Laima Apanavičienė: Lietuva yra ne žemdirbių, o menininkų kraštas

Kalbėjosi Loreta Timukienė.

Dauguma menu besidominčių JAV lietuvių gerai žino Čikagoje, Jau­nimo centre veikiančią Čiurlionio ga­leriją, kurioje vyksta lietuvių meni­nin­kų parodos, koncertai, spektakliai, poezijos vakarai, susitikimai. Nese­niai buvo minimas galerijos 60-metis, ta proga surengta meno darbų paroda, joje buvo pristatyti galerijos su­kakčiai ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui skirtam konkursui „Lietuva manoj širdy” pateikti 23-jų menininkų darbai. Vasario 24 d. vyko parodos atidarymas, paskelbti lau­reatai ir pristatyta nauja galerijos direktorė. Šia proga mintimis ir prisiminimais apie Čiurlionio galerijos veiklą, apie šiandieninius jos pokyčius kalbamės su buvusia galerijos direktore Laima Apanavičiene, 14 metų va­dovavusia šiai meno salelei išeivijoje.

– Čiurlionio galerija įsteigta Jaunimo centre Čikagoje 1957 m. spalio 20 d. Jos įkūrimo akte yra parašyta: „Lietuvių dailininkų kūrinių atrinkimui, apsaugojimui ir išlaisvinton bei nepriklauso­mon Lietuvon perkėlimui įkurta Čikagoje lietuvių tautos didžiojo kūrėjo ir genijaus Čiurlionio galerija.” Šiemet galerija mini gy­vavimo 60-metį – kas per tą laiką vyko, keitėsi joje?

– Apie Čiurlionio galeriją galima būtų parašyti visą traktatą. Kadangi nuo pirmų įsikūrimo dienų esame „surišti” su Jaunimo centru, tad mū­sų priešistorija prasidėjo dar 1948 me­tais, kai į JAV atvykę pirmieji jė­zuitai nusprendė kurtis Čikagoje. Nusipirkę sklypą, jie sumanė statytis namus lietuviškai veiklai. 1956 m. liepos mėn. 29 d. buvo prakasta žemė Jaunimo centro ir jėzuitų rezidencijos-vienuolyno statybai, 1957 m. spa­lio 6 d., nors dar ir ne visai baigtas, Jaunimo centro pastatas buvo oficialiai atidarytas. Tėvams jėzuitams vos tik atidarius Jaunimo centrą Čikagoje, tuoj į jo patalpas „įžygiavo” ir Čiurlionio galerija. Oficiali Čiur­lio­nio galerijos įkūrimo data – 1957 m. spalio 20 d. Aišku, sumanymas kilo anksčiau – 1957 m. kovo 3 d. susirinkę įvairių šakų kultūrininkai ir menininkai įsteigė Lietuvių ameri­kiečių menininkų klubą. Vienas reikšmingiausių to klubo darbų ir buvo Čiurlionio galerijos įsteigimas.

Galerijai buvo atiduota Jaunimo centro apatinė salė, kol bus rasta kita išeitis. Ten vyko galerijos atidarymas, ten buvo ruošiamos parodos. Po kiek laiko lietuviškai veiklai ėmė trūkti vietos ir buvo sumanyta su­jungti Jaunimo centro pastatą su vienuolynu. 1972 metais darbai buvo baigti, sujungimo vietoje buvo įrengta patalpa galerijai, apačioje – kavinė, o apatinė salė liko kitoms reikmėms.

Per tuos 60 metų buvo visko – įsi­kūrimo džiaugsmo ir pykčių, nesu­si­kalbėjimų ir net „skyrybų” (galerija buvo suskilusi į 2 galerijas). Ir nors konflikto nariai jau seniai ilsisi am­žinybėje, jo atgarsiai dar ir dabar kai­tina žmonių aistras. Tačiau manau, kad mes, dabar čia gyvenantys, turėtume toliau dirbti gražiai pradėtą darbą, puoselėti steigėjų tradicijas ir džiaugtis, kad galerijoje ir po tiekos metų vyksta parodos, kad Lietuvai buvo padovanota graži Čiurlionio galerijos surinkta lietuvių meninin­kų darbų kolekcija. Deja, dalis kolekcijos (32 darbai) taip ir nebuvo išsiųsti į Lietuvą, o buvo išvežti laikinam naudojimui į Lietuvių dailės muziejų. Deja, tas „laikinai” tęsiasi iki šiol. Tačiau tikimės, kad daili­nin­kų testamentai bus įvykdyti ir ateis laikas, kai visi darbai bus ten, kur juos norėjo matyti kūrėjai.

