Lietuvių kalba – tiltas tarp Latvijos, Ispanijos ir JAV

Bostono lituanistinė mokykla garsėja tuo, kad joje daug mokinių mokosi nuotoliniu būdu. Jų mokytojai – ne tik JAV ar Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse gyvenantys specialistai. Šios mokyklos nuotolinio mokymo padalinio vadovė Gaila Narkevičienė „Draugo“ skaitytojus supažindina su Ispanijos saloje Tenerifėje gyvenančia latvių tautybės mokytoja Eliza Paula Graudina, kurios kelias į Bostono lituanistinę mokyklą buvo išskirtinis.

GAILA NARKEVIČIENĖ.

Su Bostono lituanistinės mokyklos mokytoja Eliza Paula Graudina susipažinau „neakivaizdiniu būdu“, kaip, beje, ir su ne maža dalimi mūsų mokytojų, dirbančių nuotoliniame padalinyje. Elizą rekomendavo kita mūsų padalinio mokytoja ir mano buvę kolegos iš Vilniaus universiteto. Šiais mokslo metais ji dirbo su keletu suaugusiųjų pagal individualų mokymosi planą, tačiau jos asmeninė patirtis ir sąlyčiai su lietuvių kalba man pasirodė unikalūs ir, galbūt bus įdomūs „Draugo” skaitytojams.

Taigi, prašom susipažinti: Eliza Paula Graudina, latvė, lituanistė, latvistė, Bostono lituanistinės mokyklos (BLM) nuotolinio padalinio mokytoja.

Dirbate Bostono lituanistinėje mokykloje nuotoliu. Kaip jaučiatės, būdama latvė ir prisidėdama prie lietuvių diasporos ugdymo JAV?

Vis dar sunku patikėti, kad dar prieš kiek daugiau nei penkerius metus net neįsivaizdavau, jog kada nors galėsiu suprasti ir kalbėti lietuviškai, o šiandien, susiklosčius daugybei laimingų aplinkybių, ne tik kalbu šia kalba, bet ir galiu dalintis meile lietuvių kalbai bei kultūrai su kitais. Ir ne tik su latviais, kas atrodytų natūraliausia, bet ir su lietuvių diaspora bei užsieniečiais. Kartais ši patirtis vis dar atrodo šiek tiek neįtikėtina, todėl pasitaiko ir savotiško „apsimetėlio sindromo“ jausmas – baimė mokyti, kai vis dar pačiai pasitaiko klaidų (ypač kirčiavimo srityje). Tačiau kartu vis labiau suprantu, kad niekas negali visko žinoti tobulai ir kad mano kelias – lietuvių kalbos mokymasis nuo nulio ir dalijimasis tuo, ką išmokau, su kitais, kurie yra to paties kelio pradžioje – yra mano stiprybė. Manau, būtent tai praturtina mano darbą su studentais: geriau suprantu jų iššūkius, žinau, kas gali būti sudėtinga, ir galiu atsiremti į tai, kas man padėjo, o kas, priešingai, neveikė.

Kodėl, jūsų manymu, nuotolinis lietuvių kalbos mokymas šiandien yra itin svarbus diasporoje gyvenantiems vaikams ir suaugusiesiems?

Ryšys su paveldėta kalba, perduodama iš kartos į kartą, gyvenant diasporoje, tampa vienu svarbiausių lietuviškumo išlaikymo būdų. Kalba juk nėra tik bendravimo priemonė – ji formuoja mūsų mąstymą, įpročius, pasaulio suvokimą ir gyvenimo būdą.

Mokydamiesi užsienio kalbos, artėjame prie kitos kultūros ir jos žmonių, o mokydamiesi savo tėvų ar protėvių kalbos, artėjame prie savęs. Nes, norime to ar ne, mus formuoja tai, ką patyrė ankstesnės kartos, o dalis šios patirties užkoduota būtent kalboje. Deja, ne visi turi galimybę mokytis kalbos gyvai, būdami kalbinėje aplinkoje, nors tai, be abejo, yra veiksmingiausias būdas (pati tai labai aiškiai pajutau, dalyvaudama Vilniaus universiteto vasaros kursuose ir jų metu kurį laiką gyvendama Lietuvoje – būtent tada lietuvių kalba man tarsi „atsidarė“). Tačiau galime vertinti tai, kad gyvename laikais, kai įmanoma susitikti nuotoliu. Nuotolinis mokymas tampa itin svarbia alternatyva – tai galimybė kiekvienam, kad ir kur jis gyventų, išlaikyti ar atkurti ryšį su kalba, kultūra ir, galiausiai – su pačiu savimi.

