Meilės viesulas. Dainavoje pašventintas paminklas stovyklos steigėjams

Kiekvienas į Dainavą atvykęs stovyklautojas, svečias ar tik trumpam užsukęs prašalaitis pajunta ten tvyrančią ypatingą nuotaiką. Kiekvienas, išvykdamas iš Dainavos, išsiveža savyje dideles Dievo ir Lietuvos bei artimojo meilės atsargas.

Vida Kuprytė.

Važiuojant pagrindiniu Dainavos stovyklos keliu, šalia tamsaus pušy­nė­lio akis užkliūna už šviesiai pilko granito paminklo. Jį puošia tradiciniai lietuvių įvaizdžiai – Aušros vartų Marija, lietuviškas metalinis kryžius su saulute, ir dar sueiliuotas padėkos užrašas. Tai Dainavos tarybos pasta­tytas paminklas, skirtas stovyklos steigėjams. Jų vardai nėra iškalti, nes sąrašas būtų per ilgas. Tačiau dau­gelis tų steigėjų buvo garsiai iš­vardyti rugsėjo 3-ąją, kai Dainavoje įvyko paminklo šventinimo iškilmės.

Nuostabūs Dainavos istorijos faktai

Šventinimas vyko per Š. Ameri­kos ateitininkų tarybos surengtą „At­gaivos” savaitgalį – vasaros palydėji­mą su paskaitomis, diskusijomis ir poilsiu gamtoje. Prie maždaug 100 sto­vyklautojų prisidėjo dar tiek pat į šventę atvažiavusiųjų, daugiausia iš Detroito.

Paminklo vieta yra sumaniai pa­rinkta – jis pastatytas prie įėjimo į „Pu­šyno šventovę”, kuris anksčiau ne­­buvo lengvai pastebimas. Pamink­las ne tik paženklina įėjimą, bet ir pri­mena „nusiimti kepurę” prieš vi­sus, kurie taip mylėjo savo tėvynę ir tiek vertino savo tikėjimą, kad dau­gelį savo laisvalaikio valandų planavo, triūsė, dirbo, bei santaupas aukojo, kad jaunimui būtų sukurtas gaba­lėlis šventos Lietuvos.

Šventę pradėjo ilgametis Daina­vos tarybos narys Marius Laniaus­kas, išvardindamas pribloškiančią vir­tinę darbų, atliktų steigiant sto­vyk­­lą. Stovyklos idėja ir finansinis va­­jus prasidėjo praėjus vos penke­riems metams po to, kai karo nu­blokš­ti lietuviai atvyko į Ameriką. Daugelis dar neturėjo nuolatinių dar­bų ir nebuvo įsigiję savo būstų, bet vis vien aukojo stovyklos steigimui.

M. Laniauskas priminė, kad 1955 m. lapkričio 22-ąją Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vardu sto­vyklos pirkimo sutartį pasirašė, dr. Adolfas Damušis, kun. Antanas Juš­ka ir Jadvyga Damušienė. Iš Michi­gano universiteto buvo nupirktas Man­chester miestelio pašonėje buvęs ūkis. Žemės plotas – 226 akrai su 10 akrų ežerėliu. Nupirkus žemę, pra­si­dėjo stovyklos įrengimas. Buvo statomi mergaičių ir berniukų vasaros na­meliai, valgykla, pagrindinis pasta­tas, dabar vadinamas Adolfo ir Jad­vy­gos Damušių vardo namais. Pas­ta­ruosius stovyklautojai dar populiariai vadina „Baltaisiais rū­mais”. Buvo nutiesti keliai ir per daugelį metų pa­sodinta per 18 000 pušaičių!

M. Laniauskas pacitavo vysk. Vin­cento Brizgio aiktelėjimą „Tai mū­­sų, jūsų ir mano Dainava! Jos  ta­kais pražygiavo tūkstančiai jaunimo. Ten kurta, džiaugtasi, melstasi, nusi­vilta, ten krykštauta, sportuota. Ne veltui septynmetis stovyklautojas, paklaustas, kur yra Lietuva net ne­mirksėdamas atšovė – Dainavoje! Jau­nieji stovyklautojai ir šiandien skanduoja: „Dainava – Lietuva!…”

Jaudinantys liudytojų prisiminimai

Baigdamas savo kalbą, M. La­niaus­kas pristatė keturis stovyklos stei­gimo liudininkus. Trys iš jų – Vy­tenis Damušis, Algis Petrulis ir And­rius Anužis – vaiko akimis stebėjo savo tėvų ir jų bendraminčių darbą, o ketvirtasis, Juozas Polikaitis, pirmosiomis stovyklos dienomis būdamas studentas, savo vyresnių brolių ir se­serų buvo įkinkytas į juodą darbą. Kiekvienas iš liudininkų prisiminė steigėjų ir pirmųjų talkininkų vardus, bei pasidalijo trumpais savo pri­siminimais.

