Knygų klubas Frida – Smėlio laikrodis ir sugrįžimai

JOLANTA Ona Vitkutė.

Šio numerio knygų klubo „Frida” viešnia – Bostone gyvenanti literatūrologė, vertėja, rašytoja doc. dr. Evelina Gužauskytė, kuri „užaugo” iki vaikų literatūros. Jūros Smiltės vardu ji išleido pirmą knygą vaikams – „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai”. Apie savęs pažinimo prasmę, rašymo ritualus, magijos ir tikrovės sąsajas pokalbis su begemotaitės Brigitos „mamyte”

Jūra Smiltė, Brigitos Begemo­tai­tės  ir jos draugų nuotykiai, (Homo Liber, 2023)

Man patinka skaityti knygas vai­kams, rankioti jose slypinčias aliuzijas, mėgautis kalbos melodija, panirti į rašytojo sukurtą nuotaiką. Visada pa­menu savo dėstytojo, vaikų litera­tūros tyrinėtojo ir kritiko dr. Kęstu­čio Urbos dažnai kartojamus žodžius, jog „iki vaikų literatūros reikia užaugti.” Tad šiandien noriu atsiversti naują, dar spaustuvės dažais kve­piančią Jūros Smiltės knygą „Brigi­tos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai”, skirtą mažiesiems. Tai jauki šilta istorija, sudėliota iš kelių pasa­kojimo sluoksnių apie mergaitę Sofi­ją ir jos pliušinį žaislą – begemotaitę Brigitą. Pasakojimo veiksmas vyksta žaismingai ir skaidriai, sakiniai vilnija lėtai, suteikdami skaitančiajam ramybės pojūtį, kurio šiuo metu ypa­tingai visiems reikia. Intymią nuotai­ką papildo ir subtilios  stilingos iliustracijos.

Mergaitė Sofija kartu su dėde Tep­lioniu piešia Brigitos Begemotai­tės nuotykius, mat pastarosios galva prikimšta „mįslių ir eilėraščių, o ki­še­nės – pakeliui prisirinktų akme­ne­̇lių ir monetų.” Ši neįprasta begemotaitė apsigyvena apleistoje traukinių stoties sargo būdelėje, sakydama: „Teks čia man kiek paplušėti, (…) Bet tu reikalinga man, o aš – tau. Mes viena kitai padėsim.”

Pasirinkusi Jūros Smiltės slapyvardį literatūrologė, vertėja, rašytoja doc. dr. Evelina Gužauskytė tarsi mė­gaujasi žodžių žaismu ir lengva ran­ka rikiuoja istorijas.

Paklausta, ar svarbu, kad vai­kai skaitytų knygas, Jūra Smiltė (tikr. Evelina Gužauskytė) nė minu­tės nesuabejoja:

„Ugdyti meilę skai­tymui yra labai svarbu. Manau, kad mus visus traukia ir sieja pui­kios, neužmirštamos istorijos. Iš pa­sa­kų, pasakojimų, eilėraščių vaikai labai anksti mokosi atskirti gėrį nuo blogio, ugdo savyje atsparumą ir hu­moro jausmą, atranda mylimus herojus, kurie vėliau lydės ir džiaugsmo minutėmis, ir nusiminus. Iš tikrųjų skaityti bei suprasti istorijas vaikai pradeda dar net nepažindami rai­džių, bet vartydami paveikslėlių kny­geles ir klausydamiesi tėvų, močiu­čių ar mokytojų skaitomų knygų. Vai­­kų raštingumui didžiulę įtaką tu­ri ir mokytojos bei bibliotekų darbuotojos, todėl labai vertinu jų visų darbą.

Dabar daug diskutuojama apie humanitarinių mokslų, grožinės lite­ratūros, menų svarbą. Literatūros su­pratimas ir vertinimas prasideda nuo ankstyvo amžiaus. Manau, humanita­rinių mokslų bei kūrybos svarba yra nenuneigiama, be jų pasaulis būtų neįdomus. Be to, vieni literatū­ros kūriniai supažindina mus su naujomis erdvėmis, kultūromis bei laikotarpiais, o kiti padeda mums patiems giliau pažinti save.”

