LISS dalyvės įspūdžiai: buvo įdomu ir smagu

Laima Marchertaitė.

JAV Lietuvių Bendruomenės organizuojama Lietuvių išeivijos studentų stažuotė (Lithuanian International Student Services) arba sutrumpintai – LISS yra penkių savaičių vasaros programa lietuvių kilmės Amerikos ir Kanados bakalauro arba magistro laipsnio siekiantiems universiteto studentams. Užpildę paraiškas, kandidatai nekantriai laukia, norėdami sužinoti atrankos rezultatus. Atrinktų stažuotės dalyvių praktikos vietos Lietuvoje yra suderintos su jų universitete pasirinktomis studijomis arba numatyta karjeros kryptimi. Kasdieninės praktikos metu studentai dirba penkias dienas per savaitę, o savaitgaliai būna skirti ekskursijoms po visą Lietuvą.

Pažintis, apsilankymas Vilniaus universitete ir praktikos pradžia

Birželio 8 d. į Lietuvą atvykusių studentų grupė susirinko restorane „Žemaičių ąsotis“ pavakarieniauti, o kartu tai buvo mūsų susipažinimo vakaras. Visi gardžiavosi lietuvišku maistu. Buvo įdomu sužinoti, iš kur atvyko kiti programos dalyviai ir kokias sritis jie pasirinko studijuoti universitetuose. O stažuotės dalyviai susirinko iš Bostono, Čikagos, Clevelando, Los Angeles, Delaware, Detroito ir kt. Jie studijuoja verslo, medicinos, inžinerijos, finansų, kriminologijos ir kt. sričių mokslus. Nepaisant šių skirtumų, visi atvykome į Lietuvą tam, kad geriau pažintume savo tėvynę, gilintume žinias apie protėvių že­mę, užmezgtumėme ryšius ir naujas pažin­tis su kitais lietuviais ir tęstume mokymą­si.

Pirmąją programos dieną aplankėme Vilniaus universitetą (VU). Ekskursijos metu sužinojome, kad VU yra seniausias universitetas visose Baltijos valstybėse ir yra garsus dėl čia atliekamų mokslinių tyrimų. Daug įdomių faktų sužinojome apie Gyvybės mokslų centro tyrinėjimus. Vienas iš jų atskleidžia, kaip invazinės augalų rūšys Lietuvos miškuose paveikia gyvūnų gyvenimą.  Išgirdome pasakojimą apie tai, kaip Vilniaus universitetas prisideda prie LISS programos ir kaip padeda studentams tinkamai prisitaikyti prie jų stažuočių praktikų. Ekskursijos pabaigoje turėjome galimybę užlipti į universiteto observatoriją. Reikėjo įveikti daug laiptelių aukštyn, o koridorius – labai siauras, todėl lipant buvo šiek tiek nejauku. Tačiau užlipę džiaugėmės, nes vaizdas buvo nuostabus.

Kitą dieną išsiskirstėme visi į paskirtas praktikos vietas: vieni stažuotės dalyviai – Vilniaus banką, kiti – parduotuves, keli – į Vilniaus ligoninę, o dar kiti į Vilniaus probacijos tarnybą.  Mane paskyrė dirbti su mokslininku dr. Stephen Knox Jones, kuris dirba VU Gyvybės mokslų centre. Jo darbo sritis – naujų genomo redagavimo priemonių tyrimas ir kūrimas. Jo laboratorijoje turėjau galimybę dirbti su CRISPR-Cas ir kitais naujais genetikos atradimais, pvz., plazmidės transformacija. Naudojau R coding programą, prisidėjau prie PCR tyrimų ir dariau gelio elektroforezę.  Buvau jau šiek tiek susipažinusi su šia mokslo tyrimo sritimi, kadangi dirbau panašioje laboratorijoje savo mokykloje – Villanova universitete.  Labai įdomu buvo palyginti, kaip abi laboratorijos – kuo jos panašios ir kuo skiriasi. Aš manau, kad kitiems LISS programoje dalyvaujantiems studentams taip pat buvo įdomu palyginti, kaip juos dominanti veikla atrodo  Lietuvoje. 

