Kiek kainuoja Lietuvos pilietybė?

Lietuvos pilietybė jums priklauso pagal Lietuvos įstatymus? Galbūt. Bet kad įgyvendintumėte šią gražią svajonę, jums teks įveikti daug biurokratinių kliūčių ir pakloti nemažą sumą pinigų.

Komentaras apie pilietybės atstatymo sunkumus.

RASA RAZGAITIENĖ.

Ar tik turtuoliai gali sau leisti atstatyti Lietuvos pilietybę?

Atsakymas yra nedviprasmiškas: TAIP.

Jeigu jūsų tėvai ar seneliai 1944 m., Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pasitraukė nuo antros sovietų okupacijos, dažniausiai teks sumokėti daugiau nei 3,000 JAV dolerių už galimybę gauti Lietuvos pilietybę, kuri jums priklauso pagal Lietuvos įstatymus. Ir čia dar neįskaičiuotos JAV gimimo bei santuokos dokumentų gavimo, jų tvirtinimo, apostilių, konsulinių mokesčių, paso išdavimo ir kitos išlaidos, kurios dar sudaro papildomą apie 1,000 JAV dolerių finansinę naštą.

Galima būtų manyti, kad už tokią sumą Lietuvos valdžia užtikrintų sklandų ir efektyvų procesą. Deja, taip nėra. Migracijos departamentas (MIGRIS), pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, yra viena biurokratiškiausių institucijų, su kuriomis tenka susidurti. Kaip ir daugelyje biurokratinių sistemų, atsakymai į užklausas dažniausiai apsiriboja kelių standartinių frazių kartojimu, kurios realios pagalbos nesuteikia.

Priešingai nei atsakymas į pirmąjį klausimą, štai keletas situacijų, kuriose MIGRIS atsakymai buvo kategoriški: NE.

– Asmens, kuris 1941 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, o vėliau mirė gulage, anūkė. Ar jai taikomas koks nors pagreitintas prašymo nagrinėjimas? NE.

– Trečiojo Lietuvos Seimo nario anūkė, kurios senelis kartu su žmona Kaune per Holokaustą išgelbėjo žydų kilmės mergaitę. Abu buvo po mirties (1998 m.) apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Prezidento Valdo Adamkaus. Ar senelių apdovanojimo įrodymai ir išsamus senelio patriotinės veiklos aprašymas turi reikšmės? NE. Priešingai – MIGRIS netgi pareikalavo pašalinti bet kokias nuorodas į senelio politinę veiklą ir apdovanojimus.

– Trys vaikai pateikė Lietuvos išduotus pasus savo tėvams (1993, 1994 ir 1996 m.), kai šie po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą. Ar šie pasai pakankami įrodyti, kad pilietybė jau buvo patikrinta ir nereikia visko kartoti iš naujo? NE, NE ir dar kartą NE.

Tarsi to būtų maža, MIGRIS ir toliau didina biurokratinius reikalavimus. Vienas naujesnių – reikalavimas pateikti įrodymus iš Arolseno archyvų Vokietijoje apie pabėgimą nuo nacių ir sovietų okupacijų ir buvimą Išvietintųjų asmenų stovyklose.

Šiuose archyvuose saugomi milijonai skaitmenizuotų dokumentų, kuriuos lengva gauti, nes vokiečiai dirba efektyviai ir operatyviai. Tačiau dėl pašto trukdžių tarp Europos ir Šiaurės Amerikos dokumentų pristatymas į JAV ir Kanadą kartais užtrunka iki keturių mėnesių. Ar MIGRIS į tai atsižvelgia? NE.

Be to, dabar MIGRIS pradėjo reikalauti, kad Arolseno archyvų dokumentai būtų papildomai patvirtinti Vokietijos institucijų apostile. Ar tai padeda žmonėms, kurių šeimos išgyveno okupacijas, atgauti teisėtą Lietuvos pilietybę? NE.

Vienas labiausiai sukrečiančių momentų ir moralinių ribų peržengimas – būtinybė papildomai patvirtinti 1918–1944 m. Lietuvoje išduotus originalius dokumentus Lietuvos valstybės istorijos archyve. Šie dokumentai buvo saugomi ir glaudžiami prie širdies šeimų ir palikuonių per karus ir okupacijas, ir išliko iki šių dienų – tačiau MIGRIS jų nepripažįsta. Reikalaujama, kad originalai būtų papildomai „autentifikuoti“.

Ar ši situacija beviltiška? Neturėtų būti.

Lietuvos gyventojų skaičius kasmet mažėja. Nuo 3,7 mln. 1991 m. jis sumažėjo iki 2,8 mln. 2025 m. Tai reiškia apie 24 proc. sumažėjimą nuo nepriklausomybės atkūrimo. Gyventojai neišnyko – tiesiog daug jų išvyko. Mes esame tie, kurie beldžiasi į Lietuvos duris, norėdami sugrįžti, tačiau susiduriame su tiesiog nepateisinamomis biurokratinėmis kliūtimis.

Atrodytų logiška, kad Lietuva būtų suinteresuota pritraukti kuo daugiau piliečių. Daugelis mūsų keliaujame didelius atstumus tam, kad aplankytume protėvių žemę, pagerbtume jų atminimą, o neretai ir svarstome apie galimybę sugrįžti gyventi į Lietuvą.

Svarbu pabrėžti, kad net ir nepersikeldami į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui, mes prisidedame prie Lietuvos ekonomikos kaip turistai. Mes neprašome socialinės ar medicininės pagalbos – priešingai, investuojame ir palaikome šalies augimą ir jos užsibrėžtus tikslus.

Neseniai pasikeitė MIGRIS vadovybė. Belieka tikėtis, kad naujoji vadovė supras biurokratijos mažinimo svarbą ir sudarys sąlygas diasporai sugrįžti į savo protėvių žemę pilnaverčiais Lietuvos piliečiais.

Rasa Razgaitienė – aktyvi Amerikos lietuvė visuomenininkė, gimusi ir užaugusi New Yorke. Bendradarbiavo su išeivijos lietuvių spauda – „Draugu“, „Darbininku“, „Dirva“, „Tėviškės Žiburiais“. Dirbo projekto „Gyvybė Lietuvai“ vadove Lietuvių katalikų religinėje šalpoje, vėliau – „Catholic Medical Mission Board“. Nuo 2000 m. dirbo Lietuvoje – ėjo Lietuvos Seimo Pirmininko sekretoriato vadovės pareigas, vėliau buvo Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko patarėja ryšių su užsieniu, visuomene, turizmo ir kino industrijos plėtros klausimais. Iki 2023 m. Rasa dirbo Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje projektų vadove. Grįžusi į JAV, Rasa aktyviai stiprina diasporos balsą išeivijai svarbiais klausimais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. kovo 21 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 24)