Vilniaus istorijos

Jovita Beliak.

Šiais metais Lietuvos sostinė Vil­nius švenčia garbingą 700 metų jubi­liejų. Per ilgus amžius sukaupęs pa­likimą, Vilnius kviečia Lietuvos gy­ventojus ir svečius prisiminti jo svarbą Europos lygmenyje, kuriame vi­sais laikais jis buvo svarbus regiono kultūros ir mokslo centras. Miesto šventė – tai galimybė apie Vilnių su­žinoti ypatingai daug ir net pačių ne­tikėčiausių istorijų. Vienas iš būdų tai padaryti – apsilankyti nuotolinėje Miesto istorijų mokykloje. 

Su šios mokyklos įkūrėja Gabija Lunevičiūte susitikome Vilniuje įsi­kūrusioje kavinėje „Beigelistai”, ku­rio­je galima paragauti pasaulyje iš­po­puliarėjusių didriestainių (bagels), kilusių būtent iš Lietuvos žydų (litva­kų) virtuvės. Įsitvirtinę net New Yorke ir tapę vienais mėgstamiausių pusryčių, apsukę ratą beigeliai sugrįžo į Lietuvą, kurioje jie buvo minėti dar XIV a., o Lietuvos ir Lenkijos žy­dų ankstyvaisiais moderniaisiais lai­kais jie tapo populiariu mugių ir pre­kymečių atributu. Žavėjausi pašne­ko­­vės susitikimo vietos pasirinkimu, kuris įkvėpė noro labiau pasmalsauti apie savo šalies istoriją bei kultūrą.

Miesto istorijų mokykla atsirado iš ekskursijų

Gabija Lunevičiūtė – žurnalistė bei gidė, ekskursijas pradėjusi vesti dar 2013 m. Po poros metų ši veikla tapo jos pagrindinė, o atsiradus vis daugiau ekskursijų temų gimė Mies­to istorijų mokykla. Ši mokykla – tai vieta, kurioje smalsus žmogus gali dau­giau susipažinti su Lietuvos isto­rija, kultūra, menu, architektūra, net gamta ar psichologija. O jei kažkas no­ri išmokti dar daugiau ir savo ži­nias pritaikyti praktikoje, išmokti vie­šojo kalbėjimo, tuomet visa tai ga­li būti apvainikuojama gido licencija. Mokyklą sudaro 8 mokomieji blo­kai, turintys labai gilų pagrindą: istorija, architektūra, kultūros istorija, meno istorija, gamta ir geografija, psicho­lo­gija, retorika bei mokomųjų eks­kur­sijų tinklas. 

„Miesto istorijų mokyklos idėja kilo būtent vedant ekskursijas ir ve­dant radijo laidas apie miestą: labai aiš­kiai pamačiau, kad žmonės nori ži­noti, tik pačiam yra be galo sunku kryptingai domėtis. Ekskursijų metu yra daug emocijos, pajautimo, tokio nustebimo, ir tiesiog neįmanoma per 2 valandas išdėstyti tos temos labai giliai. Miesto istorijų mokykla yra orien­tuota į smalsų žmogų, kuris no­ri suprasti daugiau apie savo aplinką ir tuo pačiu save. Jau trečius metus tu­riu nuotolinę mokyklą, skirtą labiau suaugusiems, bet būna ir vyresniųjų klasių mokinių. O mūsų moki­niai iš kitų šalių padėjo suprasti, kad daliai žmonių, gyvenančių toli nuo na­mų, yra tikrai svarbu išlaikyti ir dar labiau domėtis savo kraštu. Pri­valomos kūrybinės užduotis yra tik tiems, kurie siekia gido licencijos, o tie klausytojai, kurie gilina savo ži­nias, neprivalo atsiskaityti. Laiko­mės pozicijos, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo indėlį su­žinant, atsimenant ar išmokstant, o išmokti ir suprasti galima labai daug”, – apie kilusią mokyklos įkūrimo idėją pasakoja pašnekovė Gabija Lunevičiūtė.