Savaitgalis Palangoje – su galybe įspūdžių ir patirčių

Pirmajai savaitei pasibaigus, išvykome į Palangą, kur mūsų laukė nuostabiai suplanuotas savaitgalis. Kartu su Vidu Bareikiu praleidome ypatingą dieną, pavadintą „Disciplinos ir kūrybiškumo stovykla“. V. Bareikis – ne tik žymus muzikantas ir režisierius, bet ir pedagogas, motyvacijos lektorius. Jis labai įdomiai vedė visus užsiėmimus, kurie mus visus labai paveikė. Jie padėjo giliau ir geriau save pažinti ir pastiprino mūsų savęs pažinimą, pamokė, kaip sustiprinti kasdieninę discipliną, padėjo atskleisti kūrybiškumą, apie kurį iki tol net nežinojome, kad jį turime. Jis pabrėžė, kad vertintumėme paprastumą ir tikrumą, kad nesureaguotume į patiriamą situaciją ar įvykį negatyviai, o surastume joje ką nors pozityvaus – naujų galimybių, išvadų. Visuomet yra įmanoma išmokti ką nors naujo, tik reikia būti atviram tai pamatyti ir priimti.  Vidurdienį sportavome ir meditavome pasakiškoje aplinkoje – Baltijos jūros pakrantėje, nes stovyklos vadovo Bareikio sodyba yra greta jūros. O vakare, palydėda­mi saulėlydį, užbaigėme stovyklą vaidinimais, įvairiais rašymo pratimais ir maloniais pasikalbėjimais.

Kitą dieną aplankėme Palangos gintaro muziejų, esantį istoriniuose grafų Tiškevičių rūmuose. Jame tiek daug gintaro eksponatų – vienas įdomesnis už kitą! Visuose rūmuose yra daugiau nei 30 tūkstančių gintaro gabalų, iš kurių net pusė – apie 15 tūkstančių yra su inkliuzais – turi įstrigusį vabaliu­ką ar kitokį vabzdį. Mums buvo paaiškinta, kad žymiausias gintaro eksponatas muziejuje vadinamas „Saulės akmeniu“. Jis sveria tris kilogramus ir yra trečias pagal dydį gintaras visoje Europoje.

Savaitė, skirta pažinčiai su Lietuvos valstybe

Po nuostabaus savaitgalio grįžome į kasdienes praktikas. Šios savaitės viduryje gavome ypatingą progą praleisti dieną Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose. Aplankėme įvairias sales, sužinojome Seimo istoriją ir stebėjome gyvas Lietuvos parlamentarų sesijas. Seimo vicepirmininkas Juozas Olekas mums papasakojo, kaip vyksta darbas Lietuvos parlamente, o įdomias jaunimui aktualias politines diskusijas vedė kita Seimo narė – Dalia Asanavičiūtė.  Ekskursijoms ar praktikoms pasibaigus, mes, visi LISS studentai, pasinaudojome proga geriau pažinti ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir vieni kitus, vakarieniaudami vis kituose miesto restoranuose. Kartais nuspręsdavome pasigaminti didelę vakarienę bendrabučiuose ir vaišinti vieni kitus, smagiai praleisdami laiką, kaip viena didelė šeima.

Dar po kelių dienų mums buvo surengta labai įdomi ekskursija į Valstybės pažinimo centrą kuris yra Prezidentūroje. Šis centras išsamiai pristato, kaip veikia šalis ir kaip jos piliečiai dalyvauja, kuriant bei valdant demokratinę valstybę. Skirtingos ekspozicijos dalys pabrėžia pagrindinius valstybės elementus – teritoriją, gyventojus, institucijas ir jų vaidmenį. Jos paaiškina šalies istoriją, pilietybės klausimus, piliečių teises ir laisves ir tai, kaip piliečiai, pažindami savo šalį ir dalyvaudami jos visuomeniniame gyvenime, gali paveikti jos ateitį. Muziejuje yra eksponuojamos dovanos, įteiktos buvusiems Lietuvos prezidentams. Buvo įdomu susieti tas dovanas su šalimis, iš kurių jos atkeliavo ir pamatyti, kaip kiekviena atspindi tos šalies kultūrą.

