DRAUGAS Lithuanian World Wide News
A † A RIMAS KALVAITIS, 1933 m. gruodžio 10 d. – 2025 m. balandžio 30 d.
Rimas Kalvaitis – mylimas vyras, tėvas, senelis, profesorius, menininkas, poetas ir ištikimas demokratijos bei Lietuvos nepriklausomybės gynėjas – ramiai mirė namuose 2025 m. balandžio 30 d., sulaukęs 91-erių metų.
Dar būdamas vaikas, Rimas su šeima pabėgo iš sovietų okupuotos Lietuvos, patirdamas karo suirutę, netektis ir tremtį. Kelias per karo nuniokotą Vokietiją 1950 m. galiausiai atvedė juos į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši kelionė giliai įskiepijo jam laisvės, žmogaus orumo ir teisingumo siekį. 1953 m. jis tapo JAV piliečiu ir didžiuodamasis tarnavo JAV kariuomenėje.
1960 m. Philadelphijoje Rimas vedė savo gyvenimo meilę – Ziną. Jie pradėjo bendrą gyvenimą ten, vėliau persikėlė į Los Angeles, kur Rimas dirbo aviacijos ir kosmoso pramonėje bei augino penkių vaikų šeimą. Jo karjera vėliau nuvedė šeimą į Airiją ir Belgiją, kur jis dirbo rinkodaros srityje visoje Europoje. Galiausiai jie sugrįžo į JAV. Rimas tapo ekonomikos ir verslo profesoriumi Naujosios Anglijos koledže New Hampshire, kur 25-erius metus su studentais dalijosi ne tik prekybos žiniomis, bet ir gyvenimo, istorijos bei atsparumo išmintimi. Jis išėjo į pensiją kaip emeritas profesorius ir yra studentų prisimenamas dėl savo intelekto, šilumos ir subtilaus humoro jausmo.
Po Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos 1991 m., Rimas tapo tarsi tiltu tarp senų idealų ir naujų galimybių. Jis dažnai grįždavo į gimtinę, kur konsultavo valstybines institucijas, vadovavo jauniems lyderiams ir padėjo kurti demokratinę ateitį. Jis aktyviai prisidėjo prie Vytauto Didžiojo universiteto atidarymo – šios sovietmečiu uždarytos institucijos – ir už savo nuopelnus gavo garbės daktaro vardą. Jo palikimas gyvas klasėse, institucijose ir daugybėje gyvenimų, kuriuos jis palietė.
Rimas turėjo daug talentų – savo vidinį pasaulį jis reiškė per meną ir žodį. Jo paveiksluose atsispindėjo atminties emociniai atspalviai: vėjuoti Baltijos krantai, miškingi medžioklės takai, mylimi šeimos nariai ir abstraktūs tremties bei vilties įspūdžiai, dažnai perteikti per religines bei krikščioniškas temas. Kiekvienas paveikslas atspindėjo gyvenimo etapą – pagarbą gamtai, tylų liūdesį ir atsparią džiaugsmingą dvasią. Jo eilės, rašytos lietuviškai, buvo gilios, introspektyvios ir prigimtinės. Jose jis tyrinėjo meilę, netektį, savo tautos kančią ir karo našlaičių tylą. Žodžiais jis stengėsi perteikti tėvynės netekties skausmą, gilinosi į krikščionišką dvasingumą, sprendė sudėtingus santykius ir apmąstė neįgyvendintas svajones. Jo vizualinis ir rašytinis menas tapo šventu atminimo ir gijimo aktu.
Rimas buvo žinomas dėl savo išdaigiško humoro jausmo, plataus intelekto ir atviros širdies. Jis mėgo gyvas diskusijas, sumanius pokštus, liepsnojantį židinį ir medžioklinius šunis šalia savęs. Jis buvo ištikimas, principingas ir be galo smalsus pasauliui. Net ir būdamas vyresnio amžiaus, liko politiškai aktyvus ir kūrybiškai įsitraukęs – įrodymas, kad aistringa dvasia neturi amžiaus ribų.
Jį pralenkė mirtimi jo sūnus Vytas. Jį paliko ištikima žmona Zina, su kuria kartu praleido 65 metus. Liūdi vaikai Rimas, Darius, Linas ir Audra bei 13 mylimų anūkų, kurie buvo jo gyvenimo šviesa.
Rimas Kalvaitis bus prisimenamas kaip sąžiningas, kūrybingas, drąsus ir širdingas žmogus. Tiesos ieškotojas, pasakojimų saugotojas ir švelnus teisingumo karys – jis paliko po savęs ne tik pasiekimų, bet ir gilios žmogiškumo pėdsaką.
Liūdinti šeima.