Parodoje – skonių ir spalvų šėlsmas

Dvi menininkės – konditerė Sandrija Puškorius ir maisto fotografė Ilona Aukštaitė „Sielos” galerijoje surengė parodą, kurios svečių laukė tikra šventė ir akims, ir gomuriui. Juk ne kasdien gali paragauti dvylikos skonių desertų, kartu su autorėmis keliaudamas po pasakojimais apipintą spalvotų desertų pasaulį.   

Virginija Petrauskienė.

Vasario 9-ąją, penktadienį „Sielos” galerijoje buvo surengta neįprasta, vieną va­ka­rą trukusi paroda. Joje buvo eksponuojami kūriniai, į kurios žiūrint, apima pasi­gėrėjimas ir nuostaba, o kartu – noras juos paragauti. Svarbiausia – į renginį „Pastry Art Photography” atėję lankytojai galėjo ne tik apžiūrėti ekspoziciją, susipažinti su autorėmis, išgirsti, kaip „gimė” eksponatai, bet ir ragauti, mėgautis nuostabiausiais desertais. Šią parodą surengė dvi menininkės – desertų kūrėja Sandrija Puškorius (Sandria’s Sweets) ir maisto fotografė Ilona Aukštaitė (Ila’s Photography).

Viešnagė pyragaičių ir desertų pasaulyje

Kiekvienam renginio svečiui (tą vakarą vyrų buvo mažuma) prie įėjimo buvo įteikta po aukso spalvos šaukštelį, skirtą desertų ragavimui. Tuo pačiu parodos lankytojai buvo pakviesti užrašyti savo pavardes ant loterijos lapelių.

Skambant maestro Ričardo Soko gyvai atliekamai muzikai, susirinkusieji galėjo apžiūrėti parodą. O joje – tikras pyragaičių ir desertų pasaulis: Sandrijos Puškorius pa­gaminti spalvingi pyragėliai – mėlynė, avietė, gervuogės, avietės, kankorėžis, giliukai, baravykas, musmirė ir kt. – tarsi ką tik parnešti iš miško, sudrėkinti ryto rasos. Būta ir daugiau figūrinių desertų – pyragaičiai – ananasai, kriaušės, ramunės, net cigarai. Buvo šoko­ladinis rankinukas, pyragaitis – traukinu­kas, o žiūrint į šiuos kūrinius, lengva pati­kėti, jog įmanoma sukurti visą figūrinių pyragaičių planetą.

Ant galerijos sienų – spalvingos, akį traukiančios ir gundančios ragauti maisto fotografės Ilonos Aukštaitės nuotraukos, kuriose užfiksuoti tie patys parodos skanės­tai. Antra vertus, jeigu „gyvai” nematytumei tų fantastiškų pyragėlių, žvelgdamas į jų fotografijas, suabejotum: ar gali jie būti tikri?

Svečių aprangos kodas – „maža juoda suknelė” matyt, buvo pasirinktas neatsitik­tinai – juodai vilkinčių svečių aplinkoje pyragaičių ir fotografijų spalvos atrodė dar ryškesnės.

Vakaro dalyviams – skonių ekskursija

Prieš pristatant parodą, susirinkusiems bu­vo parodytas Romo Jelinsko sukurtas ir Antano Baranausko eilėmis įgarsintas filmas apie Lietuvos mišką, kuris ir yra Sandrijos įkvėpimo šaltinis. Įdomu, kad  abi parodos autorės – Sandrija ir Ilona – yra iš Klaipėdos. Tačiau joms susitikti bu­vo lemta čia, Amerikoje. Pristatydamos sa­vo kūrybą, jos pasidžiaugė, kad netikėtai surado viena kitą ir dabar jau ne vienerius metus sėkmingai bendradarbiauja. Abi autorės dėkojo savo ištikimiausiems palai­kytojams – sutuoktiniams, kurie visada pa­deda, padrąsina ir paskatina drąsiau įgyvendinti svajones.

Po sveikinimų ir gėlių dalies Sandrija susirinkusiems surengė skonių „ekskursiją”, pristatydama kiekvieną iš tam vaka­rui pagamintų dvylikos skirtingų skonių desertų, papasakodama, kaip jie gaminami.

