CENTRAS - Geografija-Rajonai - Lietuvius vienijanti Diana
San Francisco Lietuvių Bendruomenės metinis pokylis. Diana – antra iš kairės. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Lietuvius vienijanti Diana

Rasa Sėjonaitė.

Pilkų gyvenimų nebūna – nebent mes nemokame juose įžvelgti spalvų, surasti tinkamo atspalvių derinio, kad šis „suskambėtų” naujai, kasdienybę paversdamas nedidele švente. Tokių nedidelių džiaugsmų kasdien bando atrasti iš pažiūros eilinė, šiandien save net bedarbe vadinanti ir beveik dvidešimt metų San Francisce gyvenanti lietuvė Diana Plačiakienė.   

„Blogerė” Diana.
„Blogerė” Diana kaupia po plačią Ameriką išsibarsčiusių lietuvių gyvenimo istorijas.

Būsimoji prancūzistė iš nedidelio Lietuvos kaimelio

„Gimiau ir augau Pasvalio rajone, Krinčino kaime (buvo tokia daina: mūsų kaimas labai fainas – penkios karvės ir kombainas). Tiksliau – buvo ir bažnyčia, aštuonmetė mokykla ir kolūkis. Mama sakydavo: „Jei nesimokysi, eisi karvių melžti”. Atrodė, ne kas, nes bandžiau melžti ir nesisekė. Todėl mokiausi, buvau viena iš trijų geresnių klasėje. Po aštuonių klasių tėvai išnuomojo kambariuką Pasvalyje, kur mokslus tęsiau Petro Viliešio gimnazijoje. Lankiau ir vietinę muzikos mokyklą. Neblogai sekėsi užsienio kalbos, todėl nusprendžiau stoti į Vilniaus universitetą, į prancūzų kalbos specialybę. Tuo metu užsienio kalbos, istorija ir teisė buvo geidžiamų ir populiarių sąraše, tad įstojau tik iš antro bandymo, po metų”, – pradeda pasakojimą Diana Plačiakienė.

Nuo aštuoniolikos metų būsima prancūzų kalbos filologė gyveno savo svajonių mieste, Vilniuje. Tuo metu, atrodė, kad geresnės pasaulyje vietos ir būti negali. Vienas seniausių Rytų Europos universitetų buvo Dianos svajonių vieta, kurioje atsidūrusi jauna studentė tąsyk pro pirštus žiūrėjo į tuo metu pirmuosius valstybingumo žingsnius žengiančios Nepriklausomos Lietuvos švietimo spragas.

„Studijų metais prisidurdavau privačiai mokydama prancūzų kalbos, versdama filmus, o vėliau dėstytojavau Vilniaus konservatorijoje. Po poros metų įsidarbinau lietuvių-prancūzų logistikos įmonėje vadybininke, kur sekėsi neblogai. Ko gera, ten būčiau likusi ilgam, nes įmonė plėtėsi, patirtis kaupėsi ir galimybės augo. Tuo metu gyvenau su draugu, kuriam pasiūlė programuotojo darbą JAV. Niekada nesvajojau apie Ameriką, bet buvo smalsu – o kaip gi ten, už tos tvoros? Pasiryžom pabandyt, planavome vykti tik porai metų. Teko skubiai tuoktis, nes kitaip nebūtų išleidę.  Važiavau kaip žmona, be darbo vizos ir teisės dirbti”, – sako Diana.

Savos Lietuvos kūrimas Amerikoje

Pirmuosius ketverius metus Dianą finansiškai rėmė vyras. Būtent tuo metu vienas po kito gimė vaikai – dukra ir sūnus. San Francisco naujakurės pilnatvę užpildė ne tik motinystė, bet ir naujos veiklos, nauji sumanymai, kurie leido judėti į priekį.