Mus skiria tūkstančiai kilomet­rų, o jei galėtume susitikti? Paklaus­ta, kokia vieta geriausia pokalbiui, Jū­ra Smiltė atsako: „Mudvi galėtume susitikti ir New Yorke, ir Sydnėjuje, ir Buenos Aires. Galėtume kalbėtis ir traukinyje – turbūt niekur kitur nėra taip gera dėliotis mintis, kaip per lau­kus dundančiame traukinio vagone. Bet labiausiai norėčiau susitik­ti ma­no vaikystės vasarų miestelyje Neva­rėnuose, Žemaitijoje, ant Burbesiaus upelio kranto. Ateičiau basomis ir at­sisėstume ant žolės pasikalbėti.”

Su Jūra Smilte (dr. Evelina Gu­žauskyte ) kalbamės apie vaikystėje skaitytas knygas, rašymo ritualus, sėk­mės ženklus, magijos ir tikrovės sąsajas, kalbų įvairovę kasdieninia­me gyvenime ir savęs pažinimo prasmę.

Esi ispanų literatūros mokslų daktarė, asocijuota Wellesley Col­lege, esančio netoli Bostono, profe­sorė. Bet kas paskatino tave susi­domėti ispanų literatūra? Prisi­mink pradžią.

Iš tikrųjų, nuo 2005-ųjų dėstau Wellesley College, Ispanų ir portuga­lų kalbų bei literatūrų katedroje. Wellesley College yra aukštojo mokslo institucija, teikianti bakalauro laips­nį. Čia studijuoja per du tūkstan­čius merginų, po griežtos atran­kos (priimama šešiolika procentų stojančiųjų) atvykusių studijuoti iš visų JAV valstijų bei daugelio užsienio ša­lių. Beje, pirmieji ispanų kalbos kursai čia pradėti dėstyti dar 1883 m. Vė­liau, 1936 m., tuometinėje Romanų kal­bų katedroje dirbo žinomas ispa­nų poetas Pedro Salinas, o 1940 m. at­vyko ir kitas garsus ispanų literatū­ros atstovas – poetas Jorge Guillén. Įdomu, jog Lyginamųjų literatūrų katedroje pirmąjį koledžo istorijoje rusų kalbos ir literatūros kursą dėstė Vladimir Nabokov. Šį koledžą kaip stu­dentės savo jaunystėje baigė Ma­de­leine Albright ir Hillary Clinton. Kaip ir tuomet, dabar Wellesley College misija išlieka ta pati – ugdyti būsimąsias aukščiausio lygio specialistes – tiek humanitarinių, kiek ir socialinių ir tiksliųjų mokslų srityse. Džiaugiuosi būdama šios turtingą istoriją turinčios mokslo institucijos dalimi. Dėstau kolonijinio laikotarpio Lotynų Amerikos literatūrą bei kultūrą, dalyvauju Lyginamosios literatūros programoje, taip pat skaitau kursus apie ankstyvąsias Rytų Euro­pos migracijos bangas į Lotynų Ame­riką. Esu studenčių rezidencijos Ca­sa Cervantes vadovė, drauge su studentėmis rengiame kultūrinius ren­gi­­nius, susijusius su Ispanijos bei Lo­ty­nų Amerikos literatūra ir kultūra.

Ispanų kalba susidomėjau dar vai­kystėje, pradėjau jos mokytis sa­varankiškai, būdama paauglė. Lietu­vo­je iki Nepriklausomybės atkūrimo, ispanų kalbos niekur nedėstė, šios sri­ties knygų gauti nebuvo galimybės. Vasaras leidau Nevarėnuose, ma­žame miestelyje prie Telšių, iš ten su bo­čeliu (taip vadinau senelį) važia­vom į tarptautinių knygų knygyną Ry­goje nupirkti man pirmųjų kny­gelių ispanų kalba.