Vėliau turėjome ypatingą progą susitikti su pirmąja Lietuvos ponia Diana Nausėdiene. Visiems susėdus prie pagrindinio stalo Prezidentūroje, ponia Nausėdienė išreiškė padėką už mūsų pasiryžimą toliau išlaikyti lietuvišką kultūrą ir kalbą, net ir gyvenant JAV bei Kanadoje. Ji pasakė, kad simboliškai esame kaip Vytis iš senosios Lietuvos vėliavos – kovojantys už Lietuvos klestėjimą. Pokal­bis tarp mūsų ir ponios Nausėdienės greitai virto pasikalbėjimu apie vieni kitų bendrus įspūdžius. Ji klausė, ar domina mus galimybė sugrįžti į Lietuvą, kaip mes dabartinę Lietuvą palyginame su JAV, kodėl norime puoselėti tautinę kultūrą ir kokie yra mūsų įspūdžiai čia, Lietuvoje. Vi­­si sakė, kad yra labai sužavėti mū­sų protėvių žeme ir kad ateityje galėtų įsivaizduoti gyvenimą šioje šalyje. Sunku žodžiais paaiškinti, kodėl, bet kiekvienas jaučiame pareigą ir užsidegimą išlaikyti gyvą savo lietuvišką tapatybę. Mums visiems yra didelė garbė būti lietuviais. O tokia programa kaip LISS, tai ne tik patvirtina, bet ir giliai sustiprina.

Ar mokėčiau išgyventi lietuviškame kaime

Antrą programos savaitgalį mums labai pasisekė – oras buvo puikus – saulėtas ir šiltas. Visą popietę praleidome plaukdami baidarėmis Vokės upe. Po du studentus vienoje baidarėje irklavome upe, grožėdamiesi tikru, paprastu Lietuvos gyvenimu ir gamta. Plaukėme pro kaimus ir didelius laukus. Mintyse tarsi persikėlėme į praeitį ir svarstėme, ar mūsų proseneliai gyveno panašioje aplinkoje – tokiuose dideliuose, žolėmis apaugusiuose laukuose ir paprastose medinėse trobelėse. Linksmai diskutavome, ar sugebėtume išgyventi tokiuose kaimuose, ar atlaikytume atšiaurias žiemas? Ar užsiaugintumėme pakankamai maisto sau? Taip pat pajutome, kaip greitai modernaus Vilniaus apylinkes pakeičia kaimiškos vietovės. Nors upė buvo vos už 20 minučių kelio nuo mūsų viešbučio, jautėmės lyg būtume valandų atstumu nutolę, pasinerdami į ramybės, tylos ir nuostabios Lietuvos gamtos apsuptį.

Kitą dieną keliavome į Rumšiškes aplankyti Lietuvos liaudies buities muziejų, kuris užima beveik 500 akrų plotą.  Pasiskirstę į dvi grupes, pradėjome vaikščioti šiame didžiuliame muziejuje po atviru dangumi. Jame  yra pristatomas tradicinis senovės lietuvių gyvenimo būdas ir aiškiai parodomi reikšmingi ir išskirtiniai keturių Lietuvos regionų bruožai. Muziejuje eksponuojami autentiški kiekvienam regionui būdingi tikro dydžio namai ir pastatai, tokie kaip gyvenamosios trobos, net vėjo malūnai. Atkurtų trobelių ir pastatų interjerai ir išorės yra istoriškai tikslūs. Viduje lankytojai gali susipažinti su tradiciniais buities įrankiais, amatininkų dirbtuvėmis, prekybos tradicijomis, žemės ūkio technika ir sodybos augalais.

Paskutinėje muziejaus lankymo dalyje mūsų laukė maloni staigmena – kaimiška pirtis! Įėjus į pirties trobelę, mus pasitiko muziejaus darbuotoja su arbata ir papasakojo apie pirties kilmę, paskirtį ir tinkamas naudojimosi pirtimi procedūras. Nuo senų senovės, lietuviai tikėjo, kad pirtis padėdavo ne tik apsivalyti, bet dar at­gauti jėgas bei sveikatą, net ir pasigydyti. Buvo sakoma, kad pirtis simbolizuoja bendrystę ir bendravimą. Pirtyje išbandėme senovinius atsipalaidavimo būdus – beržo vantas, kurios padeda geriau išlaikyti karštį ir tinkamai paskirstyti šiltus garus. Mums pasakojo, kad ši pirtis buvo ypatinga, nes turėjome užduotį – sušildyti ežerą bebrams. Senovėje geriausias būdas grūdintis buvo sušilti pirtyje ir tada bėgti į ežerą. Laikydamiesi tradicijų,  taip ir padarėme!

