LAIVAS, KURIS NIEKUR NEPLAUKIA

Renata Šerelytė.

Šiais metais garsiajam lenkų rašytojui, mokslinės fantastikos autoriui Stanislawui Lemui sukanka 100 metų. Prisipažinsiu, kad esu didelė jo gerbėja: jau nuo paauglystės Lemo „Soliaris” ir „Nenugalimasis” – mano mėgstamiausių knygų sąraše. Ir ne veltui – bėgant metams, jos nė kiek nepaseno, o tik atverdavo naujus prasmių klodus. Pagal Lemo knygą pastatytą Andrejaus Tarkovskio filmą „Soliaris” irgi mačiau ne kartą (deja, filmai sensta, ypač jų rekvizitas – kosminės stoties aplinka Tarkovskio „Soliaryje” šiandien atrodo keistai ir netgi juokingai. Tačiau kosminio okeano ir apskritai vandens tema Tarkovskio filme tokia pat gili, prasminga ir estetiška). Turiu sukaupusi nedidelę lietuviškai leistų Lemo knygų bibliotekėlę („Grįžus iš žvaigždžių”, „Futurologų kongresas”, „Edenas”, „Žlugimas”, „Setauro medžiok­lė” ir jau minėtosios – „Soliaris” ir „Nenugalimasis”). Neseniai bibliotekėlė pasipildė – leidykla „Odilė” išleido itin įdomias ir savotiškas Lemo „Robotų pasakas”.

Vos išgirdusi, kad Vilniaus akademiniame teatre lenkų režisierius Grzegoszas Jarzyna pastatė spektaklį pagal Lemo „Soliarį”, nedvejodama nusipirkau bilietą. Suintrigavo faktas, kad pagrindinį vaidmenį režisierius skyrė moteriai – puikiai aktorei Nelei Savičenko. O ir aktorių trupė – verta dėmesio (Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Martynas Nedzinskas). Beveik neabejojau, kad tokia puiki medžiaga kaip Lemo „Soliaris” įkvepia kurti jei ne šedevrus, tai bent jau minties gelme ir paradoksu pasižyminčius kūrinius.

Tačiau buvo teisi viena pažįstama kritikė, pasakiusi, kad niekas geriau ir tiksliau neišreikš minties, kaip pirminis šaltinis, originalas. Ir nėra ko tikėtis to iš antrinio šaltinio. Nelabai tuo norėjau tikėti, bet…

Bet teko. Žiūrėdama spektaklį, ne sykį galvojau, kad norint sugadinti klasikinį kūrinį, tiesiog būtina paviršutiniškai pritempti jį prie kokių nors gerai atpažįstamų (ir gerokai įgrisusių) aktualijų. Šiuo atveju – prie pandemijos, izoliacijos, karantino. Psichoterapeutė Krista (Nelė Savičenko) atvyksta į Soliarį 4, mokslinę stotį-laboratoriją, tik ne kosmose, o Žemėje. Kam skirta ši stotis, kokios jos įgulos funkcijos – neaišku (panašu į laivą, kuris niekur neplau­kia, o stovi amžiname štilyje). Koks Kristos tikslas – taip pat. (Nors bežiūrint pamaniau, kad veikiausiai paguldyti visą stoties personalą ant psichoterapeuto kušetės ir jautriai išklausinėti, kokios vaikystės traumos juos kamuoja).

Beklausinėjant išaiškėja, kad Snautas (Gytis Ivanauskas) ir Sartorijus (Dainius Gavenonis) – seksua­linės prievartos aukos. Gibarianas (Arūnas Sakalauskas) paniro į komą po mįslingos avarijos, bet taip jam ir reikia, nes laiku nepastebėjo „stiprios moters” Venus (Oneida Kunsunga), kuri jam seniai rodė dėmesį. O pačiai Kristai vaidenasi jos buvęs vyras Haris, kuris, pasirodo, buvo priklausomas nuo alkoholio ir nusižudė. Ir štai visi – ir stoties įgula, ir jų „svečiai” (fantomai, avatarai) – malasi pakankamai primityvioje šeimyninių– buitinių santykių aiškinimosi plotmėje.

Gal sumanymas ir buvo geras, tačiau patikėti tuo sunku. O pikčiausia, kad tas primityvus psichologinis naratyvas (knisinėjimasis po savo prisiminimus ir aiškinimasis, kuris prisiminimas tikras, o kuris – klaidingas) visiškai „išjungė” kosminio okeano, įkūnijančio tai, kas nežmogiška, temą. Tai man buvo pats didžiausias nusivylimas. Nes Lemo „Soliaris” kalba apie kosmosą ir žmogaus dvasią. Kaip žmogui suprasti tai, kas nesuprantama, kas nepasiduoda žmogiškajai logikai ir jausmams, kas yra anapus gėrio ir blogio? Kas yra okeanas – Dievas ar kūrinys? Tvarka ar chaosas? Kas yra tie „svečiai”, kuriuos jis siunčia žmonėms – bausmė ar dovana? Kaip žmogui tai priimti – su siaubu ar nuolankumu? Priešintis ar susitaikyti?..

