Kaip į lietuvės rankas pateko olimpinis aukso medalis?

Paryžiaus olimpiadai pasibaigus, įspūdžių iš didžiausių vasaros sporto žaidynių liko daugybė. Iš arti Olimpiadą stebėjusi Miami gyvenanti lietuvė Raminta Remeikaitė „Draugui” papasakojo, kaip nutiko, kad kartu su JAV sportininkais šventė jų pergales, kaip jos rankose atsidūrė aukso medalis ir kas Paryžiuje įsiminė labiausiai.

Lukrecijus Tubys.

Paryžiaus olimpines žaidynes iš arti atvykusi stebėti alytiškė Raminta Remeikaitė pamatė daugiau nei žiūrovai per televizorių ekranus, nei sporto sirgaliai, atvykę stebėti varžybas gyvai, ir gal netgi patys olimpiečiai. Pavyzdžiui, turėjo galimybę švęs­ti pergales kartu su JAV atletais privačiose erdvėse ir net rankose palaikyti aukso medalį.

Raminta, kaip sugalvojai iškeliauti Olimpiadą stebėti gyvai?

Aš visada labiau mėgau meną ir koncertus nei sporto renginius. Mano sužadėtinis amerikietis visą gyvenimą buvo profesionalus ieties metikas ir 2010 metais pagerino Amerikos nepilnamečių ieties metimo rekordą. Vėliau jis ruošėsi olimpinėms žaidynėms, tačiau patyrė traumą, taip pat pradėjo dirbti finansų srityje ir nusprendė baigti savo sportininko karjerą. Tačiau jo vaikystės ir universiteto draugai vis dar yra sportininkai ir dalyvauja olimpinėse žaidynėse bei pasaulio čempionatuose. Taigi, mes vykstame jų palaikyti. Praėjusiais metais buvome pasaulio čempionate Budapešte, o šiais metais Paryžiuje vykome palaikyti ietės metikės Maggie Malone, rutulio stūmimo rungtyje auksą laimėjusio Ryan Crouser ir kitų. 

Iš pradžių nebuvau labai sužavėta sporto varžybų stebėjimu, tačiau norėjau palaikyti draugus – ypač M. Malone, su kuria esu geriausiai susibičiuliavusi iš visų savo vaikino draugų sportininkų. 

R. Crouser laimėjus auksą, mes tuo labai džiaugėmės. Nuvykome švęsti į USA Team House. Galite pamatyti vaizdo įrašą kaip įspūdingai atrodo tas Amerikos komandos pastatas mano Instagram: @remygirl_. Šis USA Team House man buvo vienas smagiausių dalykų, kuriuos patyriau Paryžiuje. Didžiulis pastatas, daug veiksmo, daug skirtingų kambarių, visi kalba apie olimpines ir džiaugiasi amerikiečių sėkme. Mes buvome su sportininkų draugų raudonais pasais, todėl turėjome galimybę užeiti ir į viršutinį aukštą, kuriame pamačiau muziejus ar kino teatrus primenančias erdves ir kur visko buvo dar daugiau.

Na, o apibendrinant – kuo daugiau varžybų žiūriu, kuo daugiau mano sužadė­tinis man paaiškina apie ieties metimą – tuo labiau įsitraukiu į sporto stebėjimą. Aš jį mokau apie meną, o jis mane – apie sportą!

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus? Kas labiausiai įsiminė?

Energija! Visi tokie užsivedę stebėti, o stadione energija tiesiog „wow”! Taip pat tikrai įspūdinga matyti tiek daug dekoracijų – mes apsistojome viešbutyje, nuo ku­rio pėsčiomis tik kelios minutes iki Louvre muziejaus, tai kiekvieną vakarą eidavome į parkelį stebėti, kaip kyla balionas su olimpine ugnimi. Tikrai nerealu!

Kaip atrodo Paryžius? Galima susidaryti įspūdį, kad labai daug žmonių ir net sunku pasimėgauti miestu.