Grįžus į Vilnių, tėtis iš Martyno Mažvydo bibliotekos partempė „Don Kichotą”, kurį skaitant naudotis teko ispanų-rusų kalbos žodynu, nes ispanų-lietuvių kal­bų žodynas dar nebuvo išleistas. To­kia mano pradžia.

Praėjus nemažai laiko ir vėl skai­čiau „Don Kichotą”, bet jau studijuodama doktorantūrą Columbia universitete New Yorke, vienoje seniausių ir labiausiai pripažintų ispanistikos ka­tedrų JAV. Esu dėkinga savo tėvams, močiutei, bočeliui už tai, kad skatino mano domėjimąsi grožine literatūra bei pasaulio kalbomis. O Nevarėnai – tai manasis Makondas, jis visada manyje.

Kokius rašytojus mėgai skai­ty­ti vaikystėje?

Vaikystėje ir paauglystėje skaičiau viską, kas tik pasitaikė po ranka. Lai­mei, tėvai, močiutė, bibliotekinin­kė dar pradinukei pasiūlydavo tikrai nepamirštamų knygų. Didžiulį įspū­dį paliko Felikso Zalteno „Bembis ir Bembio vaikai”, pergyvenau už Lesę, skaitydama Eric Knight apysaką „Lesė grįžta”, o Marjorie Kinnan Rawlings „Vienmečiai” tiesiog pake­rėjo. Dabar suprantu, kad mane trau­kė knygos su istorijomis apie kovojančius už būvį personažus, kuriems linkėdavau pasiekti tikslą, sugrįžti na­mo, atrasti save.

Mėgau lietuviškas pasakas, nors jos mane ir gąsdindavo, legendas apie velnio neštą ir pamestą Puntuko ak­menį, apie juodvarniais skraidančius brolius ir šeimininko svirne gyve­nan­tį kauką. Perkrimtau visas Astri­dos Lindgren knygas, kiek tik jų buvo tuomet išversta, žinoma, „Mikę Pū­kuotuką”, Prano Mašioto knygas ir se­riją apie daktarą Dolittle. Vienu me­tu skaičiau graikų mitus, Afrikos šalių pasakas apie žvėris, Ezopo pa­sakėčias ir Jules Verne „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu”. Jau vėliau skaičiau labai daug literatūros ispanų ir anglų kalbomis. Mano literatūros supratimą giliai veikė rašytojų bei poetų Jorge Luis Borges, Julio Cortázar, Juan Rulfo, Gabriel García Márquez, Pablo Neruda, Nancy More­jón, Nicolás Guillén, Sor Juana Inés de la Cruz, Ricardo Palma, José Ma­ría Arguedas kūryba, taip pat didžiu­lės ir įvairios Pietų ir Šiaurės Ame­rikos vietinių gyventojų pasakojamosios tradicijos. Į lietuvių kalbą esu iš­vertusi Isabel Allende, Gertrudis Gó­mez de Avellaneda, Ernest Heming­way, Robert Louis Stevenson, Arthur Hailey, Arturo Pérez-Reverte, Gerar­do Beltrán kūrinių. Manau, kad tiek įvairių tautų pasakos, kiek ir Lotynų Amerikos literatūra neišvengiamai darė įtaką mano literatūriniam skoniui. Pajutau, kad riba tarp tikrovės ir fantazijos yra labai trapi. Apie tai kalbu ir Brigitos Begemotaitės nuotykių aprašymuose. Nors tai – knyga vaikams, įtariu, kad neišvengiau šio­kios tokios Lotynų Amerikos litera­tū­ros magiškojo realizmo bei stebuklinių pasakų įtakos.

