Mylėti save, gyvenimą ir buvusius šalia

„Išrašiau save, skausmą, netektis, vienatvę, neteisybę. Kiekviena eilutė, kiekvienas naujai parašytas žodis teikė palengvėjimą, pildė džiaugsmu“, – pasakoja Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė, atradusi rašymą kaip terapiją. Dabar jos kūryba padeda kitiems sugrįžti iš negyvenimo atgal į gyvenimą.

Nijolė Stražinskaitė.
„Vesiu tave, kai drauge
aplankysim 100 miestų“
(Let’s booky, 2022)

„Vesiu tave, kai drauge aplankysim 100 miestų“ – tai asmeninių patirčių knyga. Autorė dalinasi savo gyvenimo istorija, netektimi ir atradimais, suteikdama viltį ir skatindama džiaugtis kiekvieną dieną, kad ir mažiausia smulkmena, – kavos puodeliu, saulėtekiu, sutiktais žmonėmis. Originalūs skyrių pavadinimai lyg mozaikos gabalėliai, iš kurių susidėlioja eilėraštis. Tad turinį būtina perskaityti vienu ypu. Šis „eilėraštis – turinys“ yra tarsi poetiška įžanga, kurioje užkoduota ir visa knygoje pasakojama istorija. Beje, pasakojimas iliustruotas pačios autorės piešiniais.

Knygos autorė Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė gimė Plungėje, čia mokėsi ir prekybos bei vadybos paslapčių. Jau penkerius metus su savo vyru programuotoju Antanu Zdramiu, rašytoja pusmetį gyvena Šri Lankoje, o likusią dalį praleidžia Lietuvoje ir Tenerifėje. Nuo vaikystės pažįstami sutuoktiniai po įvairių gyvenimo išbandymų, tik šiemet, Vilniuje, sudalyvavę Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime, atšventė vestuves. Dabar pora jau yra aplankiusi daugiau nei šimtą miestų ir kartu planuoja išleisti kitą knygą, kurioje neabejotinai atsidurs Šri Lankos gyvenimo istorijos.

Knygos autorė dalinasi savo spinduliuojančia energija su kitais, dalyvauja įvairiuose konkursuose, virtualiuose poezijos skaitymuose. Proza, poezija, tapymas, kelionės ir jų aprašymai dabar yra pagrindinė jos veikla.

Su rašytoja Nijole Stražinskaite-Zdramiene kalbamės apie kūrybą, kaip terapiją, sunkius gyvenimo išbandymus, laimę dalintis jausmais, pasitikėjimą savimi ir tiesiog… gyvenimą.

Tavo knyga itin asmeniška, pavadinčiau ją terapine ir rašančiam, ir skaitančiam. Joje tarsi bandai sugauti laiką, bet kartu lyg ir atsisveikini su atsiminimais. Sakyk, kas įkvėpė sudėti savo gyvenimo patirtis į knygos puslapius?

Ačiū, Jolanta. Kaip teisingai pastebėjai, mano knyga, tarsi terapija sau pačiai.  

Neskaičiusiems gali iškilti galybė klausimų, o žinantys, apie ką mano knyga, šypsosis. Veselė, kai 100 miestų apmiegosim!? O baltas dramblys? Be jo aš netekėsiu! – sakiau prieš porą metų bendraudama ir juokindama visus, atėjusius į knygos pristatymą. Draugai žadėjo net butaforinį dramblį padovanoti. 

Bet knyga visai ne apie tai. Ir miestų „rinkimas” – nuostabi atrakcija, žaidimas, gyvenimo būdas.

Nuo ko visa tai prasidėjo? Tikrai ne nuo noro ištekėti. Yra gyvenimas. Jį reikia gyventi. Nors kažkada sakiau, kad gyvenimą reikia švęsti. Dabar manau, kad teisingiau reiktų sakyti: gyventi švenčiant.

