Kelionės pėsčiomis – tai Dievo kalbėjimas

Virginija Petrauskienė.

27-erių Goda Latvys, JAV gimusi trečiosios bangos emigrantų dukra, didžiąją metų dalį praleidžia keliaudama pėsčiomis. Kelias gamtoje bei kūryba yra jos gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Savo sukurtas rankomis pintas sukneles ji pristatys ir šio savaitgalio „Madų šou”, kuris vyks Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Su Goda pokalbiui susitikome kavinėje „The White Sheep”, čia buvo jos pirmoji darbo vieta. Goda atėjo anksčiau, kad, laukdama sutarto susitikimo laiko, galėtų padirbėti – mergina rašo knygą, apie žmones, kuriuos sutiko savo kelionėse.

Miela Goda, kaip tu, trečiosios bangos emigrantų dukra, atsiradai lietuviškos veiklos rate? Kas tave atvedė į „Madų šou”?

Kai man buvo 19 metų, aš pradėjau keliauti. Pirmą kartą nuvykau į Havajus ir ta kelionė pakeitė mano gyvenimą. Aš atsisakiau mokslų Moraine Valley kolegijoje, kur buvau pasirinkusi studijas, susijusias su kinematografija. Aš supratau, kad kinematografija yra ne mano sritis ir kad geriausių dalykų galiu išmokti tik keliaudama, kelionėje bendraudama su žmonėmis ir daug skaitydama apie tai, kas man įdomu. Havajuose mėnesį gyvenau kaimo bendruomenėje, kur susirenka žmonių iš viso pasaulio. Jie ten kartu gyvena, gaminasi maistą, bendrauja.

Ten gyvendama atsitiktinai pamačiau macrame būdu surištą darbą ir labai panorau pati taip išmokti. Man atrodė, kad toks kruopštus darbas teikia didelį atsipalaidavimą. Aš Havajuose išmokau macrame technikos. Bet mokiausi savarankiškai, internete žiūrėdama, kaip reikia daryti. Pirmiausiai išmokau du  rišimo būdus, o mokant juos, jau gali kurti bet ką. Po kurio laiko ėmiau rišti macrame sukneles (ir ne tik jas). Jos atspindi laisvą hipišką dvasią. Tokias macrame technika surištų suknelių kolekciją ir parodysiu „Madų šou”.

Žinau, kad šios neįprastos suk­nelės yra parduodamos ir turi savo pirkėją. Ar kūryba ir yra tavo pragyvenimo šaltinis?

Šių metų kovą susikūriau savo macrame suknelių internetinę parduotuvę, iš kurios perka įvairūs scenos atlikėjai, aktoriai iš Californijos. Tie mano darbai yra skirtingi – nė vieno nėra tokio pat. Kai pradedu dirbti, nežinau, ką pinsiu. Bet rankos pačios ima kurti, tarsi viskas vyksta nepriklausomai nuo mano valios. Keistas jausmas, bet aš tam paklūstu. Ir taip galiu dirbti daug valandų, kartais rišu iki antros valandos nakties, nepastebiu, kaip praeina tas laikas. Per žiemą dirbu, pinu, kuriu. O ateina pavasaris, tuomet aš pajuntu, kad mane šaukia kelias – išvykstu keliauti. Noriu vienatvės gamtoje. Man tai pats geriausias jausmas pasaulyje. To, ką užsidirbu per kelis žiemos mėnesius, man užtenka pragyventi keliaujant likusią metų dalį.

Kaip tavo gyvenime atsirado kelionės pėsčiomis? Kaip jomis „užsikrėtei”?

Tais pačiais metais, kai grįžau iš Havajų, kartu su agentūra „You Go Wild Adventures” keliavau į Peru. Tuomet buvo pirmas kartas, kai aš penkias dienas ėjau pėsčiomis kalnuose ir supratau, koks nuostabus jausmas yra „haikinti” – keliauti pėsčiomis gamtoje – tai tarsi susitikimas su savimi, kuriam niekas netrukdo. Toje kelionėje sutikau vieną vaikiną, kuriam buvo 23-eji ir kuris sakė, kad keliauja jau septynis mėnesius. Aš jo klausiau, iš ko jis gyvena? Jis atsakė, kad „iš kuprinės”. Ir aš nieko iš tokio atsakymo nesupratau. Bet jo pasakojimas apie tai, kaip jis „tranzuoja” ir eina per kalnus, man suteikė įkvėpimą ir mintį, kad ir aš galiu taip keliauti.