Be vertimų, negrožinės litera­tūros kūrinių, parašei ir pirmąją knygą vaikams „Brigitos Begemo­taitės ir jos draugų nuotykiai”. Ar yra kokia nors forma, kuria labiausiai tau patinka rašyti? Ar turi savo rašymo ritualų?

Labai džiaugiuosi galimybe kū­ry­biškai paeksperimentuoti daugiau nei viename žanre. Kalbant apie ra­šymą, pradėsiu nuo to, kad gyvenu trijų kalbų pasaulyje. Nuolatos mąstau, kuriu, skaitau, rašau ir kalbu trimis kalbomis. Kurią iš kalbų moku geriausiai, negalėčiau netgi pasakyti. Iš tikrųjų manyje sugyvena visos trys, peraugusios viena kitą tarsi persipynę vynuogių ūgliai. Kur vienoje vietoje tuščiau, klesti kita. Vis dėlto lietuvių kalba tebėra namai, nepai­sant to, kad JAV gyvenu jau beveik 30 metų, be to, esu gyvenusi ir Ispanijoje bei Australijoje.

Rašymui, dėstymui ir vertimams užsirašinėju mintis visomis trimis kal­bomis, kurių supama gyvenu kiek­vieną dieną – tai lietuvių, ispanų ir anglų. Kitos mano kalbos – italų, portugalų ir rusų – manyje glūdi ir kartais jas naudoju, tačiau lietuvių, ispanų ir anglų yra mano kasdienybė. Nors gyvenu, dirbu ir kvėpuoju šiomis trimis kalbomis, net ir dabar pereidama iš vienos į kitą pajuntu tam tikrą pauzę. Atrodo, kad šnekėti bet kuria iš trijų kalbų yra niekai, bet jei pokalbio anglų kalba metu paklausia, kaip išversti kokią nors frazę į lietuvių ar ispanų, akimirką sutrinki, turi lukterėti, kol smegenys persijungs į kitą kalbinę ir kultūrinę erdvę. Nes dažniausiai taip ir būna, kad pažodžiui išversti tiesiog negali, turi atrasti atitikmenį, arba remtis paaiškinimais. Tarp originalo bei vertimo visuomet lieka nedidelė, bet nenuneigiama erdvė. Traduttore, tradittore (vertėjas – išdavikas), sako ita­lai. Būtent todėl savo Wellesley Colle­ge studentes visuomet labai ska­tinu skaityti ta kalba, kuria rašys dar­bą, ir taip ne tik turtinti žodyną bei sem­tis idėjų, bet ir mokytis visos mąstysenos bei minties perteikimo būdo, kurie kyla iš gilaus kalbos pa­jautimo.

Ypatingų rašymo ritualų netu­riu, sėdu ir dirbu. Kaip kad dailinin­kas, skulptorius, amatininkas turi at­likti tam tikrus veiksmus, kurdamas savo veikalą, taip ir rašantysis turi praeiti visus jo darbui reikalingus eta­pus kantriai ir nuosekliai, prade­dant idėja ir baigiant nušlifuota – kiek tai yra įmanoma, nes šlifuoti bū­tų galima be galo – kūrinio versija. Kadangi rašau ir mokslinių tyrinėji­mų tekstus, verčiu grožinę literatūrą, ir dabar dirbu ir kūrybinės raiškos erd­vėje, darbas su kalba, raiška, min­čių perteikimu yra mano kasdienybė. Turiu susiplanuoti laiką, kad pada­ry­čiau tai, ką turiu padaryti. Keliuosi šeštą, išleidžiu dukras į mokyklą, ry­tą rašau, skaitau, ruošiuosi dėstymui. Dėstau paprastai po pietų, tuo­met susitinku su studentėmis, taisau jų darbus, grįžusi ruošiu vakarienę. Kartu su vyru bendrus namų ūkio darbus – ir maistą nupirkti, ir vaikus į šokių būrelį nuvežti – viską dalija­mės perpus, nors ir jo darbas yra reikalaujantis daug valandų ir susi­kaupimo.