„Ėjau vėl mokytis, arba tiksliau – iš naujo savęs ieškoti. Dalyvavau viešbučių ir restoranų mokymo programoje, po to lankiau psichologijos paskaitas. Po visokių bandymų supratau, kad greitai ir lengvai nieko nebus, tad pasiryžau antrą kartą studijuoti, kad galėčiau gauti antrąjį magistro laipsnį. Per porą metų baigiau verslo vadybos magistrantūrą, MBA, „Mills College”, Oaklande. Žinote, kai esi labai užsiėmęs, kai stengiesi aprėpti visko daug, kažkodėl norisi dar daugiau”, – juokiasi Diana. 

Bestudijuojama ir augindama vaikus lietuvė savo namuose pradėjo organizuoti nedidelius lietuviškus kultūrinius susibūrimus. Veikli moteris buvo subūrusi Lietuvių Bendruomenės narius kino dokumentininko Audriaus Stonio filmų peržiūrai, literatūros gerbėjai turėjo progos susitikti su eseiste ir vertėja, žurnalo „Pasaulio lietuvis” kolumniste, humanitarinių mokslų daktare, gyvenančia tarp Lietuvos ir Kipro, rašytoja Dalia Staponkute, Dianos Plačiakienės namų kieme grojo vienu metu Lietuvoje labai garsėjęs dainininkas ir keliautojas Hokshila, lyriškosios pop muzikos atlikėja Jūratė Miliauskaitė.   

„Magistro studijų metu užaugo sparnai, kilo pasitikėjimas ir noras daugiau save išbandyt. Truputį prisidėdavau prie tuometinės Lietuvių Bendruomenės veiklos, o kai tuometinė valdyba pradėjo ieškoti kandidatų naujai kadencijai, ėmiau ir pasisiūliau. Gal net iš egoistinių paskatų, iš noro praktiškai panaudoti tai, ko išmokau verslo vadybos studijose. Tuo pačiu norėjau susikurti savo bendruomenę, savo Lietuvą, kurios man labai trūko”, – prisimena Diana, kuri ketverius metus vadovavo San Francisco Lietuvių Bendruomenei. Prisipažįsta, kad tai buvo labai įdomus, intensyvus laikotarpis. Nepaisant vadovavimo klaidų, nervų pertekliaus, prisiminimuose iki šiol išlieka daug gražių veiklos akimirkų, o buvimas  Bendruomenės pirmininke davė nemažai paskatų Dianos asmeniniam augimui. Beje, moteris iki šiol aktyviai dalyvauja vietinės bendruomenės veikloje.

Diplomai prapuolė krizėje

Posakis, kad esi savo likimo kalvis, ne visada pasiteisina įtemptame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žmogus ypač priklauso nuo aplinkos. Diana studijas baigė 2008 m. ir būtent tada prasidėjo ekonominė krizė. Dveji magistrinių studijų diplomai tiesiog neteko jokios vertės. Prasidėjo ilgas darbo paieškų etapas, kartkartėmis bandant imtis bet kokios veiklos. Tai nejuokais vargino, vertė iš naujo brandinti pasitikėjimą, nenuleisti rankų. Būtent tada Diana nusprendė pradėti savo verslą. Nusprendė teikti įvaizdžio konsultantės paslaugas. „Dirbau su moterimis, kurioms reikėjo pagalbos keičiant įvaizdį dėl pasikeitimų profesiniame ar asmeniniame gyvenime. Buvo labai įdomi psichologinė darbo pusė – juk  keiti ne tik drabužius, bet ir požiūrį į save”.

Vadovaudamasi amerikietiška biznio taisykle, kad jeigu neturi pelno per pirmus dvejus metus, savo verslui drąsiai gali tarti „sudie”. Nors buvo nelengva atsisakyti nuosavo verslo idėjos, tačiau nugalėjo pragmatizmas. Diana ryžosi atsisakyti įvaizdžio konsultavimo paslaugų. Pažvelgusi iš laiko perspektyvos šiandien ji nelabai ir gailisi tai padariusi.

