Kiekvienas į Dainavą atvykęs stovyklautojas, svečias ar tik trumpam užsukęs prašalaitis pajunta ten tvyrančią ypatingą nuotaiką. Kiekvienas, išvykdamas iš Dainavos, išsiveža savyje dideles Dievo ir Lietuvos bei artimojo meilės atsargas.
Vida Kuprytė.

Važiuojant pagrindiniu Dainavos stovyklos keliu, šalia tamsaus pušynėlio akis užkliūna už šviesiai pilko granito paminklo. Jį puošia tradiciniai lietuvių įvaizdžiai – Aušros vartų Marija, lietuviškas metalinis kryžius su saulute, ir dar sueiliuotas padėkos užrašas. Tai Dainavos tarybos pastatytas paminklas, skirtas stovyklos steigėjams. Jų vardai nėra iškalti, nes sąrašas būtų per ilgas. Tačiau daugelis tų steigėjų buvo garsiai išvardyti rugsėjo 3-ąją, kai Dainavoje įvyko paminklo šventinimo iškilmės.
Nuostabūs Dainavos istorijos faktai
Šventinimas vyko per Š. Amerikos ateitininkų tarybos surengtą „Atgaivos” savaitgalį – vasaros palydėjimą su paskaitomis, diskusijomis ir poilsiu gamtoje. Prie maždaug 100 stovyklautojų prisidėjo dar tiek pat į šventę atvažiavusiųjų, daugiausia iš Detroito.
Paminklo vieta yra sumaniai parinkta – jis pastatytas prie įėjimo į „Pušyno šventovę”, kuris anksčiau nebuvo lengvai pastebimas. Paminklas ne tik paženklina įėjimą, bet ir primena „nusiimti kepurę” prieš visus, kurie taip mylėjo savo tėvynę ir tiek vertino savo tikėjimą, kad daugelį savo laisvalaikio valandų planavo, triūsė, dirbo, bei santaupas aukojo, kad jaunimui būtų sukurtas gabalėlis šventos Lietuvos.

Šventę pradėjo ilgametis Dainavos tarybos narys Marius Laniauskas, išvardindamas pribloškiančią virtinę darbų, atliktų steigiant stovyklą. Stovyklos idėja ir finansinis vajus prasidėjo praėjus vos penkeriems metams po to, kai karo nublokšti lietuviai atvyko į Ameriką. Daugelis dar neturėjo nuolatinių darbų ir nebuvo įsigiję savo būstų, bet vis vien aukojo stovyklos steigimui.
M. Laniauskas priminė, kad 1955 m. lapkričio 22-ąją Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vardu stovyklos pirkimo sutartį pasirašė, dr. Adolfas Damušis, kun. Antanas Juška ir Jadvyga Damušienė. Iš Michigano universiteto buvo nupirktas Manchester miestelio pašonėje buvęs ūkis. Žemės plotas – 226 akrai su 10 akrų ežerėliu. Nupirkus žemę, prasidėjo stovyklos įrengimas. Buvo statomi mergaičių ir berniukų vasaros nameliai, valgykla, pagrindinis pastatas, dabar vadinamas Adolfo ir Jadvygos Damušių vardo namais. Pastaruosius stovyklautojai dar populiariai vadina „Baltaisiais rūmais”. Buvo nutiesti keliai ir per daugelį metų pasodinta per 18 000 pušaičių!
M. Laniauskas pacitavo vysk. Vincento Brizgio aiktelėjimą „Tai mūsų, jūsų ir mano Dainava! Jos takais pražygiavo tūkstančiai jaunimo. Ten kurta, džiaugtasi, melstasi, nusivilta, ten krykštauta, sportuota. Ne veltui septynmetis stovyklautojas, paklaustas, kur yra Lietuva net nemirksėdamas atšovė – Dainavoje! Jaunieji stovyklautojai ir šiandien skanduoja: „Dainava – Lietuva!…”
Jaudinantys liudytojų prisiminimai
Baigdamas savo kalbą, M. Laniauskas pristatė keturis stovyklos steigimo liudininkus. Trys iš jų – Vytenis Damušis, Algis Petrulis ir Andrius Anužis – vaiko akimis stebėjo savo tėvų ir jų bendraminčių darbą, o ketvirtasis, Juozas Polikaitis, pirmosiomis stovyklos dienomis būdamas studentas, savo vyresnių brolių ir seserų buvo įkinkytas į juodą darbą. Kiekvienas iš liudininkų prisiminė steigėjų ir pirmųjų talkininkų vardus, bei pasidalijo trumpais savo prisiminimais.

