Lietuvės žinia iš Kyjivo

Kyjive jau 45 metus gyvenanti Ukrainos Lietuvių Bendruomenės vadovė Dalia Makarova pasakoja apie karo kasdienybę ir primena, kodėl visai Lietuvos diasporai svarbu palaikyti bei nuolat pasauliui priminti apie Rusijos niokojamą Ukrainą ir jos kovą už savo bei kitų Europos valstybių laisvę.                        

Prašymas Lietuvos diasporai: Ukrainos kovą už laisvę reikia nuolat priminti

Lina Vaitiekūnaitė.

„Taikoje gyvenančiam žmogui sun­ku mūsų gyvenimą suprasti… Pra­leidęs dieną, dvi ar tris pas mus – tik tada jis supranta, kaip mes gyvename…“, – taip savo kasdienines aki­mirkas pristato Ukrainos Lietuvių Bendruomenės (LB) pirmininkė Da­lia Makarova, kalbėdama apie visų šios šalies gyventojų nuotaikas ir vil­tis, kurių nepraranda, daugiau nei trejus metus tęsiantis Rusijos invazijai į Ukrainą.

Liepos 7–10 d. Vilniuje vykusia­me Pasaulio Lietuvių Bendruome­nės (PLB) XVIII Seime susirinkusiems tau­tiečiams lietuvė, pasakodama apie karo kasdienybę, kartu nešė žinią, ką reikia žinoti ir ko pasimo­ky­ti iš Ukrainos, kad jos skaudi istorija nesikartotų kitose valstybėse, kas tuomet padeda nepalūžti ir slopina no­rą pabėgti.

Tokia karo kasdienybė…

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, Dalia sutinka, žmogus tiesiog prisitai­ko prie karo ir gyvenimo kare: „Pra­dedi suprasti, kur ir kokie garsai skamba, kaip reikia tinkamai elgtis šiuo momentu. Toks mūsų gyvenimas ir jo nesustabdysi. Todėl džiau­giesi šviečiančia saule, džiaugiesi žmo­nių tarpusavio bendravimu, vertini kiekvieno gyvybę…“

D. Makarova patikslina, kad nuo praeito rudens daugelio Ukrainos gy­ventojų naktys dažnai yra vadinamos šachtinėmis naktimis, nes jas praleidžia rūsiuose ar kitose slėptuvėse. Ta­čiau ryte vaikai vis tiek eina į mo­kyklas ir darželius, suaugę asmenys – į darbus. Kiekvienas žino, ką turi da­ryti, išgirdęs oro pavojaus signalą. Jei reikia, mokyklos veikia ir nuotoliniu būdu internetu, visos jos turi įrengtas slėptuves, kuriose taip pat vyksta pamo­kos. Tai tapo kasdienybe.

„Juokiamės, kad naktys pas mus yra kaip Afganistane, o dienos – kaip Monake, nes dirba parduotuvės, kavi­nės ir kitos įstaigos, vyksta koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Mūsų teatruose dabar yra anšlagai – bilie­tus reikia iš anksto nusipirkti, nes paskutinėmis dienomis jų tikrai ne­be­bus. Dieną nepasakysi, kad vyksta karas, o naktį įsijungia oro pavojaus sirenos, prasideda sprogimai ir kitos atakos“, – pasakoja lietuvė.

Saugo lietuvišką tapatybę

Dalia pasakoja apie tai, kaip se­ka­si jai ir kitiems lietuviams, kas juos vienija ir kviečia kartu saugoti lietuvybę karo draskomoje Ukrai­noje.

Dalia Makarova save, kaip ir daugelį lietuvių moterų, pristato ir vadina meilės tremtine. „Ištekėjau ir at­vykau gyventi į šią šalį. Šiemet skai­čiuoju jau 45-erius metus, kaip aš Ukrainoje – dvigubai daugiau nei Lie­tuvoje“, – paaiškina moteris ir pasa­kojimą iš karto papildo Ukrainos LB pristatymu, kur sukasi jos gyvenimas.

D. Makarova Ukrainos LB vado­vauja nuo 2012 m., 2001–2008 m. ji bu­vo Kyjivo Maironio lietuvių kultūros draugijos pirmininke.

Lietuvė prisimena, kad pirmoji lietuvių draugija Kyjive susikūrė, kada buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – 1990 m. ir davė pradžią kurtis kitoms lietuvių draugijoms Uk­rainoje. Pirmąjį lietuvių suvažiavi­mą 1992 m. suorganizavo Kyjivo Maironio lietuvių kultūros draugija, sukvietusi tautiečius iš Lvovo, Zapor­o­žės ir kitų Ukrainos regionų.

