Man svarbu papasakoti istoriją

Kalbino Živilė Symeonidis.

Keturių vaikų mama, septynių knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė skaitymo nauda neabejoja. „Gyventi kitų gyvenimus, matyti jų akimis, jausti jų jausmus, vaikščioti jų batuose, sutikti su jais ar nesutikti, ir dar pridėkime vaizduotę – geresnio recepto jaunam žmogui užaugti asmenybe aš nežinau”, – sako gražiausios knygos vaikams ,,Laimė yra lapė” autorė.

Apie kūrybą, laimę ir šlovę, kuri nesusuka galvos, pokalbis su literate.

Pirmiausia 2016 m. bei 2017 m. gražiausios knygos vaikams „Laimė yra lapė” autorę Eveliną Daciūtę sveikiname pelnius Globalios Lietuvos apdovanojimą už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Ta proga jai pateikiame dešimt klausimų.

„Laimė yra lapė” („The Fox on the Swing”) – pirmoji lietuvių knyga, gavusi „The Batchelder” apdovanojimą, kurį įsteigė Amerikos bibliotekų asociacija už patraukliausią JAV išleistą knygą vaikams, sukurtą ne JAV ir ne anglų kalba. Šią knygą vaikai dabar jau turi progos paskaityti ne tik Amerikoje ar Lietuvoje, bet taip pat ir Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Pietų Korėjoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Latvijoje, Taivane, netrukus pasirodys Estijoje, Ukrainoje, Kinijoje.

Kadangi dabar Jus žino kaip knygelių vaikams, o tai, žinoma, yra be galo kūrybingas ir išradingas žmogus, autorę, pradėkime nuo vaikiškai smalsaus klausimo: laimė yra lapė, o kas yra lapė?

Man viena suaugusi skaitytoja kažkada pasakė, jog suprato, kas yra lapė. Tai – meilė. Ji būna visokia, atrodo, kad dingsta ir vėl paskui pasirodo. Išties, vieno atsakymo nėra, man labai įdomu girdėti skirtingas interpretacijas. Jei paklaustumėte vaikų, jie dažnai pasakytų, kad lapė yra draugystė. Jie nesuabejotų, kad Povilas kitame mieste sutiko tą pačią lapę. O štai vienas vyras perskaitęs knygą manęs paklausė: „O čia ta pati lapė? Ar kita?” Paskui bekalbant sužinojau, kad jis neseniai išsiskyrė ir, matyt, ieško naujos laimės, naujos lapės, ir pasakojime įžvelgė tai, ko galbūt kitas niekaip neįžvelgtų.

Jūsų knygutėje pasakojama apie berniuko ir lapės draugystę. Mažasis Princas kažkada irgi draugavo su labai išmintinga lape. Kokį įspūdį Jums vėlyvoje vaikystėje paliko ši Antoine de Saint-Exupéry knyga?

Tekstą rašiau specialiai dailininkei Aušrai Kiudulaitei, matydama prieš akis jos iliustracijas, ir net negalvojau apie Exupéry knygą. Kai Aušra pradėjo knygą iliustruoti ir žmonės pamatė piešinius, kažkas ir pasakė, kad jau buvo tokia istorija apie berniuką ir lapę. Mano pirma reakcija buvo: „Pala, pala? Kokia knyga? Kokia istorija?” Ir kai prisiminiau, tai man buvo lengvas šokas – kaip nepagalvojau apie knygą, kuri vaikystėje, o ir ne tik man labai patiko. Net knygos veikėjas tėtis – pilotas. Žinia, juo buvo ir pats Exupéry. Matyt, pirmu smuiku čia sugrojo pasąmonė.

Augdama daug skaitėte. O ar įsivaizdavote save rašančią? Ar kada nors svajojote tapti rašytoja? Kokie buvo Jūsų pirmieji kūrybiniai bandymai?