Esu buvusi Paryžiuje prieš tai – su su­ža­dėtiniu buvome nusivežę mano močiutę jos 80-ojo gimtadienio proga. Tai šįkart buvo mano antras kartas. Daug gatvių buvo uždaryta, bet mums tai kažkaip netrukdė, nes buvome apsistoję pačiame centre. Į daugybę gražių vietų ir kavinių tiesiog galėjome nueiti. Vienintelis nepatogus dalykas buvo kelionė „Uber” į varžybas – pavyzdžiui, vietoje 40 minučių, kelionė aplinkkeliais užtrukdavo 1 val. 40 min. Aš tikėjausi, kad bus blogesnė situacija – tai gal todėl manęs per daug nenustebino.

Kurias rungtis stebėjai, kas labiausiai nustebino ar sužavėjo?

Stebėjome atidarymo ceremoniją. Tuomet kelis kartus matėme lengvosios atletikos skirtingų šakų finalus, taip pat plaukimo finalą, tinklinio finalą. Buvome liudininkai, kaip R. Crouser iškovojo aukso medalį. Man labiausiai patiko tinklinio finalas su nerealiu vaizdu į Eifelio bokštą!

Galbūt kas nors Paryžiuje arba Olimpiadoje nustebino iš neigiamos pusės?

Vienareikšmiškai – Olimpinių atidary­mo ceremonija! Sumokėjome 1 000 eurų už žmogų (buvome keturi), sėdėjome pirmose eilėse prie upės, tačiau jokio šou ar nieko gero neišvydome, nes viskas buvo iš­dėstyta ant tiltų per visą miestą. Olimpinio atidarymo ceremonijos žiūrovai galėjo matyti tik praplaukiančius laivelius, kaip ir eilinę dieną prie upės. Vienintelis skirtumas – iš jų atletai mojavo savo vėlia­vomis. Tai tikrai buvo šou televizijai, o ne stebėjimui gyvai. Mačiau, kad socialiniuose tinkluose dauguma gyvai stebėjusių pasipiktino. Be to, dar ir stipriai lijo. Tai buvo tikrai apgailėtina ceremonija.

Kaip nutiko, kad tapote draugai su Ryan?

Aš nesu draugė su Ryan, jis gyvena ki­toje valstijoje, todėl neteko susitikti iki šiol. Bet mano sužadėtinis jį ir jo visą at­letų šeimą pažįsta nuo paauglystės laikų. Kai jis dar buvo sportininkas, jie buvo kambariokai varžybose ir pan. Na, o aš susipažinau su jais visais vienu metu – per šias olimpines!

Koks jausmas rankose laikyti Ryan olimpinį aukso medalį?

Buvo labai smagu. Jis yra daug sunkes­nis, nei maniau. Buvo labai įdomu apžiūrėti. Labai gražus dizainas – atrodė galingai.

Ryan kartu yra ir disko metimo rungties čempiono jamaikiečio Roje Stona treneris. Ar buvo tokia akimirka, kad smagu dėl draugo auklėtinio sėkmės, bet liūdna dėl lietuvio Aleknos?

Tikrai tokia akimirka buvo. Mano sužadėtinis aptarinėjo tai su draugais, kalbėdami, kaip šaunu, kad Ryan auklėtinis laimėjo, o aš visiems juokavau, kad Mykolas Alekna turėjo laimėti.

Ar pavyko sutikti ar pamatyti Lietuvos sportininkų pasirodymų? Kaip vertini jų rezultatus Olimpiadoje?

Mačiau tik Mykolo Aleknos apdovano­jimų ceremoniją gyvai. Kitų sportininkų nepamačiau. Aš leidau sužadėtiniui ir jo šeimai pasirinkti, į kurias varžybas eisime, nes, kaip sakiau, nesu didelė sporto fanė. O jam tai labai svarbu.

Kiekvienas, net ir mažiausias pasiekimas, yra labai vertingas mūsų šaliai. Visgi sunku varžytis su daug didesnėmis šalimis. Lietuvą palaikiau iš visos širdies ir nešiojausi Lietuvos vėliavėlę visur su savimi! Lietuvos sportininkai tikrai šaunuoliai. Manau, mes visi jais labai didžiuojamės!

Raminta, papasakok, ką veikti JAV? Kokia tavo istorija?

Į JAV atvykau gyventi 2018 metais. Visų pirma atsikrausčiau į Los Angeles. Prieš atsikraustant jau buvau buvusi Amerikoje kelis kartus su mainų programa – dvi vasaras Havajuose, vieną Los Angeles ir vieną Ocean City, New Jersey. Pragyvenusi didžiąją laiko dalį Los Angeles, šiek tiek Houstone – šių metų pradžioje atsikrausčiau į Miami.