– Iš profesijos Jūs – chemikė, lyg ir nieko bendra su menais ne­turinti, kaip ir kodėl gavote pasiūlymą vadovauti Čiurlionio galerijai?

– Viskas labai paprasta. Su menu „draugauju” nuo vaikystės. Mano dėdė – žinomas Lietuvoje akvarelistas Osvaldas Jablonskis, turiu daug draugų dailininkų. Nuo pat atvykimo į JAV lankiausi galerijoje ruošiamose parodose. Kartą man paskambino žinomas animatorius dailininkas Ilja Bereznickas ir paklausė, ar negalėčiau suruošti 4 dailininkų iš Lietuvos parodą. Pasakiau apie tai tuometiniam galerijos direktoriui Aleksandrui Janušui, o jis man sako: „Ruošk”. „Pasiraitojau rankoves” ir ėmiau ruošti savo pirmąją parodą. Pirmas blynas neprisvilo – jungtinė Irenos Daukšaitės-Guobienės, Gintaro Meš­kausko, Sigito Staniūno ir Virgini­jaus Poškaus paroda praėjo su pasi­sekimu. Po šios parodos man pasiūlė perimti vadovavimą galerijai.

Driekiasi ilgas darbų ir prisiminimų gijos 

– Kaip apibūdintumėt galerijos veiklą nuo 2004-ųjų, kada jūs perėmėte vadovavimą jai?

– Kai 2017 m. vasarą į Lituanisti­nio tyrimo ir studijų centrą (LTSC) nuvežiau Čiurlionio galerijos archy­vą, net pati nustebau, kiek daug per tą laiką padaryta. Suruošta ne tik parodos, bet ir koncertai, monospektakliai, poezijos vakarai, performansai. Suruošėme 4 konkursus, iš kurių pažymėtinas kartu su Lietuvių fila­telistų draugijai „Lietuva” rengtas pašto ženklų konkursas Lietuvos lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-osioms metinėms paminėti. Jame dalyvavo JAV lituanistinių mokyklų mokiniai. Buvo ne tik surengta paroda, bet ir, padedant filatelistų draugijai, išleisti JAV cirkuliuojantis pašto ženklai bei vokai.

Gražiomis parodomis pažymėti Viktoro Petravičiaus ir Pauliaus Augiaus šimtmečiai, Algimanto Ke­zio 80-metis.

Parodos buvo ruošiamos ne tik Čiurlionio galerijos patalpose. Per tą laiką esame suruošę 2 parodas Čika­gos kultūros centre (Chicago Cultu­ral Center), 5 parodas Lietuvoje. Ga­lerijoje savo darbus rodė ne tik vie­tiniai dailininkai, bet ir Lietuvos me­nininkai. Galerijoje gimė parodų ciklas „Šeimos”. Tai didelio susidomėjimo susilaukęs ciklas, kai vienos šeimos menininkai (nebūtinai abu dailininkai) suruošia vakarą. Iš šio ciklo galima būtų paminėti mamos grafikės Katalinos Kriaučiūnaitės ir jos dukros pianistės Gabrielės Gyly­tės vakarą „Atodangos”, Petronėlės Gerlikienės (tapyba), jos sūnaus Pran­ciškaus Gerliko (tapyba) ir anū­kės Jurgitos Gerlikaitės (skaitme­ninė grafika) paroda „Kartos” ir t. t. Visko neišvardinsi.

– Kurias per tuos 14 me­tų vy­kusias parodas, renginius iš­skirtumėt kaip reikšmingiausius?

– Be jokios abejonės, dvi parodas Čikagos kultūros centre. Net du kartus mums pavyko laimėti didžiulius konkursus ir supažindinti čikagie­čius ir miesto svečius su Lietuvos menu. Čikagos kultūros centras yra viena prestižiškiausių meno institucijų Illinojaus valstijoje. Jis kasmet sulaukia kelių šimtų parodų projektų. Menininkų darbų ekspozicija šia­me centre – aukštas jų kūrybos įvertinimas.