Ką BLM bendruomenė reiškia lietuviams, gyvenantiems toli nuo Lietuvos? Ar tai daugiau nei tik mokykla?

Manau, kad kiekviena diasporos institucija – ar tai būtų mokykla, biblioteka ar kita iniciatyva – natūraliai tampa lietuvių susitelkimo centru visiems, kurie prie jos vienaip ar kitaip prisijungia. Tai vieta, kurioje ne tik mokomasi, bet ir kuriami nauji ryšiai, kur galima pasijausti didesnės visumos dalimi.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokiu būdu, dirbant su individualiais mokiniais ar atskiromis grupėmis, artumo jausmą sukurti yra sudėtinga, tačiau BLM nuosekliai ieško būdų, kaip tai įgyvendinti.

BLM aktyviai organizuoja įvairius bendrus renginius – kultūrines pamokas, šventes, susitikimus, į kuriuos įsitraukia visi mokyklos mokiniai ir mokytojai. Tai leidžia patirti lietuviškumą ne tik per kalbos mokymąsi, bet ir per buvimą kartu. Taip BLM kuria gyvą, nuolat palaikomą ryšį tarp žmonių, jungiantį juos nepaisant atstumo.

Kaip jūsų pačios patirtis mokantis lietuvių kalbos nuo nulio padeda dirbant su BLM mokiniais?

Nors apie tai jau šiek tiek užsiminiau, ši patirtis man labai konkrečiai padeda kasdieniniame darbe su mokiniais. Kadangi lietuvių kalbos pradėjau mokytis nuo nulio, į ją ir jos mokymą žvelgiu kiek kitaip – tai, kas gimtakalbiams dažnai atrodo  savaime suprantama, man pačiai buvo iš mok ta, todėl geriau suprantu, kas gali kelti sunkumų besimokantiems. Galbūt todėl galiu šiek tiek kitaip paaiškinti kai kuriuos gramatikos ir žodyno aspektus ir kartu tapti gyvu pavyzdžiu, kad šios kalbos išmokti yra įmanoma.

Šis požiūris natūraliai persikelia ir į tai, kaip suprantu pačią kalbą – ne tik kaip taisyklių sistemą, bet ir kaip gyvą kultūros dalį. Todėl man labai svarbus ir kultūros aspektas, ypač muzika, ir stengiuosi tai įpinti į savo pamokas. Mielai dalinuosi savo mėgstamais lietuvių atlikėjais bei dainomis – jau penkerius metus kuriu grojaraštį, kuriame kaupiu tai, kas man atrodo įdomu ir gyva lietuvių muzikoje. Jame dabar jau beveik šeši šimtai įvairių žanrų kūrinių, tad juose kiekvienas gali atrasti kažką sau.

Man atrodo, kad būtent per tokius dalykus kalba tampa ne tik mokymosi objektu, bet ir gyvu patyrimu.

Ar pastebite, kad nuotolinis mokymas leidžia stiprinti ne tik kalbą, bet ir kultūrinę tapatybę bei bendruomeniškumą?

Taip, tikrai. Nors gali atrodyti, kad nuotolinis mokymas apsiriboja kalba, mano patirtyje jis labai natūraliai apima ir kultūrą.

Dirbdama su individualiais mokiniais tai ypač jaučiu, nes galiu prisitaikyti prie jų tempo ir interesų – parinkti užduotis, įtraukti tai, kas jiems įdomu. Pavyzdžiui, net ir mokantis miesto žodyno, naudoju vaizdus iš Lietuvos miestų ar istorinių vietų, ir po kelių pamokų jau pastebiu, kad mokiniai iš jų pradeda atpažinti miestus. Taip pat kartais skaitome papildomus tekstus – aprašymus, legendas – iš kurių pamažu formuojasi platesnis suvokimas apie Lietuvos istoriją, gamtą, gyvenimo būdą.