Kas pasikeitė? Atėjo, atsėlino tas, kurį pavadinau negyvenimu. Jis sujaukė planus, svajones ir ateitį, atėmęs iš manęs sutuoktinį. Šitam pasauly negyvenimas buvo, būna ir bus. Sunkus, nelauktas, netikėtas. Momentas, kai negyvenimas palietė mane – supurtė taip, kad ėmiau rašyti. Viską: eilėraščius, mintis, posakius. Nors galėjau eiti toliau per gyvenimą „į delnus akis įsidėjusi“. Verkti, slėptis, kentėti? Ne man tai. Likimas taip sudėliojo, kad netikėtai sutikau Antaną (tuomet tik buvusį klasės draugą, o dabar ir vyrą – J. O. V.). Jo žo­džiai, – rašyk, nes tu gali, tau sekasi, – ir buvo ta pradžia. Iš pradžių rašiau laiškus… jam. Rašiau ir lengvėjo. Išrašiau save, skausmą, netektis, vienatvę, neteisybę. Kiekviena eilutė, kiekvienas naujai parašytas žodis teikė palengvėjimą, pildė džiaugsmu. Vėliau bekalbėdama su mama (kuri amžinybėje dabar) pasakiau apie sumanymą sau knygą išsileisti. Oho! Kokia buvo mamos reakcija – būtinai spausdink, ir ne sau, o visiems!

Kaip vyko pats rašymas ir kiek jis truko? Prisimink kokią nors nutikusią istoriją berašant knygą.

Rašyti pradėjau 2017 m. vasarą. Bet iš pradžių nė minties nebuvo, kad tai bus knyga. Maniau rašysiu apie nuostabią vaikystę, pašėlusią jaunystę ir visus mylimuo­sius. Slapta galvojau, kad suras anūkai ma­no memuarus ir stebėsis, kokia pasiu­tusi buvo močiutė. Gyvenimas tai pakoregavo.

Pamenu savo rašymo pradžią. Jutau nerimą, nesuprasdama, kodėl čia taip su manim likimas sužaidė, vyrą atimdamas. Tuo metu mano padėjėja dirbo gražių bruožų moteris, tik labai liūdna ir suvargusi. Bedirbdamos kartu, išsikalbėjom. Mano vyras neseniai miręs, o jos jau 15 metų! Ir ji tebeverkia kiekvieną dieną, labai jo ilgisi, save apleido, gyvenimu nesidžiaugia. Moteris negyvena, o egzistuoja. O aš, o aš! Norėdama jai pagelbėti, save pamiršusi, imu pasakoti, kad ir kaip sunku, bet savęs nemylėti negalima. Mylėti save – būtina! Tik tuomet bus pilnatvė ir tik tuomet prasmė gyvenimo rasis.

„Išeina jie savosios amžinybės švęsti, o mums palieka širdgėla ir skausmas“, – taip sakau apie išėjusius į anapus. Bet mums, čia esantiems, dar palieka ir meilė!

Mylėti save, artimą, gyvenimą, ir mintimis mylėti juos, buvusius šalia mūsų – taip kalbėdama ir pati tvirtybės sėmiausi ir skausmą į šalį stūmiau. Išverkčiau vandenyną ašarų, jei tik prikelti galėčiau, – sakiau jai. Ir kasdien giedrėjo jos nuotaika, ir ėmė žibėti akys… Ar nors kiek mano, da­bar galiu sakyti, terapiniai pokalbiai padėjo tai moteriai? Noriu tikėti, kad taip. 

Antras svarbus pokalbis vyko su mano knygos redaktore Erika Merkyte-Švarciene. Kai šeimos taryba nutarė, kad reikia išleisti knygą, juodraščius nusiunčiau nuostabiai, pagal amžių vos ne man į dukras tinkančiai redaktorei. Dar nebuvau tikra, ar visa tai, ką prirašiau, tikslinga paleisti į pasaulį. Koks buvo nustebimas ir džiaugsmas, kai redaktorė pranešė, jog reikia tokios knygos, jog ji ras savo skaitytoją, o kai kam gal net liūdesys ir skausmas taps lengviau pakeliamas. Patikėjau, kad knyga turi gimti.