Vis dėlto turiu keletą „triukų”, ku­rie man padeda susikaupti. Daug vaikštau, geriausios mintys kyla einant. O rašymo metu dažnai naudoju smėlio laikrodį. Nusistatau, kiek apvertimų dirbsiu, ir neleidžiu sau su­stoti, pasitikrinti elektroninio paš­to ar išsivirti kavos, kol neišbyrėjo vi­sos laikrodžio smiltys. Pasakau, kad šiandien dirbsiu tam tikrą skaičių laiko blokų, tarp jų darau dešimties minčių pertraukėles, ir vėl sėdu prie stalo. Taip parašiau mokslinę studiją apie tainų bei ispanų kalbų vietovardžius bei jų susipynusias prasmes Karibų salose, remdamasi Kristupo Kolumbo laivo dienoraščiais (Chris­to­pher Columbus’s Naming in the ‘Diarios’ of the Four Voyages (1492–1504): A Discourse of Negotiation, kny­­gą išleido Toronto University Press, 2014). Galima sakyti, visą tą kny­gą, kurią sudėlioti man užtruko nemažai metų, parašiau su smėlio laikrodžiu. Naudojuosi juo ir dabar. Bet „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykius” parašiau papras­čiau, vakarais, prieš miegą, savo malonumui.

Kur semiesi įkvėpimo? Kaip gimė knygos vaikams idėja? Gal čia neapsieita ir be dukryčių įta­kos? Beje, ar jos jau perskaitė kny­gą, ir kokiais komentarais pasidalino su tavim?

Knyga „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai” susilipdė pati savaime. Pirmoji istorija, kurią užra­šiau ir kuri tapo ketvirtuoju knygos skyriumi yra apie vorą, genį ir pe­lytę. Ši istorija atsitiko man pačiai. Prieš septyniolika metų atvykau dės­tyti į Wellesley College, įsikraus­čiau į naują butą, ir viskas tada atrodė taip neįprasta. Kambario palubyje pastebėjau vorą, o už lango kaleno genys. Atsimenu, galvojau, kol jūs būsit ten, o aš čia, mes vieni kitiems netruk­dy­sim. Pradėjus rašyti apie Brigitą Be­gemotaitę, šią istoriją iškart prisimi­niau. Beje, kai su leidėjais baigėme maketą ir knyga buvo atiduota į spaustuvę, grįžusi namo, prieškambaryje pastebėjau nuo lubų ant siūlo pakibusį vorą. Priėmiau tai kaip sėkmės ženklą.

Be abejo, daug peno knygoje ap­rašytoms situacijoms ir pokalbiams randu kasdieninėje mūsų šeimos realybėje, mums su vyru Michael augi­nant dvi dukreles, Emmą ir Aud­rę. Pasakojimai apie tai, kaip Gitė negalėjo užmigti, kaip jai nubėgus pas Sofiją vis ko nors prireikdavo (tai atsigerti, tai į tualetą), kaip pagaliau išsipylė stiklinė vandens ant pata­ly­nės ir teko miegoti ant grindų – tai yra istorijos iš mūsų gyvenimo. Ly­giai taip pat ir žodis „tortinga”, kurį netyčia ištarė viena iš dukrelių be­sisvečiuodamos Lietuvoje, bandyda­ma iš tikrųjų ištarti „turtinga” – tas netikėtas žodžių žaismas taip pat atsidūrė knygos puslapiuose.

Be abejo, visos knygoje užrašytos istorijos yra pasakotos perpasakotos duk­roms vakarais prieš miegą. Ti­kiuosi, knyga sudomins ir JAV gyvenančius lietuvių vaikus bei jų tėve­lius ir senelius. Ją galima įsigyti per Brigitos Begemotaitės Facebook puslapį.

Knygą pasirašei slapyvardžiu Jūra Smiltė. Kodėl? Gal už slapyvardžio slepiasi intriguojanti isto­rija?