Dr. Adolfo ir Jadvygos Damušių sūnus Vytenis Damušis negalėjo į sto­vyklą atvykti, tad jo kalbą perskaitė Taura Zarankaitė Underienė. Net šiur­pas perėjo, išklausius V. Damušio pasakojimą, kaip jis, būdamas vaikas stebėjo jo tėvų namuose susirinkusius lietuvius vyrus, detroitiškius, ku­­rie su jo tėvais aptarinėjo stovyklos darbus. Po kiekvieno posėdžio, ku­ris baigėsi vėlyvą naktį, visi sustodavo sugiedoti „Lietuva, brangi”.

Ilgametis Dainavos tarybos na­rys Algis Petrulis, Dainavos talkinin­kų Vyto ir Marytės Petrulių sūnus, pa­pasakojo, kad ne vien „dipukai” stei­­gė Dainavą. Jo giminaitis, Alfon­sas Petrulis (1893–1966) emigravo į Ameriką gerokai prieš karą. Jis buvo Lietuvos vyčių organizacijos narys, priklausė Detroito Šv. Antano lietuvių parapijai. A. Petrulis jį apibūdino: „Kuklus, geraširdis, patriotas. Jis nebuvo dipukas. Nebuvo vedęs ir sa­vo vaikų neturėjo, tačiau suprato Dai­navos reikšmę lietuvių bendruome­nei, ypač lietuvių vaikų auklėjimui, todėl jam buvo svarbu didžiąją dalį savo gyvenimo santaupų palikti jaunimui.”

A. Petrulis prisiminė ir kitus: „Jad­vyga Damušienė visada buvo Dai­navoje ir man atrodė, kad ji nuolat judėdavo ir vis ką nors veikdavo nuo ryto iki vakaro. Kai pagalvoju apie Dainavos ankstyvąsias dienas, prisimenu Vacių Lelį, kuris vykdė ke­lių ir aikščių asfaltavimo darbus. Pri­simenu Benediktą Neverauską su kepure, sėdintį „Ford” traktoriuje ir vis pjaunantį žolę laukuose. Prisime­nu, sekmadieniais prie įvažiavimo stovėdavo Juozas Duoba, Jurgis Idze­lis arba Algis Bražėnas, kurie iš kiek­vieno automobilio vairuotojo rinko įva­žiavimo mokestį. Sunku patikėti, bet kurį laiką reikėdvo sumokėti įva­žiavimo mokestį, arba, jei norėjote, galėjote net nusipirkti metinį pasą.” Petrulis dar išvardino prisimintinas pavardes: Heiningas, Bankauskas, Kutkus, Majauskas, Bajalis, Bublys, Urbonas, Zaranka, Buitkus, Skiotys, Mi­čiūnas, Anužis, Kriaučiūnas, Gra­žulis, Matvekas, Smalinskas, Šiurkus ir daug daug kitų…

Svarbiausia – ne ką padarėme, o kodėl?

Andrius Anužis, Česlovo ir Ele­nos Anužių sūnus, ilgai skautavęs ir vadovavęs skautų stovyklose Daina­voje, prisiminė šios stovyklos „garbės sąrašą”, kuriame buvo ir jo tėvai. „Įsi­vaizduoju, kad mano tėvas būtų nukreipęs mane į šią mintį: ‘Svar­biau­sia ne ką padarėme, o kodėl tai padarėme.’ Andrius tęsė: „Kas verčia vyrus, baigusius ilgą savaitę Detroito ‘Cadillac’ gamykloje, pamiegoti ke­lias valandas ir visą savaitgalį pra­leisti dirbant įtemptą fizinį darbą (Dainavoje)? Daugelis įžvelgė gražią Dainavos viziją, kaip jaunimas bus ugdomas lietuviškoje dvasioje.”

Juozas Polikaitis prisiminė įdo­mių, rečiau girdimų faktų apie sto­vyk­los pradžią. Jis pasakojo: „1955 me­­­­tų rudenį, Detroite gyvenanti Ame­rikos lietuvė, Baltic Melodies radijo programos vedėja, Helen Rau­by, užtiko ūkį prie Manchester, Michi­gan, kuris, jos manymu, galėjo tikti jauni­mo stovyklai. Jai pritarė Ame­ri­kos lietuvių Romos katalikų federacijos val­dyba. Norint neprarasti to ūkio, kun. Bronius Dagilis savo atsa­komybe įmokėjo 300 dol. rankpinigių. Šiuo me­tu tai prilygtų daugiau nei trims tūks­tančiams dolerių. Kun. Da­gilis bu­vo nesenai atvykęs iš Vokie­tijos pabėgėlių stovyklos.”

