DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Naujoji Anglija yra žavi visais metų laikais, iš jų visada išsiskiria spalvingas ruduo. Tačiau yra metų, kai ruduo tampa dar sodresnis, spalvingesnis nei paprastai. Peržvelgiant praėjusių metų kultūrinius įvykius, gera prisiminti vieną ypatingą rudens akcentą Bostone – dviejų bostoniškių menininkių, tapytojos Gemos Phillips ir tekstilės skiautinių kūrėjos Inos Nenortienės bendrą parodą, sugrįžtančią pas mus kas trejus metus. Ši paroda jau seniai peržengė įprasto parodų ciklo ribas – ji tapo savotiška meno švente ir susitikimu, kurio laukiama.
LIUDA ŽIAUGRIENĖ.
Nuo 2016 metų South Bostono Lietuvių piliečių klubo salėse vykstančios parodos (2016, 2019, 2022, 2025 metais) leido stebėti ne tik naujus darbus, bet ir dvylikos metų dailininkių kūrybinę kelionę. Šis nuoseklumas parodoms suteikė savotiškos meno trienalės Bostone statusą. Tai reta proga – matyti, kaip keičiasi menininkių darbų tematika, technika, drąsa ir brandumas, o kartu keičiasi ir mūsų, žiūrovų, žvilgsnis.
Kiekviena paroda tampa akistata su naujais darbais, atveriančiais besikeičiančias temas, technologijas, kūrybinius ieškojimus ir vaizdinių interpretacijas.
Per daugelį metų šiose parodose susipina dvi skirtingos, tačiau dialogą kuriančios dailės šakos – tapyba ir tekstilė. Kiekvieną kartą džiugu vaikštinėti parodoje, stabtelėti prie atskirų kūrinių, megzti prasminius ryšius tarp tapybos darbų ir visiškai kitokios prigimties – medžiaginių skiautinių koliažų.
Vaikščiodama parodoje, visada pagaunu save neskubant. Norisi stabtelėti, sugrįžti, sugretinti. Tapybos drobės čia kalbasi su tekstilės skiautiniais, o skirtingos meno kalbos susilieja į vieną pasakojimą.
Žemė, jūra ir spalva
Gemos Phillips tapyboje šįkart ypač traukė dangaus ir jūros horizontai, susiliejantys marinistikos cikle „Land-to-Sea“. Tai darbai, kuriuose spalva tampa ne tik forma, bet ir būsena. Rožiniai, oranžiniai, violetiniai ir melsvai žalsvi tonai kartais primena saulėlydį prieš audrą, kartais – akimirką, kai dangus dar šviesus, o jūra jau tamsėja.
Pokalbio metu Gema pasakojo, kad noras kurti ją lydėjo nuo pat vaikystės. Tačiau kūryba jai visada buvo ne tik asmeninė, bet ir bendruomeninė patirtis. Ilgus metus dėstydama meną studentams, ji skatino juos eiti į parodas, stebėti, kas vyksta šiandien, o ne tik grožėtis praeities meistrų darbais muziejuose. Tokiose parodose, kaip ši, menas tampa gyvas – čia gali pamatyti, pajusti, palyginti, kartais net suabejoti.
Be marinistikos Gemos darbuose ryški ir urbanistinė tema. Miestų pastatai, dažnai be žmonių, atrodo tarsi savarankiški organizmai, gyvenantys savo ritmu. Bostonas šiuose darbuose atpažįstamas, bet ne tiesiogiai – tai labiau miesto nuotaika, struktūra, atmintis. Kai kuriuose vaizduose galima įžvelgti ir South Bostoną, kuriame gyva lietuvių bendruomenės istorija.
O abstrakcija leidžia menininkei viską supaprastinti iki spalvos, linijos ir impulso. Kaip ji pati sako, kartais pakanka pasitikėti ranka – spalva pati pradeda kurti tvarką iš chaoso.
Tapytojos talentas pasireiškia ne tik renkantis spalvingą paletę, bet ir monotipinę (vienos spalvos) tapybą, kurios pradininkas ir įkvėpėjas dailininkei buvo impesionizmo klasikas Edgar Degas. Šie Gemos Phillips darbai tarsi primena vaikystėje regėtus lino raižinius, taip populiarius XX a., iliustruojant lietuvių liaudies pasakas bei tautosakos legendas, kaimo gyvenimo vaizdus. Tapytojos temų ir technikų įvairovę atsispindėjo beveik šimtas parodai pristatytų darbų.
Skiautiniai, pasakojantys gyvenimą
Visai kitokiu, bet ne mažiau stipriu balsu parodoje kalba Ina Nenortienė. Tekstilės raštų ir medžiagų lankstumo magija paskatino Iną domėtis ir eksperimentuoti skiautinių technologija jau prieš daugelį metų. Kai ne taip seniai jai sukako 95-eri, ji savo jubiliejų pažymėjo 500-uoju skiautiniu „Ginkmedis“. O šiai parodai Ina pristatė apie 70 visiškai naujų darbų – tai skaičius, kuris stebina ne mažiau nei pati kūrybinė energija. Tarp jų – „Ginkmedis“ tebežaliuoja, supindamas įvairiausią augmeniją ir pratęsdamas seniausiojo medžio Žemėje gyvavimą.
Apskritai, gamtos – žemės, augalų, gyvūnų, pagonybės ir krikščioniškos temos išreiškia menininkės pasaulėžiūrą. Jose išryškėja menininkės dėmesys ekologijos problemoms. Audinių spalvos, raštai ir faktūra leidžia sukurti koliažus įvairiausiomis temomis. Vis naujai ir vis kitokie I. Nenortienės kūryboje pasirodo angelai, paukščiai, medžiai, tautodailės motyvai, ar konkretūs miestų vaizdai. Pirma kartą būta darbų, vaizduojančių Amerikos indėnų tradicinius amatus, gyvenimo aplinką ir kalnų, slėnių, dykumų gamtovaizdžius.
Skiautiniai čia ne tik dekoratyvūs. Jie pasakoja apie laiką, kantrybę, ritmą ir gyvenimo tęstinumą. Šalia didelio formato darbų matėme ir praktiškus, dailiai pagamintus daiktus – spalvingas, dvipuses rankines, kurios tampa ne tik aksesuarais, bet ir meno nešėjomis kasdienybėje.
Paroda, kuri sujungia
Inos Nenortienės ir Gemos Phillips parodos visada baigiasi tuo pačiu – bendrumo jausmu. Čia susitinka seni bičiuliai, čia gimsta pokalbiai, dalijamasi įspūdžiais ir džiaugsmu. Džiaugsmo energija dažnai nugali fizinį nuovargį, o menininkių atsidavimas ir pagarba žiūrovui jaučiami kiekviename darbe.
Turėti Bostone dvi tokias skirtingas, bet kartu kuriančias menininkes – didelė dovana. Jų parodos tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir laukiama švente, primenančia, kad menas – tai pokalbis, kuris tęsiasi ilgiau nei viena parodos diena.