Neužmiršti ir… prikelti. Variacijos partizano Antano Kraujelio gyvenimo tema.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.

Prieš keletą mėnesių leidykla „Alma litera” išleido dar vieną knygą apie XX amžiaus vidurio Lietuvos partizanus, kovojusius prieš Sovietų sąjungos primestą režimą. Šių dienų skaitytojams turi būti ir yra labai svarbus Lietuvos partizanų veikimo sovietmečio pradžioje gražinimas į mūsų atmintį. Žmogus be atminties yra dar blogiau už aklą.

Rašytoja Renata Šerelytė, tyrinėdama Lietuvos partizanų kovų prieš okupantus šaltinius, šių dienų skaitytojams pristatė naują savo kūrinį mįslingu pavadinimu – „Pro rūdijančią naktį”. Čia pat jį patikslindama: pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano A. Kraujelio gyvenimo faktais. R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui. Narsiausi vyrai ėjo į kovą prieš daugiagalvį slibiną…

Tikiu, kad ši knyga sudomins įvairaus amžiaus skaitytojus: ir smalsų, patriotiškai nusiteikusį jaunimą, ir tuos žilagalvius, kurių jaunystė praėjo partizanų miškuose. Jaunus skaitytojus knyga turi paskatinti pamąstymams: o kaip elgčiausi, jei šiandien atėjūnų pandemija stovėtų už mūsų tautos ir valstybės vartų…

Renatos Šerelytės žvilgsnis į anuometinę Lietuvą, išgyvenusią skaudžius XX amžiaus vidurio įvykius, išsiskiria individualiu jautrumu fone gana gausios literatūros apie tą sudėtingą okupacinį laikotarpį. 1940 metais ilgam laikui buvo prarasta Lietuvos laisvė. Daugiau kaip dešimtmetį trukę masiniai lietuvių inteligentijos ir stambių ūkininkų trėmimai į Sibirą išretino ir nuskurdino mūsų valstybę ir tautą. Didvyriška anuometinio Lietuvos jaunimo, pasitraukusio į miškus, kova prieš okupantus ilgainiui buvo nugesinta žvėrišku smurtu ir Tėvynei atsidavusių jaunuolių krauju. Tai paliko gilų randą pokarinės Lietuvos žmonių, ypač gimtosios žemės patriotų, širdyse. Dabartinis jaunimas tiesiog privalėtų skaityti tokias knygas kaip ši, kurią šiemet parašė Renata Šerelytė, kupina fantazijos vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytoja. Galbūt dažnas privalėtų susimąstyti: o jeigu šiandien užpuolėjas vėl stovės už vartų? Ką aš daryčiau, jei taip atsitiktų? Ar pasukčiau mano senelio, buvusio partizano, takais…

R. Šerelytė šioje knygoje sukauptai ir įtaigiai atgaivina tą skaudų laiką, kai sovietmetis jau galutinai įsitvirtino Lietuvos miestuose ir kaimuose. Ir tik pavieniai laisvės kovotojai, daugiausia jaunimas, išsislapstę miškuose, tikėjo laisvės sugrąžinimu, dar ėjo į miškus su ginklais, dar laukė „vaduotojų” iš Amerikos… Bet laikas bėgo, mažėjo viltis atgauti laisvę, o Lietuvos partizanų būriai buvo žiauriai naikinami…

Turbūt  tokia  buvo  Dievo malonė, kad paskutinysis  Aukštaitijos  partizanas  Antanas  Kraujelis, pasižymintis  išskirtine drąsa, išsislapstė  iki  pat 1965-ųjų metų, siutindamas kagėbistus, jaučiančius savo silpnumą ir svetimumą tame krašte, kurį pavergt norėjo. Kraujelį pastoviai persekiojo kagėbistai, užpuldinėdami jo gimtuosius namus ir jo artimuosius. Partizanas buvo tiesiog nepagaunamas. Tai siutino gaudytojus, kėlė nuostabą net tarp kaimiečių.

Renata Šerelytė, parašiusi šią knygą, nupynė atminimo vainiką iš įspūdingų „žolynų” – paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio, jo artimųjų ir savo alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščių. „Dienoraščiai” apima gana ilgą mūsų tautos laikotarpį: 1928–2019 metus. Antano dienoraščiai, pradėti Kaniūkų kaime vaikystės metais, nutrūko 1965 m. kovo 18-tąją. Jie kaip testamentas liko ateities kartoms. Kitoniškus dienoraščius rašė Adelė: prisiminimai apie vaikystę, paauglystę, babutę, tėvą, motiną, išvažiavusią statyti BAM’o ir pradingusią jo gelmėse… Galima nujausti, kad Adelės likimas susišaukia su šios knygos autorės likimu. O gal ir su pokario vaikų laikysena ir gyvenimu: krūpčioti, kai kieme šuva suloja – ar neteina neprašyti svečiai, ar neišsives į tamsią naktį, į prapultį…

Pastarieji Adelės prisiminimai apima 1977– 1995 metų laikotarpį. Knygoje yra ir daugiau veikėjų. Tai Žebenkštėlis – mergaitė, apraudanti savo mylimus namiškius, brutaliai išvežtus į Sibirą (vėliau paaiškėja, kad Žebenkštėlis – Adelės babutė, buvusi Antano Kraujelio ryšininkė).