„Šiemet mes minėjome 35-metį. Jauniausia iš mūsų – 2018 m. Cher­so­ne įsikūrusi lietuvių draugija. Deja, nuo 2014 m., kada prasidėjo Krymo okupacija, kai kurios iš jų užsidarė, nes ir taip buvo nedidelės, o jų nariai su šeimomis  išvažiavo į Lietuvą. Da­bar veikia devynios regioninės bend­ruomenės. Daugiausia lietuvių su­kvie­čia ir stipriausios yra Kyjive ir Lvive veikiančios draugijos, – pasa­koja D. Makarova. – Iš viso Ukrainos lietuvių bendruomenėje yra apie 500 narių. Lyginant su kitomis tautinė­mis mažumomis, pavyzdžiui, azerbai­džaniečiais, gruzinais ar lenkais, lie­tuvių yra mažiau, bet mes vis tiek vei­kiame. Mes ne kiekiu, bet kokybe stengiamės pasirodyti ir gyvuoti, vyk­dydami savo kultūrinę, švietėjiš­ką ir socialinę veiklą.“

Susiduria su iššūkiais

D. Makarova pripažįsta, karui pra­retinus narius, Ukrainoje gyve­nantys lietuviai susiduria su daugiau iššūkių bei problemų: „Ukrainos lie­tu­vių bendruomenė yra senstanti, nes dabar į ją neįsitraukia naujų narių, neatvažiuoja ir neįsikuria jau­nos šeimos. Neturime, taip sakant, ‘naujo kraujo’, todėl galbūt ir naujų idėjų pritrūksta. Dažniausiai žmonės prisijungia su kitokiu požiūriu, kaip verta skatinti veiklą, kaip įgyvendinti bendrus projektus su išsibarsčiusiomis po šalį draugijomis ar netgi ki­tų šalių lietuvių bendruomenėmis. Deja, mums to trūksta – tokia gyvenimo kare realybė…“

Kita problema – iš anksčiau vei­kusių šešių lietuviškų mokyklėlių, ku­­rias vesdavo savanoriai, yra likusi tik viena oficialiai veikianti mokykla Lvive. Joje pamokas veda kartu ir nuotoliniu būdu internetu, kad tik daugiau mažųjų lietuvaičių prisijungtų.

Mini Lietuvai svarbias datas

Pasak Dalios, lietuvių kultūrą ak­tyviai palaiko Kyjivo Maironio lie­tuvių kultūros draugijos choras „Vil­tis“, dalyvaujantis ir tautiečių rengi­niuose Ukrainoje, ir dainų šventėse Lietuvoje. „Nei vienos šventės nesa­me praleidę. Yra narių, kurie dabar gyvena Lietuvoje ar kitose valstybė­se, bet dainų šventėse visada pasi­ro­do kaip mūsų choro nariai“, – džiaugiasi lietuvė, prisimindama ir pernai vykusį renginį, kaip jam ruošėsi ir kaip repeticijos vykdavo karo metu:

„Kada būdavo oro pavojus ir met­ro nevažiuodavo, tai repeticijos, žinoma, būdavo atšaukiamos. Tačiau tuo­met galėdavome repetuoti, įsijungę audio įrašą namuose. Aišku, pagrindinis ir svarbiausias mūsų darbas bu­vo, kada visi susirinkome Vilniuje prieš pačią dainų šventę. Bet nieko tokio – mes sėkmingai dalyvavome. Svarbiausia buvo – būti kartu su vi­sais lietuviais!“

Kyjivo Maironio lietuvių kultū­ros draugija aktyviai veikia ir Ukrai­noje. „Organizuojame renginius, to­dėl mus pažįsta įvairių miestų val­džios institucijos. Gal mūsų yra ne­daug, bet mes aktyviai dalyvaujame tautinių mažumų tarybose ir kituose renginiuose. Anksčiau aktyviai dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. Da­bar susirenkame jau pagal susiklosčiusias aplinkybes ir galimybes. Kas­met Lietuvos Valstybės dieną Kyjivo centre esančiame Lietuvos skvere su visais pasaulio lietuviais gie­dame Tautišką giesmę. Taip pat renkamės Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir taip pažymime mums svarbias da­tas. Mūsų sąlygos ekstremalios, bet stengiamės neatitrūkti nuo Lietuvos, – pasakoja D. Makarova. – Taip pat ak­tyviai bendradarbiaujame su Lie­tu­vos Respublikos ambasada Kyjive. Čia, pavyzdžiui, vaikai į kalėdines šventes susirenka, nes Kalėdų senelis iš Lietuvos kiekvienais metais atkeliauja. Kada reikia, pagal galimybes lie­tuvių bendruomenė sulaukia ir pagalbos iš ambasados.“

Karas pakeitė visų gyvenimą

„Pas mus gyvenimas ženkliai pa­sikeitė. Dabar mes sakome ‘iki karo’ ir ‘po karo’. Tai yra kaip gynybinė li­nija, – paaiškina Ukrainoje gyvenanti lietuvė. Pasak jos, tie poreikiai, ku­rie buvo svarbūs taikos metu, dabar kartais atrodo juokingi ir neverti dė­mesio. Tuo tarpu paprasti dalykai ta­pę tikrai reikalingais.