Dr. Adolfo ir Jadvygos Damušių sūnus Vytenis Damušis negalėjo į stovyklą atvykti, tad jo kalbą perskaitė Taura Zarankaitė Underienė. Net šiurpas perėjo, išklausius V. Damušio pasakojimą, kaip jis, būdamas vaikas stebėjo jo tėvų namuose susirinkusius lietuvius vyrus, detroitiškius, kurie su jo tėvais aptarinėjo stovyklos darbus. Po kiekvieno posėdžio, kuris baigėsi vėlyvą naktį, visi sustodavo sugiedoti „Lietuva, brangi”.
Ilgametis Dainavos tarybos narys Algis Petrulis, Dainavos talkininkų Vyto ir Marytės Petrulių sūnus, papasakojo, kad ne vien „dipukai” steigė Dainavą. Jo giminaitis, Alfonsas Petrulis (1893–1966) emigravo į Ameriką gerokai prieš karą. Jis buvo Lietuvos vyčių organizacijos narys, priklausė Detroito Šv. Antano lietuvių parapijai. A. Petrulis jį apibūdino: „Kuklus, geraširdis, patriotas. Jis nebuvo dipukas. Nebuvo vedęs ir savo vaikų neturėjo, tačiau suprato Dainavos reikšmę lietuvių bendruomenei, ypač lietuvių vaikų auklėjimui, todėl jam buvo svarbu didžiąją dalį savo gyvenimo santaupų palikti jaunimui.”
A. Petrulis prisiminė ir kitus: „Jadvyga Damušienė visada buvo Dainavoje ir man atrodė, kad ji nuolat judėdavo ir vis ką nors veikdavo nuo ryto iki vakaro. Kai pagalvoju apie Dainavos ankstyvąsias dienas, prisimenu Vacių Lelį, kuris vykdė kelių ir aikščių asfaltavimo darbus. Prisimenu Benediktą Neverauską su kepure, sėdintį „Ford” traktoriuje ir vis pjaunantį žolę laukuose. Prisimenu, sekmadieniais prie įvažiavimo stovėdavo Juozas Duoba, Jurgis Idzelis arba Algis Bražėnas, kurie iš kiekvieno automobilio vairuotojo rinko įvažiavimo mokestį. Sunku patikėti, bet kurį laiką reikėdvo sumokėti įvažiavimo mokestį, arba, jei norėjote, galėjote net nusipirkti metinį pasą.” Petrulis dar išvardino prisimintinas pavardes: Heiningas, Bankauskas, Kutkus, Majauskas, Bajalis, Bublys, Urbonas, Zaranka, Buitkus, Skiotys, Mičiūnas, Anužis, Kriaučiūnas, Gražulis, Matvekas, Smalinskas, Šiurkus ir daug daug kitų…
Svarbiausia – ne ką padarėme, o kodėl?
Andrius Anužis, Česlovo ir Elenos Anužių sūnus, ilgai skautavęs ir vadovavęs skautų stovyklose Dainavoje, prisiminė šios stovyklos „garbės sąrašą”, kuriame buvo ir jo tėvai. „Įsivaizduoju, kad mano tėvas būtų nukreipęs mane į šią mintį: ‘Svarbiausia ne ką padarėme, o kodėl tai padarėme.’ Andrius tęsė: „Kas verčia vyrus, baigusius ilgą savaitę Detroito ‘Cadillac’ gamykloje, pamiegoti kelias valandas ir visą savaitgalį praleisti dirbant įtemptą fizinį darbą (Dainavoje)? Daugelis įžvelgė gražią Dainavos viziją, kaip jaunimas bus ugdomas lietuviškoje dvasioje.”
Juozas Polikaitis prisiminė įdomių, rečiau girdimų faktų apie stovyklos pradžią. Jis pasakojo: „1955 metų rudenį, Detroite gyvenanti Amerikos lietuvė, Baltic Melodies radijo programos vedėja, Helen Rauby, užtiko ūkį prie Manchester, Michigan, kuris, jos manymu, galėjo tikti jaunimo stovyklai. Jai pritarė Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos valdyba. Norint neprarasti to ūkio, kun. Bronius Dagilis savo atsakomybe įmokėjo 300 dol. rankpinigių. Šiuo metu tai prilygtų daugiau nei trims tūkstančiams dolerių. Kun. Dagilis buvo nesenai atvykęs iš Vokietijos pabėgėlių stovyklos.”
