CENTRAS - Kultūra - Labai šiuolaikiškas klasikas, netelpantis į jokius rėmus. Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta”
Katino oranžinio periodo darbai. (L. Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotr.)

Labai šiuolaikiškas klasikas, netelpantis į jokius rėmus. Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta”

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė.

Parodos pavadinimas – tai vieno L. Katino darbo „Projektas erdvei, kur raudona krisdama virsta balta” santrumpa.

L. Katino  vaizdų pasaulis virto žaidimu „Atspėk Katiną”. Detektyvinis uždavinys – ir surinkti išsibarsčiusius darbus į krūvą, ir pamėginti suprasti, ką dailininkas mąstė tapydamas, piešdamas, meistraudamas…

„Jaučiu, kad regiu šiuolaikinio menininko parodą, o ne klasiko” (J. Marcišauskytė-Jurašienė). Parodoje – tapyba, grafika, piešiniai, akvarelė, užrašai, mintys, poezija, rašiniai (įgarsinti aktoriaus), instaliacijos, net sumeistruotas Labanoro trobelės maketas ar budizmo laikotarpio darbai. Kai ką kuratorei teko net susapnuoti, nes Linas Katinas ne iš tų, kuriems reikia dėmesio ar tuščių plepalų. Teko įminti jo katinišką autoironiją, karnavalinį ezopišką juoką, septintojo amžiaus avangardistą maištininką, nesitaikstantį, nepaklusnų, nesusireikšminantį, laisvą jo prigimtį, drąsų sveiką chuliganizmą, paženklintą profesionalumu ir darbštumu.

Neįrėminamas menininkas. Daugiausia darbų skolino MO muziejus (juk būtent L. Katino darbai formavo muziejaus aukso fondą nuo pat pradžių, sakė muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė). Sutikęs, kad jo paroda bus surengta, L. Katinas pirmiausia pasakė, kad visą gyvenimą turėjęs bėdų dėl savo darbų rėmų. J. Marcišauskytė-Jurašienė patikino, kad jais ir kitkuo jam rūpintis nereikės. Dėl tų rėmų išėjo dviprasmybė: „Linas iš tiesų neįrėminamas, ir vienas didžiausių mano motyvų buvo pamėginti tai padaryti. L. Katinas pats yra kaip tendencija, meno srovė, 20 amžiaus antrosios pusės lietuvių dailėje nėra nieko panašaus”, – teigė kuratorė.

Paveikslas.

Darbai. Kūrėjas yra vienas. L. Katinas paprašė nevadinti jo darbų kūriniais, pasak jo, kūryba – tai kaip keiksmažodis, nes „Kūrėjas yra vienas”. Ir nekvaršinti galvos plepalais. Tad kuratorei teko uždavinys viską padaryti pačiai: sugrupuoti 50 metų aktyvios veiklos išlikusius darbus pagal gyvenimo faktus, architekto virsmą į tapybą, kino ir teatro laikotarpius, pedagoginę veiklą Čiurlionio meno mokykloje ir Lietuvos Dailės akademijoje. Neįmanoma buvo padaryti retrospektyvos, sudėlioti visų ciklų – dalis darbų iškeliavę, dalis sunaikinti, pvz., nebėra ir jo radijo laidų įrašų Lietuvos radijuje ir televizijos archyve (tikriausiai juos išsivežė per šturmą kaloborantai…).Patys ankstyviausi parodoje rodomi 1965 m. darbai – iš aplanko, kurį dailininkas įteikė stodamas į Lietuvos dailininkų sąjungą, vienas pirmųjų – 1966 m. ironiškas autoportretas, o pasku-tinis – tai Lino tėvo Leono Katino žmonos (Lino mamos) portretas, kurį sūnus 2017 m. užtapė „ant viršaus”.

Daugelio darbų šioje parodoje pats autorius buvo nematęs daugel metų. „Esu nustebęs kaip tie darbai iš viso išliko. Jie buvo visur, kai mane mesdavo: iš vieno rūsio – į kitą, kuris būdavo užpilamas tai vandeniu, tai smėliu…” – kalbėjo parodos kaltininkas.