2008 m. Čikagos kultūros centre pristatėme menininkės Petronėlės Gerlikienės kilimų parodą „Petronėlė Gerlikienė: išsiuvinėti mitai ir kasdienės istorijos” (Petronele Gerlikienė: Embroidered Myths and Everyday Stories”. Savamokslės dailininkės pavardė įrašyta į  „Pasaulio Naiviojo meno enciklopediją” („World encyclopedia of Naive art”, Jugoslavija, Bel­gradas, 1985, p. 267–289), o paroda Či­ka­goje visą savaitę buvo pirmoje lankomiausių Čikagos parodų dešimtuko vietoje.

2009 metais mums vėl nusišypsojo laimė. Tų metų pabaigoje Čikagoje vyko pasaulinis grafikų suvažiavimas. Lietuvoje nuo seno dirba stiprūs grafikai. Nusprendėme pasiūlyti Čikagos kultūros centrui 5 Lietuvos gra­fikes. Atranka buvo griežta, kruopš­ti, gerai pasverta, motyvuota. Čikagos kultūros centrui buvo pa­teiktos 103 menininkų iš viso pasau­lio paraiškos. Iš mūsų 5 pasiūlytų grafikių jie pasirinko dvi – skambina ir klausia: „Ar Jūs neprieštarausite, jei pasirinksime tik dvi Jūsų pasiūlytas autores?” „Ne, ne, ne, – sulaukusi šio skambučio ir išgirdusi pasiūlymą iš džiaugsmo daugiau nieko negalėjau ištarti. Taip pačiame Čikagos miesto centre 3 mėnesius žiūrovai ga­lėjo gėrėtis paroda „Dvi Lietuvos grafikės: Eglė Vertelkaitė ir Birutė Zokaitytė” (Two Lithuanian Print­makers: Eglė Vertelkaitė and Birutė Zokaitytė). Ši paroda buvo įtraukta į oficialią 2009 m. pabaigoje Čikagoje vykusio pasaulinio grafikų suvažiavi­mo bei konferencijos svarbių ren­ginių programą.

Labai gražiai Lietuva sutiko Čiurlionio galerijos į Lietuvą atvežtą parodą „Lietuvai – su meile”. Dau­gybė žmonių, atėjusių į parodos ati­darymą „Arkos” galerijoje, parodė, kad išeivijos dailininkai yra įdomūs tėvynėje gyvenantiems. Parodą filmavo Lietuvos televizija, plačiai rašė Lietuvos spauda, pokalbiui mane kvietė Lietuvos radijas. Šios parodos metu pristatėme 15 išeivijos dailinin­kų, kuriančių šiomis dienomis. Iš­leistas gražus tos parodos katalogas, kurio leidybą parėmė Danguolė Jur­gutienė.

Džiaugiamės ir neseniai atliktu projektu. Prieš pat 2017 m. Vėlines Rasų kapinių menininkų kalnelyje pagaliau buvo pastatytas antkapinis paminklas Algimantui Keziui. Teko nemažai padirbėti norint gauti leidi­mą Rasose palaidoti A. Kezį, organi­zuojant jo laidotuves. Bet savo pa­reigą atlikome. Už didžiulę pagalbą esu dėkinga savo dukrai Astai Šerkš­nienei, tėvui Antanui Saulaičiui, na o finansiškai mus rėmė A. Kezio sesuo Danutė Kezytė-Wolosenko.

Darbai – tai žmonės

– Kas buvo didžiausi jūsų pagalbininkai, patarėjai?

– Visus tuos metus komandoje buvo Jūratė Dovilienė, Jonas Kuprys, Dalia Sokienė, Ina Stankevičienė, Viktorija Černičenko, kuri dabar perėmė vadovavimą galerijai. Daug padėdėdavo mano a. a. vyras Albertas ir sūnus Paulius. Ne kartą esu pra­šiusi pagalbos Vinco Luko, už pata­rimus esu dėkinga neseniai šį pasaulį palikusiai Magdalenai Stankūnienei. Turiu pasakyti, kad į ką besikreipda­vau, niekada niekas nėra atsisakęs padėti.