Atrinkti profesionalūs dėstytojai

Šioje mokykloje kiekvienas žmogus gali pasirinkti norimą kryptį – ar tapti gidu ir intensyviai mokytis bei dalyvauti daugybėje praktinių užsi­ėmi­mų, ar tiesiog sužinoti, prisiminti ar pagilinti žinias apie Lietuvos isto­riją ir išklausyti siūlomas paskaitas. Pasak mokyklos įkūrėjos Gabijos, paskaitos Miestų istorijų mokykloje yra labai gyvos, dėstytojai pateikia dau­gybę pavyzdžių, rekomenduoja dė­mesio vertus filmus ar laidas, knygas ar straipsnius, kuriuose nagrinėjamos temos atsiskleidžia dar giliau. „Man tikrai buvo svarbu, kad kiek­vie­nas žmogus dėstytų sritį, kuri bū­tų svarbi jo gyvenime. Mano tikslas nebuvo tiesiog mokykla, arba tiesiog pažymėjimų dalinimas. Aš iš tiesų no­­rėjau, kad žmonės gautų labai ko­kybiškas žinias iš žmonių, kurių gy­venimas ir darbas yra susiję su tuo, ką jie kalba, tačiau kurie ir puikiai moka savo dalyką pristatyti. Žmogus gali būti puikus savo srities žinovas, tačiau pristatyti savo temą viešai gali būti sunkiau”, – dėstytojų svarbą ir pasirinkimo kriterijus vardina pa­šne­kovė. 

Pokalbio metu Gabija Lunevi­čiū­tė prisimena, koks didelis jaudulys ir nerimas ją buvo aplankęs kreipiantis į dėstytojus ir siūlant prisijungti prie steigiamos mokyklos. Viduje virpėjo abejonės ir klausimas, kodėl šie žinomi profesoriai, daug pasiekę savo srityje ir ganėtinai užsiėmę žmonės, su­tiktų dėstyti Miesto istorijų mokykloje? „Aš tikrai labai maloniai nustebau, kad jie visi sutiko! Pamenu, jog la­bai didelį džiaugsmą man suteikė mūsų meno istorijos dėstytojos dr. Si­gitos Maslauskaitės-Mažylienės suti­kimas prisijungti prie mokyklos veik­los. Buvusi Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė dabar priskirta Lietuvos ambasadore prie Šventojo sosto. Aš jau buvau nusiteikusi, kad reikės ieš­koti kito dėstytojo, nes žmogus turi tik­rai atsakingas pareigas kitur. Ta­čiau vis tiek išdrįsau ir užklausiau. Ir Sigita iš Vatikano sutiko paskaityti paskaitą! Ir dėl ko tai yra daroma? Iš tiesų tikima savo darbo prasme ir yra noras dalintis visu tuo. Labai džiau­giuosi, kad pavyko suburti puikią dės­­tytojų komandą – visi yra puikūs kalbėtojai, be galo mylintys savo dar­bą”, –  dėkingumo nestokoja unikaliai profesionalų komandai mokyklos įkūrėja G. Lunevičiūtė. Jau trečius me­tus dėstytojų branduolys yra išli­kęs toks pats, o žmonių teigiami atsi­liepimai liudija Gabijos išsipildžiu­sią viziją – kokybiškos žinios pateikia­mos nuostabių dėstytojų paskaitose, kurių klausytis įdomu, naudinga ir paprasta ne tik specialistui, bet ir tie­siog besidominčiam.

Ekskursijos – tai trumpos atostogos

Pati Gabija ekskursijas veda jau daugiau nei 10 metų. Gidės darbas rei­kalauja nuolatinio domėjimosi, susikaupimo, atsinaujinimo bei bendravimo. „Vaikštant į ekskursijas, kuriose yra daug įvairių temų, tau na­tūraliai žymiai lengviau yra su­prasti ir tu daug gilesnius sluoksnius pamatai tiesiog eidamas su ekskursija ar vienas po miestą. Atrodo, jog to­kio sąmoningo tikslo nėra, bet natū­ra­liai, kai tu daugiau supranti, tau yra aiškesnės ir tos gatvės, ir pasta­tai, ir paminklai, ir gatvių pavadinimai”, – apie ekskursijų naudą pasa­koja pašnekovė, mananti, jog miestas įdomus tiek, kiek skiri jam laiko. Šiuo metu Miesto istorijų mokykla siūlo net 50 ekskursijų, o nuolatos vaikštantys į jas žmonės patys nusipi­na miesto istorijų tinklą, apjuosian­tį skirtingas istorijos sritis. 