Ji ilgiau apsistojo prie „Gilės” deserto, papasakojusi, kaip gimė jo idėja. Vaikystėje Sandrija mėgo žaisti po ąžuolu su ten nukritusiomis gilėtis. Kartą prosenelė mergaitei papasakojo, jog anksčiau žmonės rinkdavo giles ir iš jų gamindavo kavą. Iš vaikystės prisiminimų atėjęs šis pasakojimas ir gilės vaizdinys ir įkvėpė sukurti naują desertą.

Vakaro metu susirinkusiems buvo pristatyta netikėtų skonių deriniais pasižyminčių desertų, tokių kaip „ananasas su baziliko nata”, juodasis ar baltasis šokola­das su ypatingu būdu pagamintomis uogie­nėmis, mėtomis ir kitais nuostabiais natūraliais priedais pagardintais putėsiais, biskvitais.

Pabaigusi skonių ekskursiją, desertų autorė pakvietė svečius paragauti jos sukurtų desretų. Į darbą kibo kantriai šios akimirkos laukę auksiniai šaukšteliai. Svečiai ne tik ragavo, bet ir aptarinėjo skonius, vieni kitiems rekomendavo paragauti labiausiai patikusius skanėstus, taip pat uždavinėjo klausi­mų ir desertų bei fotografijų autorėms, kvietė jas kartu nusifotografuoti.

Vakarui baigiantis, buvo ištraukti lapeliai su loterijos laimėtojų pavardėmis. Laimingieji namo grįžo apdovanoti meniš­kais Ilonos fotografijų kalendoriais, nuostabiais Sandrijos sukurtais širdies formos pyragėliais (artėjo Valentino diena).

***

Vakaro metu ir jam pasibaigus, pakalbinau parodos autores, nes galvoje sukosi ne vienas klausimas, susijęs su jų darbais ir gyvenimo pasirinkimais.

Sandrija: esu laiminga, dirbdama šį darbą

Sandrija Puškorius Lietuvoje, studijuodama universitete, yra įgijusi medicinos slaugytojos specialybę. Dirbdama ligoninė­je, reanimacijos skyriuje, rengėsi tolimesnėms studijoms, planuodama tapti gydytoja. Tačiau atvykusi su vyru į Ameriką, Sandrija pasirinko kitą kelią: jos laisvalaikio pomėgis gaminti nuostabius pyragaičius tapo darbu ir pragyvenimo šaltiniu. Taip atsira­do „Sandria’s Sweets”. Sandrija sako, kad konditerijos meno ji mokėsi pas patyrusius šefus, o ir dabar nepaliauja mokytis ir tobulinti savo žinių.

Sandrija, apsigyvenusi JAV, įgijote naują specialybę. Ar niekada nekyla noras grįžti prie medikės darbo?

Medicina visada buvo ir yra mano gy­ve­nime. Aš ją išmanau labai gerai. Tos me­di­cinos žinios labai gelbsti gyvenime: gydau savo vaikus (šeimoje auga du sūnūs) save ir vyrą. Juk visi kartais susergame.

O dėl konditerijos esu dėkinga savo vy­rui, kuris niekada nėra pasipriešinęs mano svajonėms ir norams: reikia kursų – gerai. Dar vienas šokolado pirkinys – pui­ku. O aš daug tobulinuosi: stebiu pasau­linio garso šefų darbą: stebiu jų naudojamas technikas, atlikimą. Pasirenku kursus, mokausi. Turiu sertifikatą iš Ukrainos, taip pat mokiausi pas garsųjį pyragėlių meistrą Antonio Bashour (Miami), įgijau jo vadovaujamų kursų baigimo sertifikatą. Mano mokslų pradžia ir šaknys – Lietuvoje, studijoje „Baker Street”. Aš ten pasimokiu­si, gavau daug žinių, supratau, kas yra bisk­vitas, kaip specialistai verda uogienę ir kt. Ten aš supratau, ką gyvenime labiau­siai noriu daryti. Pabandžiau, pavyko. Nusiunčiau savo gaminių nuotraukas, gavau padrąsinimą iš savo pirmojo mokytojo. O šią vasarą važiuoju į Lietuvą jo aplankyti.

