Lidija Šimkutė ir Jonas Mekas

Lidija Šimkutė.

Šiuo metu talentinga ir tarptautinių apdovanojimų pelniusi smuikininkė Žydrė Ovsiukaitė, nuo 2018 metų gyvenanti Japonijoje, sėkmingai koncertuoja solo, duetuose, kamerinių ir simfoninių orkestrų pasirodymuose. Greta smuikininkės karjeros Žydrė sumaniai pradėjo plėsti savo repertuarą, susipažinusi su japonų poete Emi Miyake. Prasidėjo jų pasirodymai kartu, kuriuose Žydrė ne tik smuiku pritaria Emi skaitomiems eilėraščiams, bet norėdama supažindinti japonų publiką su Lietuvos poetais, išverstais į japonų kalbą, ėmė juos pristatinėti savo rečitaliuose.

Žydrei pavyko rasti du lietuvių poetus, išverstus į japonų kalbą. Pirmuose šios rūšies rečitaliuose Koncer­tas su Poema 2019 buvo pristatyti  Lietuvos klasiko Kristijono Donelaičio „METŲ” ciklai (keliuose koncertuose) ir Jono Meko eilėraščiai iš „Semeniškių  idilių” rinkinio (Ikuo Muratos* vertimas), Musée galerijoje Kanazawos mieste.

Šiuose koncertuose, jungiant lietuvių ir japonų poetų kūrybą, nuolat įterpiama lietuviška ir pasaulinė klasikinė muzika smuikui pagal atrinktų eilėraščių nuotaiką. Iš lietuvių kompozitorių jau buvo pristatyti B. Kutavičiaus, V. Barkausko, A. Šenderovo kūriniai.

Kompozitorei ir vokalistei Ramintai Naujanytei-Bjelle koncertuojant Japonijoje, Žydrė sužinojo apie Lidi­jos Šimkutės poezijos vertimus į japonų kalbą. Po susirašinėjimo su auto­­re vertėjas Koichi Yakushigawa*  Žydrei atsiuntė dvi  jo verstas L. Šimku­­tės knygas.

2019 m. lapkričio 23 d. šios atlikėjos Kanazawos miesto literatūros muziejuje japonų publikai vėl pristatė Jono Meko poeziją ir Lidijos Šimkutės atrinktas eiles iš rinkinių „Baltos vaivo­rykštės” ir „Vėjo žvilgesys”.

Žydrė Ovsiukaitė padėkos laiške paminėjo, kad skaitant Šimkutės poeziją, jai pasirodė, kad eilės kyla kaip impresijos bei gyvenimo įspūdžiai iš pasąmonės, tarsi nutrūkę apmąstymai. O kartais jai atrodo, kad tos eilės kyla iš nesuvaldomų minčių srauto tekėjimo ir tuo primena Bacho muziką. O Emi Miyake, skaičiusi Koichi Yakushi­gawos vertimus, paminėjo, kad jos vaiz­duotėje dėl neįprastų vaizdinių kilo įvairiausių impresijų.

Šis malonus sutapimas priminė mano pirmą įdomią pažintį su Jonu Meku 1972 m., kai teko pakeliauti po antrąjį Pasaulio jaunimo kongresą (JAV ir Kanadoje buvau viena iš Australijos lietuvių atstovų). Po kongreso teko paviešėti pas Mariją Gimbutienę Californijoje, pas Henriką Nagį ir jo šeimą Montrealyje ir pas kitus, o New Yorke  susipažinau su Jonu Meku prie Modernaus meno muziejaus, kur jis patarė susitikti po trumpo pokalbio telefonu. Visų pirmiausia jis įteikė poezi­jos knygelę „Reminiscencijos.” Jau buvau aplankiusi muziejų,  jis pasiūlė  vaikštinėjant pasikalbėti. Po kelių valandų pasakiau, kad turiu grįžti, kur buvau apsistojusi, pas vieną dailininkę jos studijos palėpėje. Mekas pasiūlė susitikti kitą dieną. Po to teko penkias dienas pabendrauti. Jis nuvedė ma­ne pas Fluxus meno pradininką Jur­gį Mačiūną, kuris išsamiai aprodė savo unikalią erdvę – meno studiją ir gyvenvietę Greenwich Village.