Paskaityti rankraštį nusiunčiau ir bendraamžei draugei. Rankraštį išsiunčiau vakare, o anksti ryte sulaukiau jos skambučio. Šniurpščioja nosimi ir pasakoja, kad skaičiusi iki kol pabaigė paskutinį puslapį ir verkusi taip, kad gyvenime dar verkusi nebuvo. Skaitydama mano istoriją ji išgyveno savąją. Per mintis, per prisimi­nimus, per savo skausmus ir džiaugsmus. Jos išgyvenimai susitapatino su manaisiais ir mudviejų abiejų laimei nutarėme, kad gyvenimas yra gražus, kaip ne kartą savo knygoj minėjau. Ir kad knyga pilna pozityvo ir kad ašaros, tegul ir upeliais riedančios, neparodo žmogaus silpnumo, o kaip tik dūšią nuprausia ir stiprybės suteikia. Ir, kad ji jau žino, kaip gyvens toliau…

Knygos skyriai skamba itin poetiškai, ir tarsi užkoduoja po gyvenimo išminties žinutę. Be to, iš jų susidėlioja eilėraštis. Kaip sugalvojai knygos pavadinimą ir pačią turinio poetinę dėlionę?

Ačiū už šį klausimą. Aš pati labai didžiuojuosi savo knygos turiniu. Kai pristatinėju knygą, pirmiausia perskaitau jos turinį. Nes, dažnai būna, kad turinio žmonės neskaito. Bet jei mano knygos turinio neperskaitysite, tai nesuprasite, kodėl tokios keistos skyrių antraštės. O jose atsispindi mano gyvenimo istorija. Kartu tai vienas iš mano eilėraščių. Jį buvau parašiusi keturiomis eilutėmis trumpesnį. Bet staiga, tik topt mintis, kad apie tai ir yra mano knyga. Tad kelias eilutes prirašius, nusiunčiau redaktorei. Ir jai labai patiko. Tad paprašiau turinį dėti į knygos pradžią. Ir tuo itin džiaugiuosi. (Ir nežinojimas žinojimu nušvis./ Didybės taurėje manoji išmintis/ Gyvenimo kokteilį sumaišys./ Tai mano pamokos ir mano patirtis. – turinio citata, 6 psl.)

Su knygos pavadinimu „Vesiu tave, kai drauge aplankysim 100 miestų“ irgi nutiko istorija. Su savo draugu – dabar jau vyru, – keliautoju ir nuotykių ieškotoju, aplankėme nemažai šalių. Jis vis užsimindavo, kad bekeliaudami mudu puikiai gyvenimo suderinamumo koeficientą pasitik­rinam. Ir vieną dieną ėmė ir sugalvojo, kad jei 100 miestų apmiegosim (būtina sąlyga ne pabuvoti, o pasilikti nakvynei), tuomet jis mane ves. Iš pradžių juokiausi, bet kai covidas prasidėjo – kelionės sulėtėjo. Pamaniau, kokios keistos sąlygos. Bet tie žodžiai „Vesiu tave, kai drauge aplankysime 100 miestų“, įrašyti vienoje knygos vietoje, atkreipė redaktorės dėmesį. Ji ir pasiūlė taip knygą pavadinti.

Ir pasipylė žinutės iš draugų ir pažįstamų, kai prasitariau apie būsimos knygos pavadinimą. Skriejo patarimai nebendrauti su vyru, kuris sąlygas pačioj draugystės pradžioj stato. Bet pavadinimas liko. Ir dabar jau 108 miestus apmiegojom ir 2025 m. birželio 13 d., penktadienį, per mėnulio pilnatį vestuves atšokom! Būna gi šitaip, dėliok nedėliojęs, planuok neplanavęs – jei bus lemta, taip ir nutiks. 

Ar savo vyrui davei skaityti knygos juodraščius? Ar apskritai su juo disku­tavote apie tavo parašytą knygą? O apie būsimas?

Mano vyras knygos juodraštį skaitė naktimis. Dar tuo metu, kai iš atskirų daugybės tekstų buvau sudėliojusi maždaug tris ketvirtadalius būsimosios knygos. Puikiai atsimenu jo pasakytus žodžius, kad jam buvo labai malonu skaityti. Nors knyga pilna pozityvo, manasis skaitydamas šluostėsi ašaras. 

Vėliau išleidžiant knygą papildžiau ją dar ketvirtadaliu. Šio varianto jis nėra skaitęs. Sakiau jam, kad dar tiek visko prirašiau, kur gal geriau jam nežinoti, ir gal geriau nebeskaityti.