Labai gražiai dirbome su LR generaliniu konsulu Čikagoje Arvydu Daunoravičiumi, konsulato darbuotoju Tadu Kubiliumi, o kai gavome pakvietimus dalyvauti su parodomis Čikagos kultūros centre, daug padėjo tada ten dirbusi Sofia Žutautas. Esa­me sulaukę ir Lietuvių Fondo para­mos.

– Jums tenka bendrauti su kul­tūros, meno žmonėmis – kurie su­sitikimai, pažintys paliko giliau­sią pėdsaką?

– Per tuos metus esu sutikusi daug labai įdomių asmenybių. Jei parodoms kviesdavomės meninin­kus iš Lietuvos, tai dažniausiai jie mūsų namuose ir apsigyvendavo. Tad tas bendravimas dažniausiai pasidarydavo dar artimesnis.

Kartais įdomi ne tik ta pirmoji pažinti, bet ir atgarsiai po daugelio metų. Vienas tokių po dešimties metų mane pasivijo Vilniuje. 2007 m. Lie­tuvos nacionalinėje Martyno Mažvy­do bibliotekoje surengėme fotografo Jono Kuprio parodą „Lietuviai Ame­rikoje”, vėliau  keliavusią po Lietuvą. Lietuviai gal pirmą kartą Jono Kup­rio nuotraukose taip plačiai galėjo išvysti lietuvių išeivių siekį išlikti lie­tuviais ir jų pastangas skelbti Amerikos visuomenei apie buvusį Lietuvos pavergimą.

2017 m. sumanėme supažindinti vilniečius su poete Sandra Avižieny­te. Pinigų kaip visada nėra, laiko tu­rime 10 dienų. Kur gauti salę? Rašau Carolinai Masiulytei-Paliulienei, ku­ri verčia Sandros eiles į prancūzų kalbą. Ji padėti negali – dukros Linos vestuvės. Nutariame kreiptis į M. Mažvydo biblioteką. Dainininkas Vygantas Kazlauskas susisiekia su ten dirbančia Sandra Kuliešiene, ku­ri pasiteiravo, kas organizuos renginį. Išgirdusi mano pavardę ji iškart pasakė: „Taip, jei Laima Apanavičie­nė, ruošiu sutartį. Su ja kartu ruošiau J. Kuprio parodą, ja pasitikiu.” Naujai suremontuotoje bibliotekoje konferencijų salė buvo laisva, tad man atskridus reikėjo tik pasirašyti sutartį – ir už kelių dienų M. Maž­vydo bibliotekoje jau skambėjo S. Avižienytės eilės iš rinkinio „Kai akyse suspindi ilgesys” bei dainos, parašytos jos žodžiais. Taip po de­šimties metų mes vėl pasimatėme su gerb. Sandra. Salė buvo pilnutėlė, o tarp atvykusių buvo ne vienas, kurio parodą ar koncertą rengėme Čika­goje.   

– Esate parašiusi nemažai straipsnių apie mūsų menininkus, jų kūrybą – ar ateityje sulauksime tokių straipsnių?

– Tie rašymai kartais ateina ne­tikėtai. Rašau tai, kas man įdomu ir tai, kas, mano manymu, būtų įdomu skaitytojui. Tad, jei „pagausiu” kokią įdomią temą ar sutiksiu kokį įdomų pašnekovą – rašysiu.

Esame derlingi menu ir kūrėjais

– Šiandien vis plačiau kalbama apie „Globalią Lietuvą” – jūsų nuomone, ar pakankamai dėmesio Lietuva skiria mūsų kūrėjų pristatymui pasaulio bendruomenei? Kokią vietą tarp pasaulio dailinin­kų užima lietuviai kūrėjai, kaip plačiai jie žinomi pasaulyje, Ame­rikoje? Kaip apibūdintumėt šiandieninį išeivijos meną?

– Dažnai sakau, kad Lietuva yra ne žemdirbių, o menininkų kraštas. Mūsų tiek mažai, o kokius muzikantus, dainininkus, dailininkus turime! Aukščiausio lygio. Tik kartais atrodo, kad daugumos menininkų „išvežimas į pasaulį” yra jų pačių ir saujelės entuziastų reikalas. Į Lietuvos kul­tūros institucijas geri, įdomūs suma­nymai dažnai atsimuša lyg į sieną, šalies vardą skleisti reikia beveik vien asmeninėmis pastangomis ir lė­šomis. Gal tam įtakos turi ir mūsų lietuviškas kuklumas, atsiliepia ir tai, kad neturime gerų prodiuserių, kurie mokėtų pasiūlyti prekę žiūro­vams. To mūsų niekada nemokė, pro­diuseriai nebuvo ruošiami. Manau, jie reikalingi, nes parodyti pasauliui tikrai turime ką. Vien šiuo metu muzikinį pasaulį drebinanti dirigentė Mirga Gražinytė Tyla ko verta!