Kartu išlieka ir ryšys su kitais – mokiniai gali jungtis prie bendrų mokyklos veiklų, todėl net ir per atstumą atsiranda bendrumo jausmas.

Gyvendama Tenerifėje, atradote ,,Casa Lituana“. Ar Tenerifėje veikia lituanistinė mokykla, ar bendruomenė labiau telkiasi kultūrinių susitikimų formatu?

Čia iš tiesų kiek kitokia istorija. Baigdama magistro studijas, turėjau per gana trumpą laiką susirasti praktikos vietą, todėl tiesiog ėjau per lietuvių diasporos organizacijų sąrašą ir rašiau ten, kur atrodė įdomiausia ar netikėčiausia. Taip sąraše radau „Casa Lituana“, o jie mane sujungė su lietuvių biblioteka „Knygų namai“, kur ir susitariau atlikti praktiką.

Ir iki šiol man pačiai tai atrodo šiek tiek neįtikėtina – kad mažoje saloje vidury vandenyno gali būti tiek lietuviškų iniciatyvų, juo labiau kad čia veikia net lietuvių biblioteka. Ir kai apie tai papasakoju kitiems, matau, kad tai nustebina ne tik mane.

Tiek „Casa Lituana“, tiek „Knygų namai“ labiau telkia žmones per kultūrinius susitikimus – vieni daugiau organizuoja veiklas suaugusiesiems, kiti – vaikams. Tačiau tuo pačiu Tenerifėje yra ir visai kitoks pavyzdys – lietuviška „Baltic International School“. Ji veikia ne kaip įprasta savaitgalinė mokykla, o kaip pilnavertė ugdymo įstaiga, dirbanti pagal lietuvišką programą. Įdomu, kad kai kurie vaikai mokslus derina tarp šalių – pavyzdžiui, pradeda mokslo metus Lietuvoje, žiemą mokosi čia, o pavasarį grįžta į Lietuvą ir ten juos užbaigia.

Kaip, jūsų manymu, būtų galima stiprinti lietuvių kalbos mokymą tokiose vietose kaip Tenerifė, kur lietuvių bendruomenė galbūt nėra labai didelė?

Mano patirtimi, situacija Tenerifėje šiek tiek kitokia, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – lietuvių bendruomenė čia iš tiesų yra gana gausi. Kartais, pavyzdžiui, vaikštant Los Gigantes miestelyje, visai natūraliai išgirsti nemažai lietuvių kalbos – tarsi maža lietuviška salelė. Bendruomenė taip pat labai artima: žmonės vieni kitus pažįsta, palaiko tiek vieni kitų verslus, tiek įvairias iniciatyvas.

Dėl to, kol vyksta tiek daug renginių ir veikia lietuviška mokykla, lietuvių kalbos situacija atrodo gana stipri. Vis dėlto yra ir vaikų, kurie lanko ne lietuvišką mokyklą, o vietines ispanų mokyklas, todėl jiems galbūt būtų prasminga kurti papildomas galimybes – pavyzdžiui, neformalius lietuvių kalbos užsiėmimus ar būrelius.

Taip pat čia jaučiasi tam tikra specifika – nemaža dalis lietuvių į Tenerifę atvyksta tik žiemos sezonui. Galbūt būtent dėl to ryšys su Lietuva ir lietuvių kalba išlieka ypač gyvas ir sąmoningai palaikomas.

Ar matote galimybę, kad BLM nuotolinė patirtis galėtų tapti modeliu mažesnėms lietuvių bendruomenėms Europoje?

Manau, kad BLM nuotolinė patirtis tikrai gali būti įkvepiantis pavyzdys, ypač kalbant apie lankstumą ir galimybę pasiekti mokinius, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.

Tačiau kartu atrodo, kad Europoje situacija yra gana skirtinga – bendruomenės čia dažnai yra arčiau viena kitos geografiškai, turi daugiau galimybių susitikti gyvai, o kiekvienos šalies ar net miesto specifika gali labai skirtis.

Todėl, greičiausiai, tai nebūtų modelis, kurį būtų galima tiesiog perkelti, bet veikiau įkvėpimas ar viena iš galimų krypčių, kurią kiekviena bendruomenė galėtų pritaikyti pagal savo poreikius.

Kuo skiriasi lietuvių diasporos patirtys JAV ir Ispanijoje? Ar bendruomenių poreikiai skiriasi?