Ar jūs, dirbdama šį darbą, esate laiminga? 

Labai!

Šiai parodai paruošėte gausybę inde­lių su įvairiais desertais…

Paruošiau 1 080 indelių dvylikos skonių desertų. Įkvėpimas atėjo iš lietuviško miško. Buvo sukurtas „Kankorėžis”, o specia­liai šiam renginiui – naujas desertas – kavos skonio „Gilė”. Aš vaikystėje žaisdavau su gilėmis, o mano prosenelė yra pasa­kojusi, kad iš gilių senovėje žmonės virdavo kavą. Tą desertą aš bandžiau kurti kelis kartus. Ir prieš dvi savaites man toptelėjo mintis – gilė gali būti kavos skonio. Man atro­do, kad tas desertas man pavyko ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kiekvienas mano sukurtas desertas turi savo istoriją. Jie yra iš vaikystės – įkvėpti to laiko patirčių ir prisiminimų.

Ir džiaugiuosi, kad esu pasiekusi tą taš­ką: žinau, kas esu, ką noriu pagaminti ir kaip galiu tai padaryti. Visada stebėdavausi, kaip šefai sugeba kažką ypatingo pagaminti. Dabar supratau, kad jie taip pat turi savo istoriją, tik mes jos nematome.

Kuris iš parodoje pateiktų desertų jums pačiai labiausiai patinka?

„Musmirė”, nes ten sudėta labai daug skonių: braškių, šokolado musas su braškių džemu, visa deserto skonio paletė: ten yra ir bruknės, ir avietės, ir balto šokolado. Žinau, kad deserto pavadinimas skamba keistai – „Musmirė”. Ji turėtų būti nuodin­ga, bet mano noras buvo ją pateikti gražiau, nes ji pati yra labai graži – su sijonėliu, tarsi atskleidžia savo moteriškumą.

Daugeliui svečių patiko „Ananasas”. Ar pati jį kūrėte?

Šis receptas buvo pateiktas per mokymus. Daugelis klientų bijo rinktis šį deser­tą, nes keistai skamba, kad ananaso skonis yra papildytas baziliko nata. Bet aš sakau: nebijokite, jūs gausite nepaprasto skonio desertą. Skanaujant jį, tik nurijus, pasijun­ta pikantiškas derinys – ananasas ir subti­lus, vos jaučiamas baziliko aromatas.

Bet šį ir kai kuriuos kitus skonius aš sau atradau būtent mokymų metu. Pvz., mėtos ir mojito skonis – matydavau tuos receptus internete, bet kol pati nepagamini, niekada nežinai, ar tikrai bus gerai. Todėl eksperimentuoju savo virtuvėje, ragaujame su vyru ir žiūrime, kuris desertas yra geriausias.

Šeima yra teisėjai ir patarėjai?

Ne visada, daug pasikliauju savo draugėmis ir kolegėmis.

Kiek laiko praleidžiate virtuvėje?

Kasdien nuo 9 ryto iki 3 po pietų, tiek, kiek laiko vaikai būna mokykloje. Jei dar išvežioju vaikus į užklasinės veiklos užsiėmimus, dar yra galimybė sugrįžti prie dar­bų virtuvėje.

Ar dirbate tik gavusi užsakymus, ar „priekį” – turite iš anksto pagamintų?

Dirbu tik gavusi užsakymus, nes juos atlieku tik savo namų virtuvėje. Vienu me­tu galiu atlikti kokius šešis užsakymus. Bet jie paprastai būna dideli. Tie skulptūriniai desertai reikalauja daug laiko, prie jų reikia ne vieną, o kokius tris – keturis kartus prieiti: padarai – užšaldai, vėl grįžti – supili, ir vėl tada modeliuoji, po to grįžti tą sumodeliuotą desertą papuošti. Tai tikrai nėra paprasta. Tas darbas reikalauja daug laiko ir kūrybos.