Praleidome beveik visą dieną kartu, linksmai nusiteikę. (Išsamiai aprašiau šią erdvę rašytojui Romui Sakalauskui, kuris ruošė knygą apie Jurgį Mačiūną. Deja, knygoje nepaminėjo iš manęs gautų žinių ir net nepaliko man vieno knygos egzemplioriaus, kaip žadėjo, man atvykus į Lietuvą). Bendraujant trise, pajutau jų šiltą draugystę. Žavėjausi  jų nuotykių atpasakojimais. Sužinojau, kad Jurgis – pasaulinio lygio kaktusų žinovas. Abu mane apdovanojo knygomis ir meno objektais. Mekas aprodė Anthology of Film Archives pastatą, supažindino su kolegomis. Padovanojo knygas Movie Journal ir Film Culture. Kitą dieną pakvie­tė pamatyti jo susuktą filmą gimtinėje,  Remininscenses of Lithuania ir Cocteu susuktą Blood of a Poet. Vėliau prie įvairių patiekalų ir vyno taurės gatvių kavinėse pasidalindavome savo įspūdžiais apie filmus, meną ir poeziją. Prieš išsiskiriant Jonas man padovanojo puikų Henry Thoreau leidinį WALDEN or Life in the Woods įrašydamas „Lidijai- Jonas (Ūkininkas) iš miško”.  O grįžusi į namus sulaukiau atviruko „Visur gerai, bet namuose geriausia”. 1994 m. vėl trumpai susitikau su Meku New Yorke. Ta proga nusivedė mane į naujai atvykusios iš Lietuvos dailininkės meno parodą. Po parodos su visa grupe, įskaitant dailininkus Naujokaitį ir Verkelį, nuėjome į Meko mėgstamą klubą pabendrauti.

Profesorių Ikuo Muratą man teko sutikti 1988 metais pakeliui į Lietuvą. Tais sovietų okupacijos metais reikėdavo skristi į Lietuvą per Maskvą, kur oro uoste patirdavome daugybę tikrinimų ir suvaržymų. Pažįstamas istorikas iš JAV Romas Misiūnas (vėliau su žmona persikėlė gyventi į Lietuvą), sužinojęs, kad mano lėktuvas parą praleis Naritos oro uoste, pasiteiravo, ar man būtų įdomu susitikti Tokijuje gyvenantį prof. Muratą.

Romas profesoriui parašė apie mano trumpą viešnagę. Nusileidus Aerofloto* lėktuvui nuvykome į viešbutį; pajutau nuovargį ir nutariau nebevažiuoti į Tokiją. Norėdama atsigauti, nuėjau  pasivaikščioti po pasakiško grožio japonų  parką ir apžiūrėti budistų šventyklą. Atsigavusi grįžau į viešbutį. Savo nuostabai per garsiakalbį išgirdau savo vardą, kviečiantį prieiti prie registratūros. Pamačiau prof. Muratą – po japonams įprasto man­dagaus prisistatymo prasitarė nujautęs, kad būsiu pavargusi po ilgo skrydžio ir nebenorėsiu važiuoti į Tokiją, tai jis atvyko čia ir pakvietė mane vakarieniauti restorane.

Man buvo sunku patikėti, kad sėdžiu priešais japoną, puikiai kalbantį lietuviškai, nors jis vis atsiprašinėjo, kad dėl sveikatos nebegali lankytis Lietuvoje, kaip buvo pratęs, tad jo lietu­vių kalba nukentėjo. Praleidome kartu labai įdomų vakarą. Paminėjau, kad vienas iš mėgstamų autorių yra Jasunari Kawabata, laimėjęs Nobelio premiją 1956 m. ir Basho poezija. O jis prasitarė, kad jam taip patiko lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė”, kad jis net savo sūnui davęs Eglės vardą. Pradėjau juoktis ir pasakiau, kad tai merginos vardas. O jis maloniai nusišypsojęs atsakė – japonai to nežinos. Apgailestavau, kad nepasiun­­čiau jam savo eilėraščių knygos, kaip buvo prašęs. Bet  kadangi minėjo šlubuojančią sveikatą, nenorėjau jo varginti, žinodama didelį jo darbų krūvį. Tik daug vėliau sužinojau, kad jis kiek atsigavo ir dar daug ką išvertė į japonų kalbą.

Vis dėlto, laikui bėgant buvo lemta, kad mano poezija būtų išversta į japonų kalbą. Esu dėkinga, kad gyvenimas davė progą netikėtiems žmonėms susidomėti mano poezija.