Džiaugiuosi gyvendama laiku, kai galime išmėginti save ne vienoje srityje. Kad kada nors rašysiu, žinojau jau vaikystėje, bet jaučiau, kad turiu palaukti tam tinkamo laiko. Kadangi dirbu mokslinį darbą, dėstau, ir mokslinių konferencijų bei publikacijų erdvėje esu pažįstama kaip Evelina Gužauskytė, jaučiausi natūraliai savo kelionę į grožinės lite­ratūros pasaulį pradėdama su nau­ju, Jūros Smiltės vardu. Esu tikra, kad šios dvi sritys – mokslinis litera­tūros tyrinėjimas ir kūryba – yra su­siję, ir neabejoju, kad Lotynų Ameri­kos literatūra man davė labai daug, ugdant savo literatūros pomėgį ir su­vokimą.

Taigi, gal tai ne visai slapyvar­dis, nes už jo nesislepiu. Tačiau no­rėčiau būti jaunųjų skaitytojų pažįstama kaip Jūra Smiltė, kuri kartais trokšta sužinoti tiek daug – tiek, kiek tęsiasi ištisos jūros ir vandenynai – o kartais jaučiasi mažutėlė kaip tos byrančios smiltės smėlio laikrodyje.

O apskritai mus visus supa jūros ir vandenynai, ir apie juos parašyta tiek daug gražių eilėraščių ir kitų literatūros kūrinių. Knygelėje „Brigi­tos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai” rasite eilėraštuką – apie jūrą, kuri ima banguoti vonioje, į ją tėčiui parnešus įsivaizduojamą banginį. Ma­nau, kiekviename iš mūsų slepia­si jūros ir vandenynai, jei tik leisime sau juos pamatyti.

Dailininkė Gintarė Laurikė­nie­nė tavo knygą prakalbino vaizdais. Vintažinės iliustracijos subti­liai žaidžia su tekstu ir tarsi sa­vaime nukelia į vaikystės laikus. Gal galėtumei papasakot apie judviejų bendradarbiavimą?

Gintarė Laurikėnienė – talentinga dailininkė, kuriai niekada netrūksta spalvų, idėjų ir humoro jausmo. Man buvo labai svarbu, kad piešiniai šiai knygai būtų originalūs, kurti ran­ka, ir kad tie piešiniai perteiktų teksto nuotaiką, personažų charakte­rius. Iš tikrųjų, skirtingi iliustracijų braižai be abejo sufleruoja naujas, ki­tokias knygų interpretacijas. Ginta­rės piešiniai švyti šiluma, linksma nuo­taika, humoru ir nuoširdumu, ku­­rie labai svarbūs tekstuose vai­kams. Nuo pat pradžių taip ir įsivaizdavau šios knygos personažus Brigitą Begemotaitę, Leonardą Liūtą ir Ka­mi­­lę Kiaunę: šiltus, savus, pažįstamus.

Vienas iš svarbiausių mūsų dar­bo drauge bruožų buvo betarpiškas bendradarbiavimas, įsiklausant į vie­na kitos nuomonę. Bendravome per video programas, kurios sujungė Za­rasus ir Bostoną; mintimis, klausimais, pasiūlymais pasikeisdavome elektroniniu paštu; o vasarą pagaliau susitikome gyvai. Dabar man iliustra­cijos ir tekstas atrodo susigyvenę, kaip seni draugai.

Kalbėdama apie prisidėjusius prie šios knygos atsiradimo, negaliu nepaminėti ir maketuotojo Rimanto Tumasonio darbo, ieškant geriausio iliustracijų išdėstymo knygos pusla­piuose, šriftų, dydžių, spalvų ir at­spal­vių. Esu labai dėkinga spaustuvei Balto Print už profesionalų darbą ir kruopščiai išleistą knygą. Taip pat šios knygos tekstą nugludinti padėjo rūpestingas redaktorės Teresės Gu­žauskienės darbas. Esu dėkinga jai ir Kristinai Gužauskytei už visapusiš­ką paramą knygos rašymo bei „šlifavimo” metu. Pačios knygos nebūtų be Homo Liber leidyklos direktoriaus Viliaus Gužausko entuziazmo ir šio sumanymo palaikymo. Visiems jiems – didžiulis ačiū.