Rašymas – atgaiva sielai

„Tuo metu į vietinį internetinį žinių puslapį pradėjau rašyti apie stilių. Nebuvo lengva tai daryti anglų kalba, tačiau supratau, kad rašymas man yra didžiulė atgaiva ir kad rašydama galiu išguldyti savo jauseną, mintis, žinias. Nuo to laiko rašymo neapleidau net ir tada, kai pagaliau gavau svajonių darbą –  atstovauti „Versliai Lietuvai” Californijoje. Visada norėjau išlaikyti ryšį tarp dviejų šalių, o, be to, galėjau pritaikyti savo studijų metais įgytas žinias. Taigi čia buvo viskas viename”, – apie naujos veiklos iššūkius pasakoja Diana Plačiakienė, kuri tapo vienintele Lietuvos ūkio ministerijos įsteigtos agentūros „Versli Lietuva” atstove Californijoje. Ši agentūra skatino verslumą, tvarią ir modernią verslo plėtrą, startuolių ekosistemą bei eksportą Lietuvoje.

„Pirmaisiais metais teko nemažai mokytis ir gilintis į visiškai naują sritį,  antrais metais – daug ir neblogai dirbau, trečiaisiais – nuslūgo entuziazmas, ir  agentūra dėl sumažėjusio biudžeto nutraukė sutartį. Pastebėjau, kad kai kuriose Lietuvos valstybinėse įmonėse yra daug gražių siekių, bet dar daugiau biurokratijos ir politikavimo, todėl po laiko supranti, kad realiai nelabai ką gali nuveikti”, – apgailestauja energinga moteris, kuri vis dėlto dėkinga likimui dėl kitų dalykų.

Startuolių bacila pamėtėjo naują idėją

Dirbdama agentūroje ji sutiko daug nuostabių, perspektyvių Lietuvos jaunuolių, startuolių. Prisipažįsta – nuo jų ir pati pasigavo startuolio bacilą ir pradėjo rašyti apie „Silicio slėnio” startuolių ekosistemą į „Verslios Lietuvos” prižiūrimą internetinį puslapį „Startup in Lithuania”. Šis kūrybinis etapas, kaip pati Diana sako, buvo tikras „kaifas”.

Po bendradarbiavimo  agentūroje „Versli Lietuva” atkakli moteris kurį laiką dirbo amerikietiškame technologijų startuolyje „Social Survey”, bet, kaip ir dauguma startuolių, šis negavo finansavimo ir po pusės metų atleido būrį darbuotojų, tarp jų buvo ir Diana.

Likusi be darbo Diana nenuleido rankų ir vėl pasinėrė į naujos veiklos paieškas. Nors darbo skelbimų San Francisco apylinkėse tikrai netrūksta, tačiau, jeigu tau daugiau kaip 30 ir tu nesi gimęs su kompiuteriu, įsidarbinti sunku. Būtent šiame darbo paieškų laikotarpyje Diana pajuto, kad jai labai trūksta kažko artimo sielai, trūksta pozityviai nuteikiančios saviraiškos. Būtent tada moteris įsiklausė į draugės patarimą pradėti kurti savo asmeninį internetinį puslapį. Diana pradėjo rašyti savo „blog’ą”.

„Noriu dalintis apie gyvenimą, miestus, maistą, papročius. Pasaulis atviras, daug žmonių keliauja ir dažnai sutinku lietuvius, ‘tyrinėjančius’ Ameriką. Informacijos apie šalį daug, tik nelengva atsirinkti. Taip pat kur kas įdomiau šalį patirti ne turisto, o vietinio akimis. Todėl dalinuosi mintimis apie Ameriką, kurią aš pažįstu –  per savo prizmę”, – tokiomis mintimis Diana kreipiasi į savo internetinio puslapio „Mano Amerika” lietuvius skaitytojus, kurių šiuo metu, pagal pažangių technologijų  statistiką,  nėra  daug, vos 22 000, tačiau tai įkvepiantis ir leidžiantis nesustoti skaičius.