Kaip gimė ta paroda? Kodėl nusprendėte ją daryti?

Mes pavasarį fotografavome mano pyragėlius ir aš paklausiau Ilonos, kaip mes geriau abi galėtume parodyti žmonėms sa­vo darbus. FB pasižiūri nuotraukas – nie­kas jų ilgam neužfiksuoja. Aš pasiūliau, kad reikia parodyti aiškiau. Mes galime su­rengti parodą –  parodyti ir mano desertus ir Ilonos nuotraukas, o parodos lankyto­jai galėtų ir paragauti įvairių skonių desertų. Pradžioje nusprendėme, paskui susvyravome – gal nereikia tos parodos? Paskui apsisprendėme ją vis dėlto surengti: kaip bus, taip bus, nieko nereikia bijoti. Aš taupiau pinigus – buvo minčių, kad jei­gu niekas neateis, reikės sumokėti už salės nuomą, taip pat padengti kitas išlaidas. Juk mano desertų ingredientai yra brangūs – renkuosi aukščiausios kokybės šokoladą, nes nuo jo priklauso skoniai, tekstūros…

Sakiau Ilonai – bandom, kaip bus, taip bus. Ateis artimieji… O čia tiek žmonių panoro ateiti. Aš paskutinę savaitę susiėmiau už galvos – buvo baimės, kad neužteks visiems parodos svečiams mano paga­mintų desertų.

Todėl esu labai dėkinga tiems, kurie patikėjo, kad bus geras vakaras ir atėjo. Mes abi su Ilona esame laimingos, kad pasiryžome surengti šią parodą, taip pat abi dėkojame operatoriui Romui Jelinskui, „Sielos” direktorei Sandrai Scedrinai, fotografijas spausdinusiai Skaistei Bosas, Beatai Ivanauskienei, kuri padėjo susirasti renginio padavėjus, Astai Zimkienei už komandos subūrimą, parodos metu grojusiam muzikui ir kompozitoriui Ričardui Sokui, taip pat ir savo šeimų nariams, kurie mus palaikė ir padėjo parodos metu.

Ilona: maisto fotografija –­ smagus užsiėmimas

Ilona, kaip atradote maisto fotografiją? Ar pradžioje buvo tiesiog fotografija, ar iš karto pradėjote nuo maisto?

Pradžioje buvo kita fotografija: šeima, vaikai, šunys ir visi kaimynai. Bet paskui mes su drauge turėjome galimybę Airijoje (aš 15 metų esu pragyvenusi Airijoje) tiesiog važiuoti į kavines, barus ir fotografuoti naujus patiekalus, kuriuos jie nori spausdinti savo meniu. Kartais mus pasikviesda­vo, kartais pačios pasisiūlydavome, visaip būdavo. Bet Airijoje bu­vo tokia bendrovė, kurios specializacija – maisto fotografavimas. O mes buvome samdomos tos bendro­vės fotografės. Ir nuo tada aš pajutau, kad toks darbas – fotografuoti maistą yra kažkas labai smagaus, kas man labai patinka. Tai ir spalva, ir forma, gali padėlioti maistą, kad jis atrodytų dar skanesnis.

Abi su Sandrija esate žemietės – gyvenote Klaipėdoje. Kaip atradote viena kitą čia, Amerikoje?

Mes nebuvome pažįstamos Klaipėdoje. Susipažinome čia. Kai susitikome, buvo pir­ma fotosesija. Mano įgūdžiai dar nebuvo tokie profesionalūs. Bet susipažinusi su Sandrija supratau, kad noriu dar daugiau gilintis į fotografiją. Aš internetu baigiau vienerius metus trukusį fotografijos kursą pas lietuvį fotografą. Tuomet prasidėjo dar įdomesni dalykai. Nes kai atsiranda daugiau žinių, norisi jas pritaikyti, išbandyti. O Sandrijos desertai iš tikrųjų yra unikalūs, fotografuojant juos, visą laiką no­risi to geriausio kadro. 