„Netgi žmonių tarpusavio bend­ra­vimas, susitikimas, paprastas po­kal­bis… Dabar labai daug reiškia – pa­klausti žmogaus „kaip tu jautiesi, kaip gyveni, ar viskas tau ir tavo arti­miesiems gerai?“ Tai yra žmogaus jausmai, kurie nenuperkami, – įsitikinusi Dalia. – Anksčiau nematei žmogaus, bet žinojai, kad jis kažkur yra, ir to užteko. Dabar ir pats nori kažką jam pasakyti, ir iš jo išgirsti. Tai žy­miai daugiau reiškia karo metu, kada nėra saugių vietų aplinkui.“

Pasak D. Makarovos, ypač sustip­rėjo ir Ukrainoje gyvenančių lietuvių tarpusavio ryšys: „Mes žinome, kas ir kuo gyvena. Šiuo metu turime kariau­jantį karį Artūrą Čiurlionį. Todėl kai reikėjo, rinkome pinigus jo gydymui. Kiekvienas lietuvis asmeniškai, kiek norėjo ir galėjo, aukojo jam“.

D. Makarova džiaugiasi, kad tautiečiai pagalbos sulaukia ir iš PLB: „Štai, pernai per Rusijos atakas nu­ken­tėjo mano namai. Bendruomenė per­vedė pinigus ir aš ilgai nelaukda­ma atnaujinau sudaužytus langus. Taip pat parama buvo ir toliau yra organizuojama regioninėms lietuvių bendruomenėms, asmeniškai lietuviams, nukentėjusiems nuo karo ata­kų.“

Patarimai gyvenantiems Lietuvoje

Kalbėdama apie kitose šalyse gy­venančią visuomenę, D. Makarova atkreipia dėmesį, kad žmonės priprato prie karo naujienų ir jau nelabai bekreipia dėmesio į jas.

Lietuvoje gyvenantiems ji pata­ria, kad ir labai bauginančiai be­skam­bėtų, geriau būti pasiruošu­siems karui. Pasak jos, taip turi gal­voti kiekvienas žmogus asmeniškai ir nelaukti, kad tik kariuomenė ir valstybė padėtų: „Pavyzdžiui, reikia pasiruošti bunkerius, kur būtų norma­lios sąlygos glaustis ir gyventi. Taip pat reikia mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą, nes jei grei­tosios automobilis negalės privažiuo­ti, gal tik šalia esantis žmogus galės padėti kitam asmeniui ir išsaugos jo gyvybę. Yra daug veiksmų, kuriuos reikia kaip abėcėlę išmokti.“

„Žmonės gyvena toli nuo karo, ne­­girdi bombardavimų… Tuo tarpu hibridinis karas, kurį veda Rusija, vis dėlto vyksta ir Lietuvoje. Tačiau nei Europoje, nei Lietuvoje nėra ženklaus atsako į jį, – pastebi D. Makaro­va. – Kodėl lietuviai, turėdami tokią unikalią kalbą, nusileidžia kalbėdami rusiškai? Jeigu žmogus gyvena metus ir ilgiau, jis turi mokytis elementariai susišnekėti lietuviškai. Ta­čiau dabar Vilniuje labai daug žmo­nių kalba rusiškai. Jeigu lietuviai su jais nekalbėtų rusų kalba, šie asme­nys būtų privesti mokytis lietuvių kal­bos. Jeigu jie atvyko į kitą šalį, tu­ri gerbti jos kalbą, kultūrą, tradicijas.“

„Mes patys turime kažką keisti savyje, nes jau gyvename 35-us nepri­klausomybės metus. Jau yra išaugusi ne viena karta, todėl ir mums pa­tiems reikia keistis, jeigu norime, kad aplinkiniai žmonės keistųsi“, – įsi­tikinusi Dalia.

Prašo palaikyti ukrainiečius

Kalbėdama apie Ukrainos gyvenimą, Dalia Makarova kreipiasi į visą Lietuvos diasporą su prašymu – nesvarbu, kur lietuviai gyventų, reikia, kad tos šalies visuomenei jie kalbėtų apie karo draskomą Ukrainą ir Ru­si­jos invaziją joje, ukrainiečių kovą už Ukrainos, o kartu ir kitų valstybių laisvę.

„Žinau, kad Vokietijos ir Kana­dos lietuviai aktyviai bendradarbiauja su ukrainiečiais. Tikiu, kad ir daugiau kitur įsikūrusių mūsų tautiečių dirba šia tema, bet ne tiek garsiai gal apie tai praneša, – sako Ukrainos lie­tuvių bendruomenės pirmininkė. – Ten, kur gyvena ukrainiečiai ir vei­kia ukrainiečių bendruomenės, galima su jais rinktis į mitingus ir pana­šius renginius, pasakoti vietos valdžiai ir kitaip supažindinti su esama si­tuacija. Reikia, kad Ukrainos kova bū­­tų nuolat primenama!“