Paskutinės Velykos su Andrulio sūriu?

Legendinis šeimyninis verslas kybo ant plauko

88-erius metus garsųjį Andrulio sūrį gaminanti Michigan Farm Cheese Dairy prašo pagalbos. Legendinis šeimyninis verslas išgyvena rimtus finansinius sunkumus. Yra didelis pavojus, kad Andrulio pavardė ir sūris greitai gali tapti praeitimi.

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS, RAMUNĖ LAPAS.

Daug dešimtmečių, kai amerikietiškose parduotuvėse dar nebuvo nei lietuviškos duonos, nei uogienės, nei raugintų agurkų, mūsų nacionalinei virtuvei išdidžiai atstovavo Andrulio varškės sūris – Andrulis Farmers Cheese. Tiesa, jis nebuvo importuotas iš Lietuvos, o gaminamas čia pat, Michigane, bet kiekvienam lietuviui tai buvo tikras lietuviškas produktas.

Michigan Farm Cheese Dairy (Fountain, MI) šį tradicinį lietuvišką sūrį gamina jau beveik devynis dešimtmečius – nuo 1938-ųjų. Šiuo metu sūrinei vadovauja jau trečios kartos Andrulių atstovai – Shannon Andrulis Thomas su vyru Dan. Jiems padeda sūnus Nico – ketvirtosios generacijos sūrininkas. Deja, pastaraisiais metais šeimos verslas susiduria su dideliais sunkumais, ir iškilo pavojus, kad Andrulių legenda gali tapti praeitimi.

Šeimos bei verslo istoriją prisiminėme ir apie nūdienos iššūkius kalbėjomės su Michigan Farm Cheese Dairy savininke Shannon Andrulis Thomas – pieno ūkio įkūrėjų ir sūrio gamybos pradininkų Jono ir Angelinos (Angie) Andrulių anūke.

Netyčia gimęs verslas greitai augo

Shannon pasakoja, kad bandė domėtis savo šeimos šaknimis, senelių kilme, bet jos pastangos laukiamų rezultatų nedavė – galbūt dėl to, kad kelis kartus buvo kaitaliojama pavardės rašyba. Bet ji žino, kad seneliai, Jonas ir Angelina Andruliai, gimė Lietuvoje. Atvykę į Ameriką, iš pradžių gyveno Cicero, IL, o 1928 m. persikėlė į Michigano valstiją. Čia, šiauriniame Michigane, Fountain vietovėje, į rytus nuo Ludington, įsigijo ūkį (teritorija – 10,000 kv. pėdų), augino karves.

Kadangi primelždavo daugiau pieno negu galėdavo sunaudoti, Shannon močiutė Angelina Andrulis pradėjo gaminti sūrį. Ji nusprendė spausti tikrą lietuvišką kaimišką sūrį – taip atsirado Original Lithuanian Farmers Cheese.

Verslo pradininkai Angelina ir Jonas Andruliai.

Seneliai buvo atsidavę katalikai, į Michiganą atsikėlė iš Illinojaus valstijos. Pas juos į ūkį dažnai iš Illinojaus atvažiuodavo kunigai, vienuolės – ir visi jie grįždavo į namus su Andrulių sūriu. Taip, su Dievo palaiminimu, prasidėjo verslas, kuris greitai įgijo pagreitį.

Iš pradžių Angelina gamindavo sūrį virtuvėje, po to persikėlė į daržinę, o vėliau, padaugėjus užsakymų, prie daržinės atsirado priestatas – išdygo sūrio fabrikėlis. Gamybai išsiplėtus, nebeužteko savo pieno – Andruliai pradėjo jį supirkinėti iš vietinių ūkininkų.

Pradėti ir išlaikyti verslą vykstant Antrajam pasauliniam karui tikrai neturėjo būti lengva. „Aš nežinau, kaip jiems tai pavyko, – sako Shannon, – bet turbūt su kunigų, seselių, šeimos ir draugų pagalba viskas ėjo į priekį“.

Angelina Andrulis parduoda savo gamybos sūrius.

Paklausta, ar Michigane buvo didelė konkurencija, pašnekovė prisiminė, kad senelių laikais netoliese, Scottville, MI, buvo kita pieninė, bet seneliai ją, matyt, nukonkuravo, nes jie tęsė verslą, o ta kita pieninė turėjo užsidaryti.

Pirmosios sūrio rūšys buvo: paprastas (Original), su kmynais ir be druskos. 1980-aisiais atsirado daugiau rūšių, pradėtas gaminti ir mažesnio riebumo sūris. Daugiausia savo sūrius Andruliai pardavinėdavo Illinojuje. 1970-aisiais geografija išsiplėtė – produktai buvo siunčiami į kitus miestus ir valstijas net lėktuvais. Sūrio reklama buvo ne tik laikraščiuose, bet ir skambėjo per lietuviškas radijo laidas.

Angelinos ir Jono pradėtą verslą natūraliai tęsė jų sūnus Allen su žmona Sue – dabartinės savininkės Shannon tėvai.

Allen Andrulis sėkmingai tęsė tėvų pradėtą verslą.

Shannon neatsimena, kiek darbuotojų buvo anksčiau. „Užtektinai, kad darbas vyktų 7 dienas be sustojimo“, sako ji. Dabar versle – šeima, t.y., ji pati su vyru Dan ir sūnumi Nico bei dar 4–5 darbuotojai. „Mūsų mažai, bet mes visi jaučiamės ir dirbame kaip viena šeima“, tikina pašnekovė.