Manyčiau, kad labiausiai skiriasi priežastys, dėl kurių žmonės atsiduria diasporoje, ir pats santykis su Lietuva, kurį ne mažai lemia atstumas ir tai, kiek ji jaučiasi pasiekiama.

JAV dažnai tai yra ilgesnės istorijos diaspora – daug žmonių turi lietuviškų šaknų, bet jų šeimos išvyko prieš kelias kartas. Dėl to ryšys su Lietuva gali būti silpnesnis, o kalbą išlaikyti ir perduoti tampa sudėtingiau. Tačiau kaip tik dėl to atsiranda ir stiprus noras tą ryšį išsaugoti ar susigrąžinti.

Ispanijoje, bent jau mano aplinkoje, situacija kitokia – daug lietuvių čia gyvena neseniai arba sezonais. Ryšys su Lietuva išlieka labai tiesioginis: kalba vartojama kasdien, dažnas gyvena tarsi tarp dviejų šalių, todėl Lietuva neatrodo tokia toli ar sunkiai pasiekiama. Dėl to ir lietuviškumo palaikymas čia labiau natūraliai įsilieja į kasdienį gyvenimą.

Vis dėlto, kad ir kaip skirtųsi šie kontekstai, poreikis iš esmės lieka panašus – turėti šalia žmonių, su kuriais gali kalbėti ta pačia kalba, dalintis kultūra ir tiesiog jaustis tarp savų.

Ar manote, kad ateityje nuotolinis lituanistinis ugdymas taps lygiaverte ar net pagrindine forma mažoms bendruomenėms?

Manau, kad nuotolinis lituanistinis ugdymas tikrai turi didelį potencialą ir ga li būti labai svarbi alternatyva, ypač mažesnių ar labiau nutolusių lietuvių bendruomenių kontekste.

Tačiau kartu man labai svarbus atrodo gyvas ryšys tarp žmonių. Iš savo patirties matau, kad nors nuotolinis bendravimas atveria daug galimybių, fizinis buvimas kartu kuria visai kitokią patirtį – esame socialios būtybės, kurioms svarbu ne tik bendrauti, bet ir būti šalia.

Todėl greičiausiai tai nėra klausimas „arba-arba“ – veikiau skirtingų formų derinimas. Nuotolinis mokymas gali papildyti gyvą bendravimą ir atverti galimybes ten, kur jų anksčiau nebuvo, bet, mano manymu, visiškai jo nepakeis.

Ką jums asmeniškai reiškia būti tiltu tarp skirtingų šalių – Latvijos, Lietuvos, JAV ir Ispanijos – per kalbą ir kultūrą?

Labiausiai save vis dėlto jaučiu kaip tiltą tarp Lietuvos ir Latvijos. Nors pastarieji metai yra labai „lietuviški“ – studijavau Lietuvoje, vėliau atlikau praktiką lietuvių mokykloje JAV, o dabar – lietuvių bibliotekoje Tenerifėje – ryšys su Latvija nuolat išlieka per šeimą, draugus ir darbą (visą šį laiką paraleliai nuotoliu dirbu Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno institute kaip mokslo asistentė ir pagrindinė latvių literatūros platformos literatura.lv redaktorė).

Dėl to visas mano gyvenimas – tiek draugai, tiek kultūriniai procesai, tiek akademiniai interesai – natūraliai vyksta tarp šių dviejų kalbų ir kultūrų. Tas „tilto“ jausmas man nėra kažkas dirbtinai kuriamo – jis tiesiog natūraliai susiformavo kaip kasdienė būsena. Ji nuolat praplečia akiratį ir leidžia pažvelgti į lietuvius per latvių prizmę, o į latvius – per lietuvių, ir per tai labai daug sužinau ir apie save.

Galbūt tai reiškia nuolatinį vertimą plačiąja prasme – ne tik tarp kalbų, bet ir tarp skirtingų patirčių, požiūrių, kultūrinių kontekstų. Tai galimybė matyti daugiau, jungti tai, kas kartais atrodo atskirta, ir kartu – per tuos skirtumus vis iš naujo pamatyti, kaip arti vieni kitų iš tikrųjų esame, ir kad tas artumas, ta baltų vienybė, nėra savaime suprantama – ją reikia palaikyti.