Prie tėvo Saulaičio kapo – prisiminimai

Vieną vakarą keli studentai turėjo laisvo laiko ir nusprendė aplankyti tėvo Saulaičio kapą, esantį Kauno rajone.  Tėvas Saulaitis buvo artimai susijęs su daugybe lietuvių tiek Amerikoje, tiek visame pasaulyje. Savo daugybės kelionių metu jis ne kartą lankėsi visose JAV lietuvių bendruomenėse, aukodamas šv. Mišias ir teikdamas dvasinę pagalbą.

Ypač jį mylėjo lietuvių jaunimas, kuriam jis buvo artimas, palaikantis, o bendraudamas visada nestokojo humoro. Jo labai pasigesime. Sustojome visi kartu, uždegėme žvakutes ir sudė­jome jas aplink jo kapą.

Aurelius Žemaitis papasakojo, kad tėvas Saulaitis jam buvo daugiau nei kunigas – jis buvo viso gyvenimo gidas, mokytojas, mentorius, kuris nuo pat Aureliaus vaikystės nuoširdžiai dalyvavo jo dvasinėje kelionėje: pakrikštijo, lydėjo per Pirmąją Komuniją. O vėliau Aurelius patarnavo šv. Mišiose, kurias aukojo kun. Saulaitis. Net ir sugrįžus tėvui Antanui į Lietuvą, jų ryšys nenutrūko. Aurelius prisiminė, kai nusiuntė jam gimtadienio vaizdo įrašą, kuriame grojo pianinu, atlikdamas ypatingai suaranžuotą dainos „Su gimtadieniu“ melodiją. Dar vienas linksmas Aureliaus prisiminimas iš lietuvių skautų laikų: keliaujant automobiliu su tėvu Saulaičiu ir keliais draugais, mašinoje staiga pasigirdo garsiai grojama roko muzika. Iš pagarbos skautai greitai ją išjungė. Tačiau netikėtai tėvas Saulaitis ją vėl įjungė, sušuk­damas, kad ir jam ši muzika patinka. Likusią kelio dalį jie klausėsi AC/DC kartu. Ši akimirka, kaip ir daugelis kitų, primindavo Aureliui, kad kun. Saulaitis buvo ne tik kunigas ir švenčiausias žmogus – jis buvo draugas. 

Izabelė Didžbalytė papasakojo, kad tėvas Saulaitis pakrikštijo ją ir jos sesutes, o išvykęs gyventi į Lietuvą, siuntė joms „Bitutės“ žurnalus. Ji labai įvertino jo pastangas palaikyti ryšį su šeima, nors jis buvo labai užimtas žmogus. Vienais metais tėvas Saulaitis buvo pakviestas į Izabelės šeimą kalėdinei vakarienei. Mama su dideliu rūpesčiu iškepė tortą, ant kurio buvo užrašyta „Su gimtadieniu, Jėzau!“ Tėvui Saulaičiui tai labai patiko – jis nuoširdžiai nusijuokė ir su džiaugsmu ragavo tortą. 

Bebro kelias – su iki tol nepatirtais išbandymais

O kokia staigmena mūsų laukė kitą savaitgalį – išvyka į Bebro kelią! Bebro kelias, sukurtas prieš 13 metų, yra vieta, kurioje įrengtos pirmosios Lietuvoje ekstremalaus bėgimo trasos su natūraliomis ir dirbtinėmis kliūtimis. Šiame kliūčių ruože laukia tikras iššūkis – bėgimas per pelkėtas ir dumblinas trasas, kurias sudaro net 9 tvenkiniai (iš jų 5 labai gilūs) ir daugybė mažų balų, kai kuriose vanduo gali būti iki krūtinės ar net kaklo. Ten tenka nerti, voliotis purvyne, yra slidu ir galima sušalti, todėl laikui bėgant, nusistovėjo taisyklė, kad trasos nėra ilgos ir neviršija 5 km. 