Shannon pasakoja, kad jie gamina sūrius tik pagal išankstinius užsakymus, taip garantuojant produkto šviežumą. Išaugo ir sūrių asortimentas. Be ankstesnių rūšių – Original Plain, No Salt Added, Caraway – gaminami sūriai su česnaku ir svogūnais, įvairiomis žolelėmis, taip pat desertiniai, su uogomis. Gaminami ir šešių skonių jauno baltojo čederio gabaliukai – White Cheddar Cheese Curds. Tačiau populiariausias iki šiol, pasak ūkio įkūrėjų anūkės, yra tradicinis Andrulio varškės sūris – Original Plain Andrulis Farmers Cheese.

Visus produktus pamatyti ir užsisakyti galite internetinėje svetainėje: andrulischeese.com. Beje, šioje patrauklioje įmonės svetainėje skelbiami ir receptai, kuriems naudojamas Andrulio sūris. Anot Shannon, populiariausi yra virtinių (pierogi), blynelių, sūrio pyrago ir sūrio padažo (dip) receptai.

Šiais laikais madingi tapo pagal tradicinę receptūrą rankų darbo produktai. „Mūsų sūris toks ir yra, tai – ‘artisan cheese’, – sako Shannon. – Mes iki šiol juos gaminame senuoju, tradiciniu būdu – kaip tai darė mano seneliai. Iki šiol dedame varškės masę į sūrmaišius, kiekvieną atskirai, užrišame, paslegiame ir laikome per naktį, tada išimame ir paliekame ant grotelių dar vienai nakčiai, pakuojame ir atiduodame į prekybą.“

Andrulio sūrinė laikosi iš paskutiniųjų

Lietuvišką sūrį reklamavo net Weight Watchers. 1975 m.
rugsėjis.

Deja, pastaraisiais metais verslas susiduria su dideliais finansiniais iššūkiais. Dėl pandemijos ir infliacijos gamybos ir pardavimo apimtys drastiškai sumažėjo. „Viskas brangsta, o pardavimų nėra tiek daug kaip praeityje, – sako Shannon. – Brangsta patys produktai, darbo jėga. Mes su vyru sudėjome į verslą paskutines savo santaupas, kad tik išlaikytume šią šeimyninę legendą, bet tai padaryti tampa labai sunku. Su Dievo palaima mūsų sūnus Nico vis dar su mumis. Dabar dar susilaukėme ir anūkės Amiyah, kuri kada nors galbūt (tikėkimės!) taip pat įsijungs į šį procesą.“

Kalbant su Shannon jauti, kaip skaudu jai būtų po 88 metų nutraukti šeimyninį verslą. Skaudu būtų netekti mylimo produkto ir daugybei klientų visoje Amerikoje. Bet tie, kurie neįsivaizduoja savo stalo be Andrulio sūrio, taip pat nežino, kad šeima praktiškai priėjo liepto galą. „Niekada neprašėme pagalbos, bet dabar prašome, nes be jos Andrulio pavardė ir sūris greitai taps praeitimi. Be pagalbos mes galėsime išsilaikyti labai neilgai,“ – su skaudančia širdimi sako Shannon.

Klausiame – kokia tai galėtų būti pagalba? Shannon sako, kad jų dabartinė verslo strategija – pardavimai internetu ir per platintojus. Bet dabar parduotuvės užsako ne tiesiogiai, o per tarpininkus – brokerius. Ką tik jų produktų atsisakė Spartan Nash – tokiu būdu verslas neteko 20 proc. savo pardavimų. Skaudus smūgis buvo prieš dvejus metus, kai prekybą Andrulio sūriais nutraukė Meijer Stores – tai sudarė 30 proc. jų pardavimų. Jie mielai dirbtų su naujais brokeriais, jiems padėtų bet kokia reklama soc. tinkluose – įrašai, nuotraukos, pasidalinimai receptais ir pan. Na, žinoma, ir aukos – piniginė parama šeimos verslui tų dėkingų klientų, kuriems Andrulio sūris tapo neatskiriama mitybos dalimi, dabar labai laukiama. Kad sūrinė galėtų tęsti savo veiklą, reikia maždaug 350 tūkst. dolerių.

Andrulio sūrio skelbimas paskutiniame „Saulės“ numeryje. Saulė, Manahoy City, Petnyczia, 1959 m. birželio 26 d.

Shannon pastebi, kad apskritai šiame, XXI a., smulkieji verslai Amerikoje susiduria su dideliais iššūkiais – vis griežtėjančios taisyklės, didėjantys gamybos kaštai, stambių verslų spaudimas mažiesiems ir t. t. „Bet smulkieji verslai yra atsparūs. Mes prisitaikom, mes atsinaujinam, mes toliau tarnaujam savo bendruomenėms, – sako ji. – Nežiūrint iššūkių, aš vis tiek manau, kad mes turime savo vietą. Jeigu tik išliksime kovingi, toliau dirbsime iš visų jėgų ir visą dėmesį skirsime savo klientams. Ar kalta dabartinė vyriausybė? Gal kaltos visos buvusios ir dabartinės vyriausybės, kurios apvertė mūsų šalį ir verslą aukštyn kojomis. Arba galbūt turėtume tyliai pasakyti: ‘Visi geri dalykai kada nors baigiasi’. Tikimės, kad nesibaigs, bet, atrodo, kad taip neišvengiamai bus.“

Lietuviai – ir Andrulių šeima – yra kovotojai. Deja, realybė rodo ką kita. Ir visgi norėtume užbaigti pokalbį ir straipsnį optimistine gaida: ačiū už pasidalinimą šeimos ir verslo istorija, linkime sulaukti šimtmečio! Tikime, kad su mūsų visų pagalba taip ir bus!