Mano jaunystės draugai prisimena, kad aš kalbėdavau apie norą būti rašytoja. Šiek tiek rašydavau pradinėse klasėse, paskui vyresnėse. Vėliau įsisukau į darbus. 2007 m. vėl pradėjau rašyti eilėraščius, o 2014 m. – istorijas vaikams. Vis dėlto džiaugiuosi, kad į literatūrą atėjau beveik keturiasdešimties, prieš tai išbandžiusi save ir kitose srityse: žurnalistikoje, pramogų versle, telekomunikacijų bendrovėse, ryšių su visuomene agentūroje. Iki dabar esu išleidusi septynias knygas vaikams. Šiais metais jų padaugės.

Dažnai gyvenime sutinkame žmonių – mokytojų, kurie padaro mums įtakos. Kokie Jūsų sutikti žmonės paskatino Jus kurti?

Eilėraščius rašydavo mano tėtis. Jis nebuvo profesionalus kūrėjas, bet kai buvau maža, pamenu stalčiuje lapelius su baltosiomis eilėmis. Vyresnėse klasėse klasės auklėtoja buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji buvo jauna, ką tik baigusi institutą. Labai mane skatino, tikėjo manimi. Aš gana atsainiai į tai žiūrėjau, nesureikšminau. Jos paskatinta siunčiau eilėraščius į spaudą, dalyvavau konkursuose. Deja, nieko iš to laiko nesu išsaugojusi. Vėliau sutikau žmonių, kurie vienaip ar kitaip turėjo įtakos mano rašymui. Viena jų – rašytoja, poetė ir vertėja Amerikos lietuvė Laima Vincė, su kuria prieš gerus dešimt metų susipažinau Vilniuje, o paskui keliai susikirto ir Kinijoje, o dabar ir Amerikoje.

Ar skaitote savo vaikams knygeles prieš miegą? Ir ar manote, kad yra svarbu skaityti vaikams?

Vaikams prieš miegą skaitau jau šešiolika metų. Pradėjau skaityti pirmajam sūnui, vėliau dar ir dukrai, dabar pasikeisdami su vyru skaitome dviem mažiausiems. Tai buvo puiki galimybė dar kartą perskaityti tas knygas, kurias mėgau vaikystėje, o taip pat atrasti naujų, kurios nebuvo išleistos, kai aš buvau maža. Skaitymo nauda neabejoju. Mokyklos programos negana, kad užaugtum turėdamas tvirtą stuburą ir kritinį mąstymą. Tam reikia knygų ir kuo įvairesnių. Gyventi kitų gyvenimus, matyti jų akimis, jausti jų jausmus, vaikščioti jų batuose, sutikti su jais ar nesutikti, ir dar pridėkime vaizduotę – geresnio recepto jaunam žmogui užaugti asmenybe aš nežinau.

Rašančiųjų vaikams yra labai daug – rašo poetai, iliustratoriai, pedagogai ir net šiaip mėgėjai. Ar nebijojote, kad Jūsų knygelė pasiklys vaikams skirtų knygelių labirintuose?

Na, baimė visada yra trukdis. Todėl ne, nebijau. Man svarbu papasakoti istoriją. Ir pačiai tikėti tuo, ką rašau. Tada nesunku įtikinti ir kitus. Dažnai susitinku su vaikais. Anksčiau daug keliavau po Lietuvą, kartu su Aušra Kiudulaite rengėme kūrybines dirbtuves ne tik gimtinėje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Indijoje, JAV. Antri metai gyvenu Amerikoje ir važinėju susitikti su amerikiečiais vaikais. Taip pat jau esu aplankiusi septynias lituanistines mokyklas – Washingtone, Čikagoje, Los Angeles, New Yorke, New Jersey, Dallas. Pavasariop laukia Connecticuto valstija. Susitikimai padeda jausti aplinką, kuri supa vaiką, pagauti jo kalbą, išgyventi tam tikras situacijas, kurios padeda rašant. Namie auga keturi vaikai, jie, jų draugai, klasiokai taip pat duoda idėjų istorijoms ir eilėraščiams.

