų valia
ir tikėjimu ji išnešiota!
O Saulė geroji
ir vėjai, ir lietūs
ir net pats Perkūnas
Augins žalią daigą
ir varpą brandins
vis mylėdams,
Kad taptų mūs Kūnu…

Prisiminimai
Mano gryčioje –
Be langų, be durų –
Nieko neliko,
Tik vienas altorius.
Vėjas pro langus
išpučia džiaugsmą,
Daiktai išmėtyti…
Čia manęs nebėra…
Sugrįžtu tiktai melstis.
Nors kiekvienas daiktelis
Sąnariu tapęs
Ir girgžda, vos prisiminus.
Visas kūnas
iš sopulių sudėtas…