Savo veikloje G. Lunevičiūtė džiaugiasi galėdama žmones ne tik nu­stebinti negirdėtais faktais, bet ir trumpam laiku perkelti į savotiškas atostogas. „Labiausiai mano veikloje patinka žinojimas, matymas arba iš­girdimas iš žmonių, kad ‘Oho, aš tikrai nežinojau’” arba ‘Čia tikrai taip gali būti?’, ‘Čia tikrai pas mus taip įdomu?’ Žmogus pradeda labiau matyti, suprasti ir vertinti tai, ką turi. Mane džiugina žinojimas, kad žmogus tas 2–3 valandas atitrūko nuo savo kasdieninių dalykų ir tarsi pa­buvo trumpose atostogose ir kad iš jų grįžo atradęs sau kažką naujo. Tik­riausiai, visi buvo Pilies gatvėje, bet iš tikrųjų niekas joje nebuvo”, – apie savo veiklos prasmę pasakoja pašne­kovė, tikinti, jog žinios ir supratimas atveria didesnius pasaulius.

Miestą kuria žmonės

O kaip gi kilo šią veiklą įvilkti į jos reprezentacinį rūbą – pavadinimą Miesto istorijų mokykla? Pašnekovė skuba paaiškinti kiekvieną šio pavadinimo žodį, po kuriuo slepiasi atskira reikšmė. „Žodis MOKYKLA pavadinime reiškia, jog iš tikrųjų mes čia atėjome mokytis. Šiek tiek svarsčiau, ar žodis ‘mokykla’ neprimena tos mū­sų tikros mokyklos laikų. ‘Akademi­ja’ skambėjo per daug pompastiškai, kaip ir ‘universitetas’, nors dabar matau, kad tai iš tiesų išaugo į alternatyvų universitetą. Žodžiai MIESTO ISTORIJOS reprezentuoja miestą, ku­ris be žmonių yra dykynė. Miestai neatsirastų be žmonių, o jeigu staiga nebeliktų žmonių, tai miestas tuoj pat užželtų ir po poros metų nieko nebeliktų. Kiekvienas žmogus kuria miestą. Tas miestas gali būti Vilnius, Klaipėda, New Yorkas, Almata – vi­sus miestus kuria žmonės. Kadangi mes kalbame dažniausiai apie mies­tą, o ne mišką, todėl ir liko pavadini­me MIESTO ISTORIJOS. Kiekvieno žmogaus istorija yra labai svarbi ir žvelgiant į miestą, jo gatves bei pastatus, jo kaitą, mes galime prisiminti skirtingus žmones, kūrusius Vilnių”, – pavadinimo prasmę aiškina Gabija Lunevičiūtė. Iš tiesų daug paprasčiau ir įdomiau klausytis istorijos ne iš teorinio vadovėlio ir bandyti „įsikalti į galvą” istorines datas, o klausyti pa­sakojimų, perteiktų ir įkūnytų tų lai­kų žmonių gyvenimuose. Kai supranti, kad aplink tave supančią aplinką kūrė tokie pat žmonės kaip ir tu, tu­rėję savo norų, ambicijų, idealų, nusi­vylimų ar pykčių, tuomet ryšys su istorija tampa daug artimesnis ir šiltesnis, panašesnis į gyvą žmonių bendravimą. O šios mokyklos dėstytojai – tai tarpininkai, padedantys paspaus­ti ranką ir pasisveikinti žmogui iš praeities ir dabarties. 

Beje, ar žinojote, jog Jonas Basa­navičius prieš Pirmąjį pasaulinį karą vyko į JAV rinkti lėšų būsimiems Tau­tos namams Vilniuje statyti? Tai turėjo būti tautinio susitelkimo centras – teatras, muzikos salė, parodų erdvė. Už tuos pinigus buvo nupirktas sklypas ant Tauro kalno, didžioji dalis reikalingos sumos ir buvo iš Ame­rikos lietuvių suaukotų pinigų. Ir šiandien ant kalno yra akmuo, žy­mintis taip ir nepastatytų Lietuvių namų vietą. 

Miesto istorijų mokykla kviečia išgirsti daugiau panašių istorijų ir domėtis savo kraštu apsilankant nuotolinėje mokykloje: www.mimokykla.lt.