J. Polikaitis toliau priminė, kad Dainavos kūrimosi darbe pagrindinį vaidmenį suvaidino globos komitetai, kuriems pirmomis dienomis pirmininkavo Simas Laniauskas Clevelande, dr. Petras Kisielius Čikagoje, kun. Viktoras Dabušis New Yorke ir pirmininkas Bronius Polikaitis Detroite. Jie kalbino aukotojus ir skolintojus. Pasak J. Polikaičio „Steigėjai, Dainavos stovyklos statybos darbams neturėjo reikiamo kapitalo. Tad norint, kad darbas būtų tęsiamas, reikėjo surasti skolintojų, kurie iš savo menkų turimų santaupų paskolintų be procentų, su sąlyga, kad, reikalui esant, ta skola būtų tuojau pat grąžinta. Pažadą pildant, reikėjo ieškoti kitų skolintojų, kad būtų galima laiku grąžinti prašančiam. Broniaus [Polikaičio] rūpesčiai buvo viso ‘Polikaityno’ rūpesčiai.”
J. Polikaitis paminėjo ir steigėjų sumanumą. „Pradžioje stovyklos keliai buvo žvyruoti, bet 1962 metais Vacius Lelis, kelių asfaltavimo specialistas, gavęs savo įmonės leidimą ir naudodamas savo įmonės liejimo mašiną, pats išasfaltavo kelius ir sporto aikštes. Jis viską vėl perasfaltavo 1966 metais.”
Visur dirbo savanoriai, daugelis – sava iniciatyva. J. Polikaitis papasakojo vieną įvykį: „Dr. Adolfas Damušis kvietė visus į talką, kad ši ūkio sodyba pasipuoštų lietuviškų laukų rūbais. Jo kvietimas stebuklingu būdu gavo atsaką vieną 1957 metų ankstyvą rytą. Prie kryžkelės medžio, vieną rytą, nežinia iš kur, atsirado kuklus lietuviškas rūpintojėlis. Vėliau paaiškėjo, kad jo autoriai buvo jauni detroitiškiai studentai – Vacys Jocys ir Algis Barakauskas.
Jų pėdomis pasekė medžio drožinių meistras detroitiškis Viktoras Veselka 1961 metais, kuomet jis pagamino ir kryžkelėje pastatė rūpintojėlį, kuris, pušelių apsuptas, stebėjo ir džiaugėsi gražėjančia ir augančia Dainavos stovykla.”
Šv. Mišios: maži vėjeliai sukūrė viesulą
Išsekus prisiminimams, Pušyno šventovėje kun. Lukas Laniauskas SJ aukojo šv. Mišias už Dainavos steigėjus. Pamoksle jis prisiminė prieš kelias savaites per Dainavą praūžusį viesulą. Stiprūs vėjai išlaužė daug Dainavos pušų, ir dabar šventovėje, kuri anksčiau būdavo tamsi paunksmė, saulė kepino susirinkusius. Kun. Laniauskas siūlė viesulą laikyti tarsi Dainavos steigėjų ir talkininkų metaforą. Kiekvienas Dainavos talkininkas savo darbais sukūrė švelnų vėjelį, bet juos susukus kartu, vėjeliai tapo stipria jėga. Tai Meilės viesulas! Jis, susiformavęs prieš beveik 70 metų, nesiliauja sukęsis. Toliau savo energija įkvepia ir kviečia savanorius į stovyklos išlaikymo darbus bei diegia jaunimui lietuviškus krikščioniškus idealus.
„Mes esame Dainava”
Po šv. Mišių minėjimo dalyviai apsupo Steigėjų paminklą. Kun. Laniauskas jį pašventino ir kiekvienas dalyvis gavo galimybę paminklą pašlakstyti pašvęstu vandeniu. Reikia paminėti, kad kun. Laniauskas buvo ir Pušių šventovės ir paminklo iniciatorius. Jo dėka, stovyklautojai dabar turi rinktis į šv. Mišias Dievo sukurtoje gamtos šventovėje.
Apeigoms baigiantis, į visus prabilo dabartinė Dainavos tarybos pirmininkė Dana Rugieniūtė. Ji jau 9-erius metus ir 3 kadencijas pasišventusiai dirba Dainavos stovyklai. Ji sumaniai vadovauja Dainavos tarybai, kuri pastaraisiais metais surinko pinigus ir atliko stovykloje nemažai kapitalinių remontų – praplėtė prausyklų patalpas, išasfaltavo kelelius, ir šiemet pastatė visų stovyklautojų pamėgtą verandą, kur gamtoje pusryčiaujama ir klausomasi paskaitų. Dana nebijo ir fizinio darbo – atvykusi į stovyklą, su benzininiu pjūklu ir nukritusius medžius doroja.
Dana pakvietė visus susirinkusius pasekti Dainavos steigėjų pavyzdžiu – savanoriškai, savęs netaupant, prisidėti prie Dainavos stovyklos klestėjimo. Ji sušuko: „Mes esame Dainava!”. Ir tikėkime, kad šiuo šūkiu vadovausis daugelis stovyklautojų ir savanorių.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Rugsėjo 7-9 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 71-72)