Ar rašau toliau? Taip, rašau. Gal kokias dvi prozos knygas ir vieną poezijos galėčiau išleisti. Antrą dalį „Vesiu tave, kai drauge aplankysime 100 miestų“ gal jau visai netrukus pradėsiu surinkinėti. Skaitytojai laukia, juk įdomu, kaip mes tuos miestus rinkom, o dar nuostabiosios varnų, prisijaukintų Šri Lankoje, istorijos… Beveik kasdien mano vyras paklausia, kada prie knygos prisėsiu. Pirma paveikslus pabaigsiu tapyti, kol noras tebėra, o tuomet žadu ir prie knygos prisėsti.

Tu dar ir tapai! Papasakok plačiau apie šį savo pomėgį. Kas atsispindi tavo paveiksluose?

Rašau ir dar tapau, kitaip tariant, savo malonumui žaidžiu su dažais ir spalvomis. Nebūsiu įžymi ir profesionalė? Na ir kas!

Ar aš mokiausi? Tiesiog vieną dieną sesė įbruko į rankas teptuką. Iš pradžių nieko nepajutau. Bet teptuko brūkštelėjimai ir noras emociją dažais išreikšti įgavo pagreitį. Drobės, akrilas, pirmieji vykę, nevykę paveikslai – dalinau visiems, kas ėmė, kam patiko. Kad patenkinčiau užėjusią piešimo maniją kelionėse, išmokau „piešti” pirštu liečiamo kompiuterio ekrane. Tokie piešinukai, tik nespalvotos kopijos, iliustruoja ir mano knygą.

„Neprisijaukinu“ motyvų su gėlėmis ir peizažais. Bet labai patinka gaudyti veidų išraiškas, tapyti gyvūnų ir paukščių vaizdus ar formas. 

Vieną dieną dovanų gavau aliejinių da­žų ir molbertą. Kol pramokau su tais dažais elgtis, ištepliojau viską, prie ko prisiliečiau. Bet tai jau praeityje, dabar „tvarkingai“ tapau. Pati save mokinu ir mokausi. Koks malonumas dūšiai, koks atsipalaidavimas! Puikiausia terapija, kai gimstantį kūrinį matai ir imi šypsotis. Nors, prisipažinsiu, kad dauguma mano paveikslų yra du ar trys viename, t. y. po „originalu“ slepiasi keli nepavykę bandymai. 

„Kur gyvenu, ten gerai jaučiuosi, nei širdgėlos, nei baimės“ ( 97 psl.) O gyveni, kaip esi minėjus, pusmetį Šri Lankoje, ir pusmetį Lietuvoje bei Ispanijoje. Kaip pavyksta prisijaukinti pokyčius?

Kur gyvenu, ten mano namai! Taip, ir dabar tai galiu pakartoti. Mano namai Lietuvoje, Plungėje. Juose gyvena sūnus su šeima. Tenerifėje taip pat jaučiuosi kaip namuose. Čia kiekvienais metais atlekiam pasisvečiuoti dukros šeimoje. Tenerifėje praleidau nuostabiausius beveik 9 savo gyvenimo metus. O dabar Šri Lanka. Jau penkeri metai, kai žiemoti lekiu į šią šiltą šalį, kur mano vyro darbo vieta, ir visiems sakau, kad parlėkėm į namus. Vasaras leidžiame Lietuvoje. Keliaudami iš vienos šalies į kitą vis nuklystam į ten, kur nebuvom. Aplankom naujas vieteles. Iš pradžių tai vadinom miestų rinkimu, bet pasirodo, kad mudviem tai patinka ir, kol jėgos leis, keliausim. 

Ar visas aplankytas vietas galiu vadinti būsimais savo namais? Tikrai ne. Nežinau, pagal ką reiktų vertinti, ar norėčiau dar kokioj šalyje pagyventi. Tiesiog būna, kai pasakau garsiai, kad va šioj šaly galiu gyventi, o būna, kad norisi kuo greičiau išvažiuoti. 

O įdomiausia, kad mudu abudu, kur be­nuvykstam, pamirštam, kad esam turis­tai. Tuoj į vietinį gyvenimą neriam ir imam tiesiog… gyventi. Nei mudviem pliažai rūpi, nei siūlomi masažai, nei auksai už gerą kainą. Bendravimas su žmonėmis, istorija, architektūra, vietinė kultūra – tai, ką vertinam ir kuo turtingėjam. Su nuotykiais per gyvenimą. Kol galim ir jėgų turim.