Netikėtai gavusi paštu iš Kyoto Japonų poetų antologiją, parašiau tuometiniam vyriausiam redaktoriui Koichi Yakushigawai, dėkodama už netikėtą dovaną. Nustebau gavusi atsakymą. Taip ir nesužinojau, iš kur jie turėjo mūsų namų adresą, bet prasidėjo abipusis susirašinėjimas. Jį sudomino mano poezija ir jis palaipsniui pradėjo versti bei spausdinti mano eilėraščius poezijos žurnale „Ravine”. Vėliau į japonų kalbą išvertė visas mano poezijos knygas.

*Skrydis  Aerofloto lėktuvu – vienas iš keisčiausių patirtų skrydžių. Visos kelionės metu buvo neįmanoma  pri­siprašyti atsigerti net vandens. Aptarnautojų dėmesys buvo skirtas privilegijuotiems keleiviams, kurie sėdėjo už užtrauktų užuolaidų priekyje. Jiems buvo pilstomas šampanas ir t. t. (Aeroflote nebuvo pirmosios klasės). Ir mano nuostabai, tie vakarietiškais kostiumais apsirengę vyrai prisipirko Singapūro oro uoste visokių hi-fi aparatų.  Nusileidus Maskvoje,  privažiavo keli juodi limuzinai ir tuos keleivius kartu su jų pirktiniais aparatas nuvežė, be jokio priimto tikrinimo muitinėje, kaip buvo skirta kitiems. Kitų keleivių laukė baisus lagamino iškratymas ir priekaištai, net neleidžiamos kai kurios, pagal komunistų ideologiją įtartinos knygos, žurnalai ar kiti leidiniai. Gyvenimo praktika parodė, kad KOMUNISTŲ SISTEMA neprilygsta jų melagingai VIENYBEI. Man teko kovoti dėl Metmenų ir Akiračių leidinių. Kai juos patraukė į šoną, aš atitraukiau atgal, konstatuodama, kad tai ne religiniai ar nacionaliniai, bet literatūriniai žurnalai. Pagaliau piktai tikrintojai sutikus leisti, pasakiau „spasiba” su šypsena. Tai vienas iš keturių rusiš­kų žodžių mano žodyne.

Ikuo Murata (g. 1938 12 13 Na­gojoje), japonų kalbininkas, vertėjas. 1963 m. baigė Tokijo Vasedos universitetą (studijavo senąsias ir naująsias indoeuropiečių kalbas). 1970 m. Ohio University (vad. Vasaros mokykloje) studijavo lietuvių kalbą. Nuo 1969 dirbo Tokijo ekonomikos koledže; profesorius (1974). 1978 Stokholmo universi­tete studijavo baltų kalbas. Daug kartų lankėsi Lietuvoje ir Latvijoje. Į japo­nų kalbą išvertė A. Baranausko „Anykš­čių šilelio” dalį (1975), K. Donelaičio „Metų” dalį („Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, 1973, 1975, 1977), lietuvių liaudies pasakų, Jo­no Meko poezijos rinkinį „Dienoraščiai 1970–1982” (1991), „Semeniškių idilės” (1996), dienoraščių ir esė knygą „Laiškai iš Niekur” (2005), lietuvių kalbininkų veikalų. Paskelbė straipsnių apie baltų kalbų bevardę giminę, baltų ir slavų kalbų santykius, lietuvių leksikografiją. „Pasaulio mįslių enciklopedijai” (1984, japonų kalba), „Pasaulio patarlių enciklopedijai” (1995, japonų kalba) parengė lietuvių ir latvių mįslių, patarlių ir priežodžių (paskelbta ir originalo kalba). Lituanistikos klausimais parašė straipsnių japonų enciklopediniams leidiniams. Išleido knygą „Lietuvių kalbos 1500 svarbių žodžių” (1994–2004; kartu su trumpa lietuvių kalbos gramatika). Į japonų kalbą išvertė prezidento V. Adamkaus autobiografiją „Likimo vardas – Lietuva” (2002). Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir reikšmingą indėlį suartinant dvi valstybes ir jų kultūras Lietuvos Respub­likos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Tokijo Ekonomikos universiteto profesorių, indoeuropiečių kalbotyros specialistą Ikuo Murata Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gegužės 8 d. numeryje, nr. 18 (36))