Tiesą pasakius, tai sudėtinga tema, neatsiejama nuo teologijos ir filosofijos, nes apima ir etikos, ir tikėjimo, ir me­tafizikos sritis. Tema, pakylanti aukščiau už buitį ir tai, ką vadiname siela: meną, kul­tūrą, papročius, įpročius, jausmus, temperamentą, pažiūras, nuomones, įsitikinimus… Tačiau šiuolaikinis pasaulis sparčiai tolsta nuo metafizikos, žmogus pats save įsidievino, todėl galbūt ir nestebi­na, kad aukščiausias dvasinis lygmuo (kuriam priklau­so ir intelektas, bet ne jis vienas) belieka suprantamas tik kaip žmogiškas, ir negana to, ne dvasios, o sielos (tokiame pusiau buitiniame) lygmenyje.

Tiesą pasakius, spektaklis „Soliaris 4” labai silp­nai pretenduoja į nežmogiškumo kaip kitos, svetimos intelektinės būties temos narstymą. Bet nepanašus ir į psichologinę dramą apie izoliacijoje užsidariusius žmones, persekiojamus savo prisiminimų, traumų, kalčių. Jeigu spektaklis sąmoningai ir tikslingai atstovautų tokiam žanrui, galbūt atsirastų savotiško komizmo, graudumo, nevilties. Būtų lengviau patikėti tuo, kas vyksta scenoje. Nereikėtų tų neskanių „pritempinėjimų” (Soliario bazė įkuriama buvusio teatro vietoje, Gibarianas su šalmu vaikšto po statybvietę lyg statybų rangovas; Venus pabaigoje nei iš šio, nei iš to išeina iš stoties ir eina pilnomis žmonių gatvėmis, kurios jai atrodo kaip „okeanas” ir pan.).

Nelė Savičenko, žinoma, puiki aktorė, bet ką jai vaidinti šiame spektaklyje? Juolab kad Kriso keitimas Krista visiškai nepasiteisina. Kodėl režisierius taip nusprendė, nesuprantu. Nebent teatre įvestas griežtas lygių teisių įstatymas ir jau suformuotos moterų-vyrų kvotos.

Žiūrint į scenografiją, ne kartą kilo mintis, kad teatras kaip meno rūšis vis labiau ima panėšėti į videomeną, performansą, kiną. Sunkiai beapsieinama be video efektų, video ekranų, kitaip tariant, plokštumos, kuri ne tik uzurpuoja tūrį – teatro sceną, bet ir migdo vaizduotę, daro ją tingia. Mums, žiūrovams, nebereikia įsivaizduoti – viskas pateikta. Moderniai, pagal naujausią technologijų žodį. Ir todėl – nuobodu.

Prisimindama senuosius spektaklius, kurios mačiau prieš daug metų, tiesiog akyse regiu lyg baltas upes tyvuliuojančias medžiagos juostas iš „Duokiškio” (Sauliaus Šaltenio pjesė, pastatyta Jaunimo teatre) – ką jos reiškė, nebeprisimenu, vandenį ar rūką, ar laiko tėkmę, bet buvo taip gražu ir paprasta. Ir reiškė kažką – tikrai reiškė. Moderni šiuolaikinė scenografija dažniausiai reiškia tik pati save. (Aišku, ji, ko gero, dar labai brangi).

Daugelis dialogų, kuriuos girdėjau, irgi neliudija spektaklio naudai: ne sykį pagalvojau, kad gal būtų galima vienam ar kitam personažui mažiau kalbėti, geriau tegu jis ką nors veikia. Gal tai dvelkteltų paslaptimi? Gal išryškėtų potekstė?… Metafora?.. Dialogai atrodė tušti, o kartais – ir pretenzingi. Paviršutiniški (apgirtusio fantomo – Hario išsiliejimas). Nors dialogai atrodė parašyti tam, kad būtų paprasti ir savo paprastumu rastų santykį su žiūrovu, nekamuotų pastarojo „aukštomis materijomis”, bet šiuo atveju (bent man) pasirodė, kad eliminuodami metaforą ir potekstę, spektaklio kūrėjai pralošė.

Tiesą pasakius, gal ir ne. Jeigu prie tokio naratyvo prisidėtų dar ir pretenzingos metaforos, galbūt būtų dar blogiau.

Bet buvo ir gerų dalykų. Atnaujintas dramos teatras paliko prabangų įspūdį (ypač oranžinė grindų danga, už kurios kaži kodėl vis kliuvinėjau) ir veikianti kavinė (Jaunimo teatre per Varno spektaklį neveikė, ir tai buvo nemenkas minusas, turint omeny, kad Varno spektaklis truko penkias valandas ir pertraukos buvo net dvi).

O paskui, jau namie, prisiminiau Tarkovskio filmą. Paskutinį kadrą: mažas geltonas namelis, apsuptas rūko, nyra į rūko okeaną ir jame pranyksta, mažutis lopelis banguojančioje begalybėje. Tas namelis toks panašus į apleistus vaikystės namus, kad nežinau, ar graudu, ar šiurpu. Tik jaučiu, kad tai tikra. Kad tikiu šituo kadru. Ir jau nebepykstu ant netikros kosminės stoties, netikrų dialogų, netikrų fantomų. Jeigu pasimiršta skaudūs dalykai, tai šitie pasimirš lengvai ir be skausmo. 

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Lapkričio 27 d. numeryje, nr. 43 (93))