Atsiliepimai rodo, kad Bebro kelio trasa laikoma viena geriausių vietų komandos kūrimui ar stiprinimui. Tikslas yra įveikti ją per kuo trumpesnį laiką. Finišą privalo pasiekti visa komanda, jeigu nori, kad rezultatas būtų įskaitytas. 

Mus suskirstė į dvi komandas ir varžybos prasidėjo. Matėme įvairiai nusiteikusių dalyvių: tokių, kurie varžėsi dėl sekundžių, tokių, kurie neskubėjo, kvatojo, šūkavo, įklimpo, tempė, stūmė, griuvo ir panašiai. Įveikiant sudėtingas trasas, buvo įdomu pamatyti, kaip stipriausieji komandos nariai pasiliko padėti kitiems. O dar įdomiau buvo pamatyti išryškėjusių lyderių bruožus – vienas buvo ramus, o kitas – energingas entuziastas. Ši patirtis tikrai patikrino mūsų komandos strategijas ir bendradarbiavimo gebėjimus. Nepaisant fizinio nuovargio ir to, kad nuo galvos iki kojų buvome aplipę purvu, visi laiką praleidome nuostabiai! 

Pažintis su Lietuvos kario diena

Dar viena neįtikėtina galimybė – praleisti dieną, stebint Lietuvos kariuomenę. Dieną pradėjome nuo vėliavų nuleidimo ir pakėlimo ceremonijos prie Prezidentūros. Prezidentūros aikštėje yra keturios vėliavos, prie kiekvienos jų stovi po du kareivius. Kiekviena karių pora dėvi savo specialias uniformas – tai buvo keturi skirtingi uniformų tipai. Visi buvome sužavėti, kaip sinchroniškai kariai nuleido ir pakėlė vėliavas. Arčiau Prezidentūros įėjimo stovėjo kiti du kareiviai, kurie dėvėjo rekonstruotas XIV amžiaus valdovo apsauginių aprangas, metalinius šarvus ir ginkluotę.   

Vėliau nuvykome į Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Gedimino štabo bataliono karinę bazę, kur mus iš karto pasitiko kariškiai. Visų pirma, mums parodė ir leido patiems pabandyti, kaip nuleidus tautos vėliavą, taisyklingai ją sulankstyti. 

Tada kareiviai pristatė pagrindinį bataliono darbą – užtikrinti sklandų Lietuvos kariuomenės vadovavimą ir valdymą. Bataliono kariai atstovauja Lietuvos valstybei ir kariuomenei oficialiuose renginiuose tiek šalyje, tiek užsienyje. Karininkai parodė mums visą karinę įrangą, įrankius, amuniciją, ginklus, paaiškino jų reikšmę ir papasakojo, kada jie yra naudojami. 

Tada prasidėjo labai smagi dalis. Pradėjome simuliacinius pratimus, kurie parodė, kaip kariai yra mokomi reaguoti į realiai grėsmingas situacijas. Mūsų pratybos prasidėjo, gulint miegojimo pozose. Tuomet, gavus staigią komandą, turėjome supakuoti miegmaišius, nubėgti, apsivilkti sunkias apsaugines liemenes ir šalmus, o tada bėgti pasiimti ginkluotę. Mūsų veiksmus lėtino šalmo ir liemenės svoris, bet turėjome grįžti atgal, sudėti mokomąją amuniciją, pasiimti žemėlapius ir kitus reikmenis, ir tada įveikti kliūtis, saugantis, kad nešama įranga nepaliestų žemės. Buvo tikrai smagu, bet kartu pratybos nebuvo lengvos. Tai leido mums įvertinti bataliono pasirengimo svarbą ir prasmę. 

Karininkai labai rimtai žiūri į užduotį ginti šalį. Jie teigia, kad klaidinga manyti, jog tik dėl to, kad šalis maža, jos karinė programa nėra stipri, tvirta ir pajėgi. Jie labai didžiuojasi savo darbu, o tas suteikė mums pasididžiavimo Lietuvos kariuomene jausmą. 