Persikrausčiau į Ameriką, nes man čia visuomet tiesiog patiko ir sekėsi. Jaučiausi nuo pat pirmo karto atvykusi, kad čia mano vieta. Man patinka jų kultūra, kaip maloniai jie bendrauja – visada pozity­vūs, kur tik nueisi. Aišku, yra visokių Amerikos pusių, bet Californija ar Miami tikrai turi gerą atmosferą, kai žinai, kaip pilnai išnaudoti tų miestų galimybes ir gamtos grožį.

Pradžia buvo labai sunki, nes atvykau 23 metų, viena, nieko nepažindama ir su labai mažomis santaupomis. Reikėjo be proto sunkiai ir daug dirbti, kad galėčiau susimokėti už nuomą ir kitus dalykus. Visada bijodavau, kad nepavyks visko susimokėti, nes kainos ten ką tik atvykusiam jaunam žmogui iš Lietuvos, be jokių pažįstamų ir su labai mažai darbo patirties, – labai didelės ir tikrai sunku.

Dirbdavau keliuose darbuose vienu metu ir tikrai buvo momentų, kai buvo labai sunku, bet visuomet jaučiau, kad ten noriu būti ir mačiau dideles galimybes bei kad ten karjera neturi ribų – gali iš tikrųjų pasiekti, ką tik nori. Buvo sunku porą metų, bet aš visuomet buvau versli, todėl 2020 metais pradėjau elektroninį verslą, kuris atnešė puikias pajamas. Tuomet išėjau iš darbo, kurį turėjau, nes man ten dirbti jau neapsimokėjo ir tiesiog vysčiau savo verslą. Nuo tada gyvenimas Amerikoje tapo tikrai labai geras.

Labai džiaugiausi savo pasiekimais ir gyvenau sau laimingai, o po kiek laiko su­ti­kau ir savo sužadėtinį. Nuo tada jaučiausi dar laimingesnė, ir viskas tik gerėjo. Dabar sukūriau jau antrą savo verslą – dovanos įmonėms (angl. corporate gifting business).

Taip pat visuomet jaučiau, kad noriu padėti žmonėms, nes tik tada gyvenimas yra prasmingas. Todėl pradėjau studijuoti Amerikoje dvigubo laipsnio terapijos magistrą, po kurio būsiu šeimos, porų ir psichikos sveikatos terapeutė. 

Kokie planai nusimato ateityje – gyventi JAV, o gal Lietuvoje?

Gyventi planuoju JAV, bet Lietuvą labai myliu ir būtinai dažnai aplankysiu. Pasiilgstu lietuvių. Kaip sakiau, Amerikoje man patinka žmonių pozityvumas, o Lietuvoje – atvirumas, tiesmukiškumas ir nuoširdumas. Lietuviai yra tikrai labai geri ir empatiški žmonės.

Grįžtu į Lietuvą kas pusmetį savaitei ar dviems. Taip pat jau daugiau nei 10 me­tų daug keliauju po visą pasaulį. Noriu planuoti darbus taip, kad galėčiau kiekvieną vasarą visą mėnesį praleisti Europoje, o taip pat keliauti kuo dažniau visus metus. 

Kadangi ir aš, ir mano sužadėtinis esame užkietėję keliautojai, bandome savo darbus kuo daugiau organizuoti nuotoliniu būdu. Smagu būti namie, bet kai tik galime kur nors išvažiuoti – visada esame pasiruošę naujam nuotykiui. Taip pat galiu mokytis internetu, nes paskaitos yra fil­muo­jamos ir galiu rinktis, kada dalyvauti gyvai, o kada stebėti kompiuteryje.

Ateityje dar turiu daug planų, judu į priekį tikrai labai greitai ir žinau, kad nieko nėra neįmanomo tiek man, tiek kiekvienam žmogui šiame pasaulyje! Jeigu norite stebėti mano keliones – pasekite Instagram: @remygirl_. Ten dalinuosi įdomiais kelionių nutikimais ir pačiomis įspūdingiausiomis vietomis! Galite tikrai atrasti sau naudingų dalykų!