J. Polikaitis toliau priminė, kad Dainavos kūrimosi darbe pagrindinį vaidmenį suvaidino globos komitetai, kuriems pirmomis dienomis pir­mininkavo Simas Laniauskas Cleve­lande, dr. Petras Kisielius Čikagoje, kun. Viktoras Dabušis New Yorke ir pirmininkas Bronius Polikaitis Det­roite. Jie kalbino aukotojus ir skoli­ntojus. Pasak J. Polikaičio „Steigė­jai, Daina­vos stovyklos statybos darbams neturėjo reikiamo kapitalo. Tad norint, kad darbas būtų tęsiamas, rei­kėjo surasti skolintojų, kurie iš savo menkų turimų santaupų paskolintų be procentų, su sąlyga, kad, reikalui esant, ta skola būtų tuojau pat grąžinta. Pažadą pildant, reikėjo ieškoti ki­tų skolintojų, kad būtų galima laiku grąžinti prašančiam. Broniaus [Po­li­kai­čio] rūpesčiai buvo viso ‘Polikai­tyno’ rūpesčiai.”

J. Polikaitis paminėjo ir steigėjų sumanumą. „Pradžioje stovyklos ke­liai buvo žvyruoti, bet 1962 metais Va­cius Lelis, kelių asfaltavimo specialis­tas, gavęs savo įmonės leidimą ir naudodamas savo įmonės liejimo ma­šiną, pats išasfaltavo kelius ir sporto aikštes. Jis viską vėl perasfaltavo 1966 metais.” 

Visur dirbo savanoriai, daugelis – sava iniciatyva. J. Polikaitis papa­sakojo vieną įvykį: „Dr. Adolfas Damušis kvietė visus į talką, kad ši ūkio sodyba pasipuoštų lietuviškų lau­kų rūbais. Jo kvietimas stebuklingu būdu gavo atsaką vieną 1957 metų ankstyvą rytą. Prie kryžkelės medžio, vieną rytą, nežinia iš kur, atsi­rado kuk­lus lietuviškas rūpintojėlis. Vė­liau paaiškėjo, kad jo autoriai buvo jauni  detroitiškiai studentai – Vacys Jocys ir Algis Barakauskas.

Jų pėdomis pasekė medžio droži­nių meistras detroitiškis Viktoras Ve­­selka 1961 metais, kuomet jis paga­mi­no ir kryžkelėje pastatė rūpintojėlį, kuris, pušelių apsuptas, stebėjo ir džiaugėsi gražėjančia ir augančia Dai­navos stovykla.”

Šv. Mišios: maži vėjeliai sukūrė viesulą

Išsekus prisiminimams, Pušyno šventovėje kun. Lukas Laniauskas SJ aukojo šv. Mišias už Dainavos stei­gėjus. Pamoksle jis prisiminė prieš kelias savaites per Dainavą praūžusį viesulą. Stiprūs vėjai išlaužė daug Dai­navos pušų, ir dabar šventovėje, kuri anksčiau būdavo tamsi paunks­mė, saulė kepino susirinkusius. Kun. Laniauskas siūlė viesulą laikyti tarsi Dainavos steigėjų ir talkininkų meta­forą. Kiekvienas Dainavos talkinin­kas savo darbais sukūrė švelnų vėje­lį, bet juos susukus kartu, vėjeliai ta­po stipria jėga. Tai Meilės viesulas! Jis, susiformavęs prieš beveik 70 me­tų, nesiliauja sukęsis. Toliau savo ener­gija įkvepia ir kviečia savano­rius į stovyklos išlaikymo darbus bei diegia jaunimui lietuviškus krikščio­niškus idealus.   

„Mes esame Dainava”

Po šv. Mišių minėjimo dalyviai apsupo Steigėjų paminklą. Kun. La­niauskas jį pašventino ir kiekvienas dalyvis gavo galimybę paminklą pa­šlakstyti pašvęstu vandeniu. Reikia pa­minėti, kad kun. Laniauskas buvo ir Pušių šventovės ir paminklo iniciatorius. Jo dėka, stovyklautojai da­bar turi rinktis į šv. Mišias Dievo su­kurtoje gamtos šventovėje.

Apeigoms baigiantis, į visus prabilo dabartinė Dainavos tarybos pir­mininkė Dana Rugieniūtė. Ji jau 9-erius metus ir 3 kadencijas pasišventusiai dirba Dainavos stovyklai. Ji su­maniai vadovauja Dainavos tarybai, kuri pastaraisiais metais surin­ko pinigus ir atliko stovykloje nemažai kapitalinių remontų – praplėtė prau­syklų patalpas, išasfaltavo kelelius, ir šiemet pastatė visų stovyklau­tojų pamėgtą verandą, kur gamtoje pusryčiaujama ir klausomasi paskai­tų. Dana nebijo ir fizinio darbo – atvykusi į stovyklą, su benzininiu pjūklu ir nukritusius medžius doroja. 

Dana pakvietė visus susirinkusius pasekti Dainavos steigėjų pavyz­džiu – savanoriškai, savęs netaupant, prisidėti prie Dainavos stovyklos klestėjimo. Ji sušuko: „Mes esame Dai­nava!”. Ir tikėkime, kad šiuo šū­kiu vadovausis daugelis stovyklautojų ir savanorių.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Rugsėjo 7-9 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 71-72)