Vaikams patinka įspūdingai iliustruotos knygutės, kuriose pasakojama įdomi istorija. Kokia ankstyvoje vaikystėje buvo Jūsų mylimiausia knygutė?

Kai buvau maža, labai patiko pasakos, eilėraščiai, paskui, kai jau išmokau skaityti, Astrida Lindgren, Vytautės Žilinskaitės knygos, Pamela Lyndon Travers „Merė Popins”, John Ronald Reuel Tolkien „Hobitas”, Hektor Malot „Be šeimos”. Kartu su pametinuke sese buvome nuolatinės bibliotekos lankytojos, skaitėm ir apie indėnus – „Vinetu”, „Pėdsekį”, ir apie muškietininkus.

Kas suaugusiems atrodo kaip geros ir tinkamos iliustracijos vaikiškoms knygutėms, dažnai skiriasi nuo vaikų suvokimo, kas yra įdomu ir patrauklu. Vaikiškos knygelės – tai rašytojo ir iliustratoriaus harmoningas tandemas. Papasakokite, kaip gimė Jūsų bendradarbiavimas su iliustratore Aušra Kiudulaite. Ar pateikėte jos piešinius vertinti savo vaikams?

Aušrą „aptikau” internete, kai gyvenau Kinijoje. Susidraugavome, jaučiuosi atradusi idealų kūrybinį partnerį. Man patinka jos požiūris į kūrybą, kokybę, jos pavyzdys mane pačią verčia pasitempti. Ji yra menininkė iki pat širdies gelmių, jei taip galima pasakyti. Jau turime ir naujų planų bendriems darbams. Savo vaikams skaitome tekstus, rodome iliustracijas, jie yra pirmieji, kurie juos pamato ir išgirsta, svarbi jų nuomonė.

„Laimė yra lapė” tokia populiari, kad neseniai man lankantis Lietuvoje, Kauno centriniame knygyne nebuvo likę nė vieno egzemplioriaus. Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai ši knygelė susilaukė tokio populiarumo ir pripažinimo?

Taip, knyga tikrai labai populiari. Jau aštuntąkart pakartotas lietuviškas tiražas, atspausdinta 24 tūkst. vienetų. 2016 m. rudenį, kai pasirodė knyga, su Aušra nesitikėjome, kad knyga taip plačiai pasklis – ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, kad bus kuriami pagal ją spektakliai. Mums buvo smagu ją kurti, smagu ją pristatyti, sudėjome daug savęs. Galbūt tai juntama. Nuo knygos pasirodymo prasiplėtė susitikimų geografija, susipažinome su daug žmonių. O po darbų mes su Aušra grįžtame namo: pas savo vyrus ir vaikus. Tai ir pasikeitė kai kas, o kai kas ir toliau yra taip, kaip buvę. Juokauju, kad jei namie yra paaugliai, jokia šlovė ir žinomumas nesusuks tau galvos, jie tai jau moka nuleisti tave ant žemės.

Jūs rašote ne tik vaikams, Jūs taip pat kuriate poeziją. Ar galėtumėte pasidalinti su skaitytojais keletu eilėraščių?

Kuriu poeziją ir vaikams, ir suaugusiems. Šiuo metu esu parengusi rinkinius ir vieniems, ir kitiems. Man tai primena žongliravimą juodai baltais rutuliukais, nes vaikams kuri iš gerumo, skaidrumo, džiaugsmo, o per poeziją suaugusiems išsilieja liūdesys, sunkumas, nostalgija. O čia keli eilėraščiai iš rinkinio suaugusiems, kurį pavadinau „Žuvys fontanuose”. Atrinkau tuos, kuriuos parašiau jau gyvendama Amerikoje ir kuriuos skaitant tai galima pajusti.

Linkime Jums kūrybinio įkvėpimo ir sukurti dar daug stebuklingų knygelių vaikams bei puikių eilėraščių suaugusiems. Dėkojame už pokalbį.