Įdomi ir net paslaptinga šios knygos struktūra. Paslaptinga jau knygos pavadinimu. Įvykių kupinos žodžių pynės keliauja per visą knygą, žadina skaitytojo smalsumą, verčia susimąstyti apie Tėvynės meilę, apie žmogaus drąsą, svajones ir tikėjimą savo tauta, geriausiais jos vaikais… Ir apie tuos vargšus bemokslius, vargo nustekentus kaimiečius, kuriuos į išdavystės ratą įsuko apgaulingi atėjūnų pažadai. Štai graudžiai klaikus epizodas: „Akyse taip ir stovėjo Severija. Nešė ją lauk su visa lova, nes kaip kitaip būtų išvežę. Gal spjovė į kokį stribą – turbūt pataikė, spjaudė ji gerai. Gal ją įkėlė, o gal tiesiog įvertė per sunkvežimio bortą, ir Severija, virsdama knūpsčia, prasiskėlė kaktą. Gal paskui ją ir nešiojo kaip malką – čia pastatydami, čia paguldydami”. (Iš Žebenkštėlio dienoraščio, 1949-tieji, kovas, Aluntos valsčius, Kaniūkai).

Betgi grįžkime prie rūdijančios nakties. Antanas Kraujelis slapstėsi, iš pradžių, lyg pajuokdamas jo gaudytojus, pasirėdęs moterišku apdaru, pasisukinėdavo ir po miestelį, šaipydamasis iš KGB darbuotojų. Rūstėjo laikas, Lietuvos kaimuose, miesteliuose vis giliau įsišaknijo ir įsilapojo komunistinė tvarka. Antanas Kraujelis turėjo iškeliauti į miškus, glaustis pas žmones, slapstytis, „rūdyti” naktų tamsoje. Taip ėmė pintis jo ir jo artimųjų, jo gaudytojų keliai takeliai. Net artimas jo draugas ar pažįstamas kėsinosi jį nužudyti…

Renata Šerelytė mėgsta dialoginį pasakojimo variantą. Tai labai pagyvina knygos turinį, skaitytojui jį taip lengviau ir įsimintiniau priimti. Štai vienas iš epizodų (1965-ieji metai). „Pasiduok, Kraujeli. Bausmė tau bus dovanota.” Kraujelis nusišypsodamas: Tuoj tuoj pasiduosiu maskoliams. Lyg nežinočiau, kas po to manęs laukia”.

Deja, medžiojo jį lyg kokį vilką, o aš sakyčiau – stepių briedį, kuris vis prasprūsdavo pro gaudytojų tinklus. „Ilgus metus tau, sesyt, meluos, kad mano palaikai žvyro karjere, ežere, miške ar upėje, ar atliekų duobėj”… Tokius žodžius įdėjo Renata Šerelytė į jo mintis ir lūpas. Į liūdesio kupiną suvokimą, kad „siela – bebalsė, ji neturi nei sparnų, nei kojų, tik akis, kurios žvelgia iš aukštai ir kuo aukščiau, tuo geriau mato”.

Ir štai 1990-tieji metai. Rugsėjis. Iš Adelės dienoraščio skaitytojai sužino ir jos šeimos gyvenimo epizodus, susvetimėjimą, sovietmečio laikų išsidalijimą: kur motina, kur tėvas, kur kiti giminės… 1995-tieji – šeimos gyvenime įvyksta virsmas. Dingsta dėdžius, nebėra babutės, motina šalimais gyvena, bet svetima…

Skaudi, kaip adata, šeimos išsidalijimo gaida… Po to 2019-tieji, birželio 13-ta. Vilnius, Našlaičių kapinės, kur buvo atrastas kagėbistų paslėptas Antano Kraujelio kūnas. Tais pačiais metais Antakalnio kapinėse Karininkų kvartale šalia kitų didvyrių iškilmingai perlaidotas bolševikinio režimo kankinys, tautos didvyris Antanas Kraujelis.

Stipri šita knyga „Pro rūdijančią naktį”. Stipri rašytoja, pajėgusi pajausti ir ištverti deginantį kankinių skausmo svorį.