– Jūsų nuomone, kodėl lietuvių meno parodos, klasikinės mu­zikos koncertai JAV nesulaukia di­desnio mūsų tautiečių dėmesio?

– Pirmiausia mes tuos lankytojus, klausytojus, žiūrovus turime išsiugdyti. Jei jų neugdysime, tai ir neturėsime. Šiais laikais, kai aplink tiek įvairiausių, lengvai prieinamų pagundų daug, tai nėra lengva. O ka­da buvo lengva?

Daugelį jų „nuvilioja” komuni­ka­cijos priemonės. Dabar Lietuva – ranka pasiekiama: su giminaičiais per „Skype” nemokamai gali kalbėti, kiek nori, gali žiūrėti lietuvišką televiziją, skaityti Lietuvoje leidžiamus laikraščius. Tačiau ir šiomis dieno­mis atsiranda žmonių, kuriems svarbu burtis, kurie rengia parodas, koncertus, patys dalyvauja įvairioje lie­tuviškoje veikloje, klausosi.

– Kiek ir kokių meno kūrinių šiandien sudaro galerijos fondą?

– Perimdama galeriją, negavau jokių darbų, išskyrus Lietuvos grafi­kų dovanotą parodą. Gaila, tačiau po parodų dauguma dailininkų nebedo­vanoja galerijai darbų, kaip tai darydadavo anksčiau. Kita bėda – mes neturime sąlygų saugoti menininkų darbus. Visą Čiurlionio archyvą perdaviau Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui. Dabar ruošiamės daryti inventorizaciją ir likusius darbus taip pat perduosime LTSC, su kuriuo Čiurlionio galerija bendradarbiauja. Jei kada nors kam nors kils sumanymas ruošti parodą iš galerijos archyvų, ta medžiaga visada bus galima pasinaudoti.

– Kurių menininkų kūryba Jus pačią labiausiai žavi?

– Tokių menininkų yra daug, tačiau didžiausia mano meilė – grafika. Ne, ne kompiuterinė grafika, o ta, kai vaizdas raižomas kaltu, raižikliu, peiliu, graviravimo adata įvairio­se plokštėse, iš kurių spausdinami lakštai. Ir pirmenybę teikiu juodai-baltai grafikai.

Galiu pasakyti, kad tarp mūsų išeivijos lietuvių šiuo metu kuria­čių taip pat yra puikių menininkų: Ri­mas Čiurlionis, Žilvinas Kempinas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Kęstutis Zapkus ir t. t. Aš jau nekalbu apie aukštumas pasiekusius, amžinybėn iškeliavus menininkus.

– Kodėl nusprendėte perduot vadovavimą galerijai į kitas ran­kas? Kuo dabar žadate užpildyt atsiradusią tuštumą – gal imsitės naujos veiklos, kitų projektų?

– Šią mintį brandinau seniai, tačiau pasitarę nusprendėme, kad perduoti galeriją reikia sulaukus pro­gos. Ta proga atsirado – Čiurlio­nio galerijos 60-metis. Tas perdavimas ir naujai direktorei Viktorijai Černičenko – tarsi rašymas ant naujai atversto lapo. Aš ir toliau dirbsiu, turiu numačiusi suruošti dar porą parodų. O apsilankiusi parodose, kaip jau anksčiau sakiau, gal ir kokį žodelį į spaudą brūkštelsiu. 

– Kokią galerijos ateitį mato­te? Ką patartumėt ir ko palinkėtu­mėt naujajai galerijos direktorei Viktorijai?

– Manau, kad galerija gyvuos ir toliau. Viktorija galerijos darbą žino, yra suruošusi parodą, ne kartą, man išvykus, yra vedusi parodų atidarymus. Linkiu jai suburti darnų bendraminčių kolektyvą ir – kuo geriausios kloties.