„Ilgai negalėjau išgryninti šio kūrybinio sumanymo koncepcijos. Buvo daug padrikų idėjų, tarp kurių ir bandymas rašyti kelionių gidą. Tačiau po poros pirmų tekstų supratau, kad nesugebėsiu aprašyti konkrečių vietų, nes man įdomiau įspūdžiai, nuotaika, energija. Man įdomus miesto ir žmogaus santykis, kaip konkreti vieta, aplinka daro įtaką žmogaus būčiai, jo saviraiškai. Pakalbinau porą moterų, kurios man asocijuojasi su tam tikra vieta/ miestu, ir visai netikėtai pamačiau, kad projektas pradėjo plėstis – viena pažintis vedė prie kitos, žmonės pradėjo rekomenduoti, siūlyti pašnekoves, ir taip mano „blog’e” atsirado daugiau kaip 30 pasakojimų, kurių tekstai maloniai nustebina turtinga kalbos išraiška, žodžių parinkimu, įtraukiančia pasakojimo tėkme”.

Diana Plačiakienė iš tiesų daro savotišką istorinį žygį, savo „blog’e” kaupdama po plačią Ameriką išsibarsčiusių lietuvių įdomias, nuoširdžias, jaukias gyvenimo istorijas ir patirtis. Ir, kaip pati sako, ko gera, apie daugelį jų Lietuvos ar JAV lietuviškoji žiniasklaida neparašys, visuomenė apie jas neišgirs ir nesužinos. „Per pasakojimus sužinau apie nerealias iniciatyvas, kaip antai – Čikagos mamų klubas, įkūręs „Chicago Mothers Foundation”, aktyviai ir realiai padeda Lietuvoje sunkiai sergantiems vaikams ir juos auginantiems tėvams. Per įvairias iniciatyvas surenkamos stambios pinigų sumos, kurios panaudojamos konkretiems projektams – brangios medicininės aparatūros įsigijimui, patalpų sergančių vaikų tėvams statybai. Tai nėra garsūs šūksniai, o labai konkretūs darbai. Pagrindinės veiklos rūpesčiai gula ant Čikagoje gyvenančios Editos pečių. Ir visa tai ji daro be patoso, kukliai, tyliai.

Per šiuos interviu mano pačios pažinčių geografija gerokai prasiplėtė. Iki šiol Čikaga man buvo didžiulis katilas su gausybe lietuvių, skirtingų plačiausia prasme. O dabar Čikaga man yra Kristina, kuri po sunkaus kasdienio darbo vakarais rašo puikius eilėraščius ir organizuoja „Poezijos pavasarį”. Čikaga yra ir Asta, įkūrusi ir vadovaujanti lietuviškai meno galerijai „Siela”. New Yorkas man jau ne vien didžiulis, įspūdingas, kosmopolitiškas miestas. Jame gyvena ir kuria juvelyrė Asta, lietuviškos kultūros tradicijas puoselėja Gintarė, optimizmu ir gera nuotaika švyti mados pasaulyje dirbanti Lina. Los Angeles – tai ir baltų mitologijos simboliais – žalčiu ir stebuklingomis šukutėmis – stilizuoti Jurgos juvelyrikos darbai bei Kristinos „Gyvenimas be gliuteno” knyga. Naująjį Orleaną jau sunku įsivaizduoti be Živilės ir spalvingos meno kritikės, tapusios programuotoja, istorijos. Per pastaruosius šešis mėnesius man pačiai lietuviškoji Amerika pasirodė jaukesnė ir įdomesnė, todėl labai smagu tuo pasidalinti ir su kitais”.

Kadangi Dianai įdomi verslo sritis, kai kurie pasakojimai yra savotiška reklama vietiniams versliukams. Taip pat ji ieško panašių iniciatyvų ir siekia susijungti su kitais lietuviais. „Vienas nieko nenuveiksi, bet kai vyksta platesniu mastu, pasirodo ir atitinkami rezultatai. Pavyzdžiui, štai Jurgis Didžiulis pradėjo video ciklą „ToBeLT”, apie Lietuvių Bendruomenes JAV, ir jis mato dialogo kūrimą per meną, kultūrą, per dalykus, kurie mus visus jungia, nesvarbu, kur begyventume”, – sako Diana Plačiakienė.