Tuomet aš susiradau informacijos apie „Pacific Crest Trail” (tai yra ilgas, 2,653 mylių pėsčiųjų kelias, vedantis nuo Meksikos iki Kanados per Californijos, Oregono, Washingtono valsti­jas). Aš perskaičiau straipsnį apie tai, kaip tokia mergina ėjo šiuo keliu. Supratau, kad aš taip pat noriu juo pereiti. Ir perėjau juo 2019 metais. Ši kelionė truko penkis mėnesius.

Kaip tai vyko? Kaip maitinaisi ir ilsėjaisi? Ar tu keliavai su grupe, su draugais?

Toje trasoje keliautojai kas penkias dienas prieina kokį nors miestą ir ten gali nusipirkti maisto. Tačiau Sierra Nevada atkarpoje teko pasirūpinti maisto ilgesniam laikui – maždaug 10–12 dienų. Kai aš keliavau, ten tuomet buvo tiek sniego, kiek jau labai seniai yra buvę. Buvo labai sunku, bet taip gera.

Aš keliavau viena. Kelyje sutikau labai daug žmonių. Pirmą dieną tame „Pacific Crest Trail” kelyje sutikau tokį vaikiną, kuris pradėjo eiti tą pačią dieną, kaip ir aš. Jis ėjo kartu su manimi apie 1000 mylių, ir tai truko maždaug du mėnesius. Mes tapome labai gerais draugais. Bet man labiausiai patiko tos kelio atkarpos, kuriomis keliavau viena. Keliaudama aš gyvenu palapinėje. Man užtenka labai nedaug pinigų, moku juos taupyti. Neretai man padeda kelyje sutikti žmonės – jiems patinka tą daryti.

Ką reiškia po tokios kelionės grįžti į „civilizaciją”? Ar sunku po laukinės gamtos atsidurti tarp žmonių?

Grįžusi į Čikagą, labai blogai jaučiausi toje žmonių pilnoje aplinkoje. Aš tarsi įkritau į kažkokią depresiją, kuri truko dvejus metus. Nesupratau, kas man darosi. Man buvo sunku būti visuomenėje. Restoranas „The White Sheep” buvo mano pirma darbovietė. Čia mane priėmė, bet nežinau, kaip pakentė, nes po daugelio mėnesių vienatvės miškuose aš nemokėjau bendrauti su žmonėmis. Aš visiems pasakojau apie tą kelionę „Pacific Crest Trail” keliu, pasakojau visiems, bet nedaugelis mane suprato. Aš pajutau, kad nesurandu draugų, nes mano mintys ir kalbos jiems nebuvo įdomios. Aš tik nuolat galvojau apie kalnus, apie gamtą, kurių taip jaučiausi pasiilgusi.

Kartą nuėjau į pasimatymą su vienu vaikinu, su kuriuo susipažinau vieno pasivaikščiojimo netoli savo namų metu. Mano dėmesį patraukė užrašas ant jo marškinėlių „Mountain Climbing”. Jis tame mūsų pasimatyme papasakojo apie kitą savo kelionę į kalnus, kurios metu buvo labai daug sniego ir labai šalta ir sunku. Tas jo pasakojimas man priminė mano kelionę. Ir aš taip pradėjau verkti to pasimatymo metu, o jis nesuprato, kas man yra. Aš jam paaiškinau. Bet tai buvo pirmas ir paskutinis mūsų pasimatymas. Aš jaučiau, kad tas vaikinas buvo man atsiųstas Dievo tam, kad padėtų suprasti, kas mane taip slegia – aš labai trokštu vėl keliauti.

Bet tą patį vakarą, grįžusi į namus, aš nusipirkau bilietą į Coloradą ir pradėjau kitą kelionę pėsčiomis „Colorado Trail” 500 mylių ilgio keliu. Tame kelyje jau pirmosiomis dienomis aš suti­kau žmones, kurie tapo mano geriau­siais draugais. Tą kelionę pradėjo­me kiekvienas atskirai, bet kelyje vis nauji prisijungėme, kol susidarė 10 bendraminčių grupė. Mes visą mėnesį ėjome kartu, kol įveikėme tą kelią. Po to aš „tranzavau” į Californiją ir ten vėl ėjau naują „trailą”, po to Utah, po to – Arizona – vienas kelias po kito.

Tikriausiai jūs, keliautojai pėsčiomis, vadinamieji „haikeriai”, turite nemažai savo tradicijų ir susikalbate sau suprantama „kelio” kalba?

Mes kelionės metu visi turime kitus vardus, juos gauname iš bendražygių. Mano vardas yra Freyja. Reikia pasakyti, kad tai gana gražus vardas, bet paprastai tie nauji vardai būna keisti ir juokingi. Pavyzdžiui, mano draugas yra Quadzilla, nes jo koja yra labai didelė.