Kai pradedu fotografuoti, „išeinu į kitą pasaulį”. Mane Sandrija stabdo, sako – gana, einame prie kito. Jos gaminiai tiesiog „transliuoja” savo skonį formomis, ryškiomis spalvomis…

Kiek laiko judvi draugaujate, dirbate, bendradarbiaujate?

Jau ketveri metai. Per tą laiką turėjome begales gražių fotosesijų. Ši yra pirmoji bendra vieša „gyvų” desertų ir jų fotografijų paroda. Tai mūsų „kūdikis”. Nusprendėme ją surengti, tai buvo daugiau Sandrijos iniciatyva. Todėl, kad yra kuo pa­sidžiaugti, yra ką paro­dyti. Tas mūsų bendras darbas ir vizija – unikalūs. Tas duetas – Sandrijos desertai ir mano nuotraukos labai gerai „susižaidžia”. Gal tokios parodos čia niekada nebuvbo surengta. Todėl gal ir pastūmėjo mintis, kad niekas dar taip nepadarė, gal padarykime.

O pačiai ar niekada nekilo noras sukur­ti tokį skanų ir gražų desertą?

Ne, nesu ta kepėjėlė. Man geriau paieš­koti tinkamo kampo fotografijai. Dėl gero kadro galima padaryti viską. Bet su Sandrijos pagalba gal būtų visai įdomu pabandyti.

Papasakokite apie save: kiek laiko esate Amerikoje ir ar maisto fotografija yra jūsų pagrindinis darbas, ar tiesiog laisvalaikio pomėgis?

Amerikoje mūsų šeima gyvena jau beveik penkerius metus. Šiuo metu maisto fotografavimas yra pagrindinis mano darbas. Tiesiog „užsikabinau” ir noriu eiti link to, kas labiausiai patinka gyvenime – specializuotis kaip maisto fotografė ir kitkam nebešvaistyti laiko. Dažniausiai dabar važiuoju į kavines, barus, fotografuoju jų gaminamą maistą, kad jie galėtų atnaujinti savo maitinimo įstaigų meniu. Dar nauja darbo erdvė – maistą veža ir Uber, ir kitų „platformų” vairuotojai, kuriems reikia pro­fesionaliai padarytų partauklių reprezentacinių jų išvežiojamo maisto nuotraukų. Mano užsakovai yra amerikiečiai, Sandrija yra kol kas vienintelė lietuvė.

Kaip jūs save vadinate: verslininke, menininke?

Fotografe. Nors fotografuoju jau kokius septynerius metus (skaičiuojant su pačia pirmąja pradžia, kai fotografavau šeimą), jaučiuosi dar neturinti tiek patirties ir įdir­bio, kad galėčiau save vadinti profesio­nale. Nors dar gyvendama Airijoje esu pabaigusi keletą kursų.

Reklamos fotografai naudoja daug netikėtų gudrybių, norėdami išgauti kuo geresnį kadrą. Gal galite pasidalinti kokia netikėta maisto fotografavimo gudrybe?

Mažesniais kiekiais pateiktas maistas nuotraukoje visada gerai atrodys. Švara, tinkami indai, suderintos spalvos, net lini­jos fotografijoje teikia papildomų pliusų.

Kodėl palikote Airiją, kurioje pragyvenote tiek daug laiko?

Prieš penkerius metus į JAV atvažiavau su šeima – vyru ir dviem vaikais – iš Airijos. Nusprendėme čia atversti naują mūsų šeimos gyvenimo lapą. Amerikoje jau gyve­no mūsų draugai. Prieš tai buvome lankęsi JAV, čia svečiavomės, atostogavome. Mums labai patiko. Svarstėme, ar grįžti į Lietuvą, ar persikelti į Ameriką. Nebenorėjome lik­ti Airijoje, nes šioje šalyje mums netiko kli­matas: oras „depresyvus”, mažai šilumos, trumpa vasara – tas labai slegia. Prie tokio oro net per daugelį metų negalėjome priprasti.

Kokia jūsų svajonė, susijusi su profesija ir darbu?

Niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi… Turėti idėjų ir įkvėpimo, kad galėčiau sėkmingai dirbti mėgstamą darbą.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Vasario 22 d. numeryje, Vol. CXV NR. 15)