„Mažiau tautinių tvorų, kurios skiria ir per kojas kapoja”

Diana neslepia, kad ją ypač nervina svetur gyvenančių lietuvių formuojamas įvaizdis Lietuvos žiniasklaidoje. Anot jos, susidaro įspūdis, kad lietuviai emigrantai yra arba blogiečiai, nes išvažiavo, arba Amerikos užkariautojai, kurių vieni užkariavo „Silicio slėnį”, o kiti net ir visą Ameriką. Na, dar yra nevykėliai, kurie grįžo į Tėvynę. „Suprantu, kad žiniasklaidos kryptį diktuoja skaitytojai, ir pelningai parduoti gali tik skandalingas, sutirštintas antraštes, o šiaip normalios istorijos niekam nėra įdomios. Tai ne tik Lietuvos problema, tačiau mažoje šalyje toji problema juntama kur kas labiau. Manau, kad formuojamas paveikslas neatitinka tikrovės ir, sakyčiau, skaldo žmones, didina ne tik geografinį atstumą, bet ir normalų dialogą. Emigracijos problema egzistuoja, ir ji labai grėsminga, tik nemanau, kad tokiomis iniciatyvomis, kaip, pavyzdžiui, vieno tinklalapio straipsnių ciklu „Išvarytieji” išspręsi”, –  sako Diana Plačiakienė.

Savo mintis apie emigraciją ir emigrantus Diana išsakė savo „blog’e” ir eilinį kartą suprato, kaip naudinga yra turėti viešą tribūną nuomonei reikšti: „Beje, kol gyvenau Lietuvoje, dzin man buvo ta tautinė tapatybė. Nors ir stovėjau prie Televizijos bokšto, tirtėdama iš baimės, bet bendrame rate iki galo nesuvokiau, ką reiškia tas tautiškumas. Kai šiek tiek atsitrauki, atsiveria kita perspektyva. Pajauti, kas yra ta LT ir kokia ji stipri. Todėl daugiau nei dešimt metų vietinės bendruomenės veikloje dalyvauju. Todėl apie trejus metus dirbau „Verslios Lietuvos” atstove Californijoje. Todėl ir šį „blog‘ą” rašau. Noriu papasakoti apie vietinius tautiečius be skandalų, patoso ar laimės/ nelaimės/ užkariavimo istorijų. Kažkas kažką sužinos, kažkas įsikvėps naujai iniciatyvai ar tiesiog smagiai perskaitys prie puodelio kavos. Kad sumažinti tą tautinę tvorą, kuri kartais taip žiauriai skiria ir per kojas kapoja”. (citata iš: http://manoamerika.blogspot.lt/2017/02/tautines-tvoros.html#more  – red.past. )

„Gal ir naivokai skamba ir viena iniciatyva čia nieko nepadarysi, bet aš noriu mažinti tą nesusikalbėjimą, kurti sveiką, pozityvų dialogą tarp lietuvių, gyvenančių ir Lietuvoje, ir kitur. Per vietinių istorijas (kol kas tai daugiausia moterų istorijos, nes moterys labiau mėgsta dalintis ir šnekučiuotis), per pastebėjimus apie gyvenimą, įvairias su lietuvybe susijusias iniciatyvas ir tiesiog apie Ameriką – ir gerą, ir negražią –  visokią, kad įspūdis nebūtų vienpusis ir siauras”, – dėsto pašnekovė.