Dar vienas nuostabus dalykas tuose „trailuose” yra vadinamieji „kelio angelai” – tai žmonės, kurie padeda keliautojams nusipirkti maisto, nusiveža į savo namus, kad galėtume išsimaudyti, išsiskalbti drabužius, parūpina nakvynę. O kartais eidama tuo pėsčiųjų keliu pamatai nuorodą „Stebuklingas takelis” („Trail Magic”). Tai reiškia, kad kažkas miške parengė ėjikams  staigmeną: gal ten padėta maisto, vandens. Kartą man buvo – eidama nemačiau žmonių gal kokias aštuonias dienas. O radusi tą „Trail Magic” ir  juo pasukusi, radau savanorių, kurie kepė mėsainius, picą, norintiems pasiūlė alaus…Tai tikrai nuostabu – nes toje kelionėje pėsčiomis tenka sukaupti ne tik fizines, bet ir emocines jėgas, būti pasirengus įvairiems iššūkiams: eidamas pasiilgsti šeimos, supranti, kad negali užtrukti, turi kasdien anksti keltis ir per dieną nueiti mažiausiai 25 mylias, nes keičiasi metų laikai, ir tai gali sutrukdyti pabaigti kelionę numatytu laiku.

Tokių kelionių dalis – tenka „tranzuoti”, stabdyti pakeleivingas mašinas, kad pasiektumei greičiau miestą. Man sustodavo automobiliai, o jais keliaujantys vairuotojai neretai atverdavo savo širdį, išsipasakodavo apie savo gyvenimus daugybę dalykų, kurių, tikriausiai, kitiems nepasakojo: apie skyrybas, paliktas šeimas, apie jiems pripažintas baisias ligas ir savo būseną, išgirdus mirtinos ligos diagnozę. Ir man kilo mintis parašyti knygą apie tai, kokie geri yra žmonės. Ir aš dabar ją rašau. Knyga bus apie kelionių patirtis ir apie tai, kad leistis į kelią pėsčiomis ir važiuoti pakeleivingomis mašinomis nėra baisu. Nereikia pasistatyti sienų savo mintyse ir bijoti gyventi.

Kaip tavo tėvai priima tokį dukters gyvenimo būdą ir filosofiją?

Jiems stresas. Bet jie mane labai myli ir supranta, kaip man yra svarbu taip gyventi. Kelionių metu aš su jais palaikau ryšį, jie žino, kad man viskas gerai, kad esu soti, sveika, laiminga ir jiems ramu. Nors labai myliu savo tėvus, visko jiems nepasakoju. Šeimoje be manęs yra dar du broliai, su mumis gyvena ir senelis.

Kas tave šaukia į tas keliones? Kokią įsivaizduoji savo ateitį?

Aš jaučiu, kad Dievas su manimi taip kalba. Negaliu paaiškinti, bet turiu daug mane saugančių angelų. Todėl nebijau „tranzuoti”, nes jaučiu, į kurį automobilį nereikėtų man sėsti. Jaučiu žmones, užtenka jiems pažvelgti į akis. Per sekundę suprantu, ar galiu tuo žmogumi pasitikėti. Jeigu jaučiu, kad ne, tuomet vairuotojui pasakau, kad palauksiu toliau vežančios mašinos. Ir jis važiuoja vienas savo keliu.

Kodėl man reikia keliauti? Aš manau, kad mano gyvenimo tikslas yra padėti žmonėms prisiminti, kaip mylėti, kaip atsisakyti savo pastatytų vidinių sienų, kaip drąsiai gyventi. Ir dar – paliudyti žmonėms, kad Jėzų savyje galima surasti būnant gamtoje, pažiūrėjus į žvaigždes, išplaukus į tuščią ežerą.

Neįsivaizduoju savęs įspraustos į rutiną: keliesi rytą, eini į darbą, vakare grįžti, planuoji, kur važiuosi per atostogas. Netrukus pas mane apsigyvens Birmos katė, tai žadu į „haikinimo” keliones leistis kartu su ja. Kai išsirinkau tą katę, po kurio laiko paskaičiau, kad tai labiausiai nuotykius mėgstančių kačių veislė.

Mano tėvai turėjo Savanos katiną, vardu Enzo. Jis gyveno mylimas mūsų namuose, bet nuolat rodydavo savo laukinį charakterį – visą laiką taikydavosi pabėgti iš namų. Ir aš jį taip suprantu. Juk taip pat turiu namus, galiu miegoti minkštoje lovoje, maudytis šiltame duše, bet didžiąją metų dalį gyvenu palapinėje. Sunku paaiškinti, kodėl jaučiuosi laimingiausia, kai atsiduriu gamtoje ten, kur iki šiol nesu buvusi. Bet suprantu, kad tai yra mano gyvenimas ir kitokio kol kas netrokštu.