Kaip sakoma, sėkmė yra geriausia, kai ja dalinamasi. Bet grįž­kime prie skaitymo. Ar turi savo mėgstamiausią vaikų rašytoją?

Tai sunkus klausimas, nes mano literatūrinį skonį veikė labai daug ra­šytojų. Žaviuosi Dr. Seuss, kadangi skaitydama jį visada vėl pasijuntu vai­ku, taip pat vertinu tai, kad jis ir skaitymo džiaugsmą, ir galimybę lengviau išmokti skaityti atnešė milijonams vaikų. Vis dėlto, jei privalėčiau pasirinkti vieną, rinkčiausi Astri­dą Lindgren. Jos kūriniuose ypač ryškiai suspindi originalūs, nepakartojami personažai – fantastiškoji Tjor­venė, išdykėlė Pepė Ilgakojinė, mylimasis Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, bebaimė Ronja, plėšiko duk­tė, ir daug kitų – jie nukariauja mane savo tikrumu ir nuoširdžiu žvilgsniu į pasaulį. Įtikinantys personažai, su kuriais skaitytojas vienaip ar kitaip susitapatina, yra pati svarbiausia gero kūrinio dalis. Todėl sukurti įdomų personažą yra ir mano svarbiausias siekis rašant.

Žiemą turbūt nieko geresnio nėra kaip prisiglausti prie kaka­vos puodelio ir pasinerti į knygų pasakojamas istorijas. Tai pabai­kim mūsų pokalbį smagiu klausi­mu – jei galėtum tapti bet kuriuo vaikų literatūros personažu – kas tai būtų?

Sutinku – kartais tikrai norisi panirti į knygą visomis mintimis ir visu kūnu.

Mane visada domino dvi tarpu­sa­vyje susijusios temos: kelionių ir na­mų židinio. Tai ganėtinai dažnos te­mos tiek vaikų, tiek suaugusiųjų lite­ratūroje. Pradedant įvairių kultūrų mitais, Odisėja, vėliau keliautojų to­kių kaip Marco Polo, Sir John Mande­ville, taip pat ankstyvosios Lotynų Amerikos literatūros ispanų kalba pavyzdžiais, ir baigiant šiuolaikinių žmonių, bėgančių nuo smurto, karo ar persekiojimo, pasakojimais, tekstuose dažnai aprašomos kelionės, piligrimystės, persikėlimai, saugios užuovėjos ir nuosavo židinio paieš­kos. Brigitos Begemotaitės, kuri atkeliauja į Palaukių miestelį seniai ne­benaudojamais, žole apaugusiais ge­le­žinkelio bėgiais, istorija taip pat yra ir apie tai: apie ilgą kelionę iš kaž­kur, ieškant savo namų ir vietos, kur ji gali pasijusti sava, net jei ši istorija ir slepiasi po vaikiškais nuotykiais ir šypseną sukeliančiomis situacijomis. Taigi, jei rinkčiausi būti kitos knygos personažu  – būčiau Dorothy iš ame­rikiečių rašytojo Frank Baum „Nuo­sta­biojo Ozo šalies burtininko”. Ga­lingo viesulo nublokšta toli nuo na­mų, susigrūmusi su piktąja ragana, padėjusi savo draugams Bailiajam Liū­tui, Kaliausei ir Geležiniam Med­kirčiui rasti tai, kas svarbiausia, pa­mačiusi pasaulio ir geriau pažinusi pati save – ji sugrįžta atgal namo.

Dėkui už pokalbį, Evelina. Ir sėkmės, atėjus į vaikų literatūros pasaulį!