Labanoras. Parodoje – sumeistruotas Labanoro trobelės maketas. Ten menininko mikrokosmosas – toje sodyboje pas jį lankydavosi bičiuliai Sigitas Geda, Alfonsas Andriuškevičius, Juozas Aputis, ten žolėje sukritę jie skaitydavo Rainer Maria Rilke, ten yra nutapęs daugybę darbų, surengęs parodą vietiniams, ten varęs naminę, ten susidraugavo su paukš­čiais. Tik ten pajutęs, kas yra miškas, giria, Labanoro kultūra ir jo gyventojai; ir šiandien turi tą kompasą, su kuriuo galėjęs išeit ir savaitę po mišką vaikščioti… Ten prie Verknės upelės pliekė kortomis, švęsdavo Kalėdas ir Velykas, o save vadino vandens matuotoju… O geriausiai jis jausdavosi arklidėse, kai likimas buvo įsukęs į Riešės žirgyno orbitą, kur leisdavo labai daug laiko…

Budistinės tankos turėjo įtakos L. Katino spalvų suvokimui. Budizmą jis atrado skaitydamas M. K. Čiurlionio laiškus Sofijai. Savarankiškai studijavo ir pramoko Tibeto rašmenų, su draugais domėjosi tantriniu budizmo mokymu, jiems imponavo buriatų kankinys mokytojas Bidia Dandaron (1914–1974), kuris buvo keliskart kalintas ir mirė Sibiro lageryje. Maskvoje L. Katinas bičiuliavosi su Tibeto kultūros ir sanskrito kalbos profesore Oktiabrina Fiodorovna Volkova, kuri priklausė Rericho ratui, buvo susipažinusi su teosofinėmis idėjomis. Per ją L. Katinas susirado Dandarono mokinį Sirenžapą Gataboną, su kuriuo keliavo po Buriatijos kaimus, o buriatus kvietėsi pas save, į Labanorą. Budistinės tankos turėjo įtakos L. Katino spalvų suvokimui (pagal čiakras, leidžiantis iš viršaus į apačią: balta – virš galvos, raudona – skydliaukė, mėlyna – širdis, geltona – pilvas, žalia – dubens dugnas, o juoda nėra spalva – tai kosmosas…)

Ką reiškia tapyba. „Man staigmena visa tai, kad čia sėdžiu – net nesapnavau. Niekad negalvojau, kad būsiu dailininkas (į tapybą perėjo baigęs architektūros studijas – L.V. past.), dirbau su ta etikete ir kine, ir teatre. Nesakyčiau, kad dailininko vardas labai garbingas, dažnai ir bloga lemiantis šeimai, aplinkiniams <…> Ką reiškia tapyba: kuo toliau – nežinau, tai ne rojus, ne dangus ir ne debesėliai – ji reikalauja iš tavęs, kad išsiplautum iki batų raištelių. Tapybai labai kenkia poza, nes ji turi būti gyva, kas yra fiziškai neįmanoma…Mano kartai pirk-parduok – nebuvo tos sąvokos. Tuo mus glumino tada giminaičiai amerikiečiai, kurie nesuprasdavo: kaip mes galim taip gyvent. Jie mane taip pat glumino, kaip ir aš juos”, – sako autorius.

Vienas parodos eksponatų: Lino Katino, 1991 m. rugsėjo 29 d., mintys:

Ar gali Lietuvoje gyventi Vincentas?
Ar gali Lietuvoje gyvent brolis Teo, kuris siunčia aliejinius dažus, drobes Vincentui?
Ar gali Lietuvoje gyventi Vincentas, kuris siunčia Teo laišką po laiško?
Ar gali Lietuvoje gulėti Vasaros gatvėje Vincentas?
Ar gali Lietuvoje nors numirti Teo ir Vincentas?
Ar gali Lietuvoje po mirties išleist dvitomį „Vincento laiškai Teo”?
Ar gali Lietuvoje badmirys Vincentas už vieną vagnorėlį parduot vienut vieną savo paveikslą, kai numirus, po šimto metų, pas Sotheby, lapkritį, 2087 metais, kitą jau pirks už 30, 5 milijono?
Ar auga Lietuvoje tokios tinkamos piešimui saulėgrąžos ir „Fleurs de lis”?
Ar gali būti? Buvote ir galite Lietuvoje numirti Vincentu,
Galite atsigulti Vasaros gatvėje Vincentu.
Jau ruošiat dvitomį,
Turite vieną vagnorėlį,
Bet jūs ne Vincentas nei Lietuvoje, nei Danijoje,
o tiktai Vasaros gatvėje,
Nes pardavėte ne tik vieną paveikslą, bet ir antrą, trečią:
Užmirškite saulėgrąžas, vienaausį
Danijos princą ir jo gerąjį brolį.

Linas Katinas (pirmas iš dešinės) apžiūri savo darbus.
Lino Katino kūrybos mikrokosmosas – Labanoro trobelės maketas NDG.