Būti pasaulio piliete ir neišgyventi nostalgijos

Diana tikina nesijaučianti emigrantė, kadangi ne dėl ekonominių sunkumų ar kitokių priežasčių ji išvyko gyventi į Ameriką. Jai nebeegzistuoja valstybių sienos, dėl kurių žmonės anksčiau buvo suvaržyti, o kai kuriems ilgiems metams buvo net atimta teisė laisvai judėti po pasaulį. Diana jaučiasi esanti pasaulio, o gal tiksliau – pasaulio piliete, ir gal dėl šios priežasties liūdnose lietuvių dainose ir literatūros kūriniuose apdainuota nostalgija jos nekankina. Jeigu kažko trūksta, kompensuoja buvimu lietuvių išeivių bendruomenėje. Visada žino, kad Lietuvoje jos laukia daug draugų, tarp kurių yra ir tokių, su kuriais draugystė mezgėsi jau gyvenant Amerikoje. Kaip gali ir moka, veikli, energinga moteris Lietuvą kuria ir savo šeimoje. Šešiolikos metų dukra Agna ir keturiolikos sūnus Domas puikiai kalba lietuviškai ir kasmet aplanko senelius Lietuvoje. Čia vaikai nemažą dalį atostogų leidžia vietinėse stovyklose, kur taip pat plečia savo draugų ratą. 

Kai šiandien kalbama apie Lietuvos demografinę krizę ir jos galimus padarinius valstybei, kai pavojaus varpais skambinama dėl tautinės tapatybės ir net pačios tautos išsaugojimo, dažnai išklausomos nuomonės ir bendratautiečių, gyvenančių svetur. Diana neslepia, kad nuolat atklystanti informacija iš Lietuvos jai be galo svarbi. „Reikia dvigubos pilietybės, ir smagu, kad ledai pajudėjo ir vyksta procesas. Aš pati aktyviai skatinau tautiečius dalyvauti Seimo rinkimuose vietinių lietuvių inicijuotoje visuomeninėje akcijoje „Mūsų metas dabar”. Antra vertus, emigracijos problema yra rimta, tačiau mane stebina didžiulis susiskaldymas pačioje valstybėje tarp partijų, įvairių institucijų, net „Facebook’o” draugų. Daug netolerancijos, bandymo įrodyti, kad vienas už kitą geresnis. Daug visokių institucijų su kilnia misija, bet skirtinga politika ir nesišnekėjimu tarpusavyje. Manau, reikia vieningesnės vidinės politikos, socialinio skaidrumo. Juk Lietuvoje yra puikių žmonių ir iniciatyvų, bet matau, kaip jiems sunku atsilaikyti nuolatinės kovos būsenoje. Todėl daugelis jų ryžtasi palikti šalį ne tik dėl prastos ekonominės situacijos, bet ir netinkamo psichologinio mikroklimato”, – dėsto „Mano Amerika” „blog’o” autorė Diana Plačiakienė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad panašių problemų turi ir pati Amerika, kur ypač juntamas viduriniosios klasės nykimas. „Nemėgstu apibendrinimų, kas man patinka, o kas nepatinka Amerikoje. Drįstu teigti, kad San Francisco Amerika yra kitokia, nei  Čikagos, Clevelando ar Dalaso Amerika. Šiose amerikose glūdi didžiuliai kultūriniai ir ekonominiai skirtumai. Tarkime, San Francisce labai jaučiama gentrifikacija – dominuoja jaunoji karta, orientuojamasi vien į naujausias technologijas, nekilnojamasis turtas pasiekė ne tik vidutines pajamas, bet ir labai gerai uždirbančiam neįkandamą ribą. Skursta ne tik menininkai, bet ir dirbantys švietimo srityje, pelno nesiekiančiose organizacijose, net dauguma technologinės industrijos atstovų.

Todėl noriu paprašyti „Draugo” skaitytojų rašyti man ir dalintis savo istorija ar kokia įdomia iniciatyva, verslu, kontaktu, tiesiog mintimis, pasvarstymais, kurie mus suvienytų, sujungtų, ir mes, būdami skirtingose Amerikos vietose, pajustume tą ypatingą lietuvišką ryšį. Kažkaip tikiu, kad ne jūsų ar mūsų, o tą bendrą Lietuvą gali išgelbėti meilė ir supratingumas. Gal ir idealistiškai utopiška ši svajonė, bet aš ja tikiu”, – sako Diana Plačiakienė.

LR garbės konsulė Daiva Navarette.
LR garbės konsulė Daiva Navarette ir Diana Plačiakienė (viduryje) su jaunaisiais startuoliais iš Lietuvos.