Skrydis oro balionu, stebint Lietuvos grožį  

Už dar keleto dienų karšto oro balionais pakilome aukštai į padanges. Kelias savaites mokėmės ir gyvenome, susipažindami su Lietuva ir šalies kultūra, tačiau su niekuo nepalyginsi kraštovaizdžio grožiui, pamatytam iš aukštai. Pakilę balionu už Vilniaus, švelniai skridome virš nuostabių laukų ir ežerų. Iš dangaus rodėme vieni kitiems, ką matome – stirnas, šunis ir daugybę kitų gyvūnų, vingiuojančias upes, gausybe bažnyčių ir miškų. Kai kurie net pastebėjo, kad daugelyje lietuvių namų yra auginami šunys, nes jų lojimas aidėjo net iki dangaus. 

Trakų miestas iš viršaus atrodo magiškai. Daugybė ežerų supa didingą Trakų pilį, o šiuose ežeruose spindi krištolo skaidrumo vanduo. Skrendant danguje šiuo oro balionu, vaizduo­tė ima laisvai klajoti, iškeldama mintis ir vizijas apie kunigaikščius, kuriems Trakai buvo namai. Ona Vytautienė rūpinasi gyvenimu pilyje, kol Vytautas su savo kariuomenės palyda joja per miškus – ar tai būtų medžioklė, ar karas, ginant kraštą nuo priešų. 

Suvoki, kokios senos ir gilios yra mūsų visų LISS dalyvių šaknys šioje šalyje. Apima didžiulis pasididžiavimo jausmas ir pajunti, kad esi dar labiau pasiryžęs užtikrinti, kad tai nesibaigtų tavimi, o tavo paveldas būtų perduotas dar daugeliui ateinančių kartų, kad ir jie turėtų progą patirti panašų jausmą. Ekskursija oro balionu po Lietu­vos padanges buvo nuostabi. Jei bū­tų buvusi galimybė, mielai būtume perskridę visą Lietuvą – iki Palangos, Druskininkų ar Rokiškio, toliau stebėdamiesi nepaprastu Lietuvos gamtos grožiu. 

Aptarėme stažuotės rezultatus

Stažuotės programos pabaigoje visi studentai susibūrė ir kiekvienas pristatė, ką nuveikė savo asmeninėse praktikose per pastarąsias penkias savaites. Tuo pačiu jie pasidalino savo patirtimis, kaip gyveno Lietuvoje stažuotės metu. Kadangi praktikos buvo labai įvairios, vienas pristatymas buvo įdomesnis už kitą – jie atskleidė tiek profesinį augimą, tiek asmeninių atradimų. Studentai išsamiai apmąstė, kaip ši stažuotės patirtis jiems padės būsimai akademinei ir darbo karjerai. 

Apmąstydama savo patirtį, galiu pasakyti, kad visi mano lūkesčiai dėl LISS programos buvo ne tik išpildyti, bet ir viršyti. Žvelgiant iš akademinės perspektyvos, aš subrendau kaip jauna mokslininkė. Turėjau neįtikėtiną galimybę atlikti praktiką Gyvybės mokslų centre ir išmokti įvairių naujų laboratorinių technikų. Dirbau glaudžiai su dr. Jonu Kubiliumi, kuris paskatino mane pačią sukurti ir patobulinti etanolio nusodinimo protokolą. Nors iš pradžių tai atrodė baugu, savarankiškas darbas išmokė priimti nesėkmes kaip natūralią mokymosi proceso dalį. Viena ankstyva klaida – neteisingo dydžio mėgintuvėlių (test tubes) naudojimas – reiškė, kad reikėjo iš naujo pradėti kelių dienų eksperimen­tą. Tačiau, nelikau nusivylusi, tai priėmiau kaip galimybę pasitempti, jau  turėdama  daugiau žinių ir įžvalgų.

Esu labai dėkinga Joneso laboratorijos profesoriams už kantrybę ir pasitikėjimą, už man suteiktą galimybę tobulėti. Džiaugiuosi programa, kurios dėka galėjau susieti savo šaknis ir kultūrą su būsima karjera. Išvykstu iš Lietuvos su didesniu pasitikėjimu savimi, patobulintais laboratoriniais įgūdžiais ir dar gilesne meile savo lietuviškai kultūrai.