Paveikslai – tarsi muzikos tęsinys

Virginija Petrauskienė.

Kovo 26 dieną „Sielos” galerijoje vėl skambės nepakartojamas dainų autorės ir atlikėjos Gintarės Jautakaitės balsas. Jau ne pirmą kartą pas Čikagos lietuvius atvykstanti dainininkė pateiks tikrą staigmeną.

Šį kartą ji tautiečius pakvies ne tik pasiklausyti jau pamėgtų dainų, bet ir naujai sukurtų. Tačiau didžiausias susitikimo netikėtumas – Gintarės tapybos darbų paroda, kuri bus eksponuojama „Sielos” galerijoje.

Kalbėdama telefonu iš  namų, Gintarė „Draugui” pasakojo, kad į savo koncertą  Lemonte ji atveža ne tik visada žmonių laukiamas, „Viešpaties lelija”, „Mediniai žirgeliai”, taip pat dešimtmečiais nepabostantį  hitą „Kregždutės” ir kt., bet ir premjerinių, neseniai sukurtų dainų.

„Naujausia daina – ‘Miestai’. Tai mano himnas Lietuvai. Joje skamba daug Lietuvos miestų pavadinimų. Tai daina, kuri turėtų įtraukti klausytojus. Norėčiau, kad skambant šiai dainai, išgirdę savo gimtojo miesto pavadinimą, jie duotų ženklą. Ir tai būtų mūsų visų bendra daina”, – apie būsimą koncertą kalbėjo G. Jautakaitė.

Pirmieji paveikslai – iš karto į galeriją

Klausytojai Gintarę pažįsta kaip ypatingo balso atlikėją. Balso, kurį sa­vo laiku įvertino garsiausi muzikos pasaulio prodiuseriai ir didžėjai, kai kurie žymiausi garso įrašų meistrai, bendradarbiavę su lietuve dainų autore ir atlikėja. Pakanka paminėti, kad įrašų kompanijos EMI – SONY G. Jautakai­tės įrašyta autorinė plokštelė „Earthless” yra pelniusi 13 vietą populiariau­sių Anglijos kompaktinių plokštelių sąraše. Nepaisant to, kad Gintarė jau daugiau nei 40 metų gyvena ne Lietuvoje, gimtinėje dainininkės kūrybą pažįsta ir vertina įvairių kartų klausytojai. Atlikėja buvo pakviesta padai­nuoti LR prezidento Gitano Nausėdos inauguracinių iškilmių metu.

Tačiau niekas iki šiol nebuvo girdėjęs apie G. Jautakaitę kaip tapytoją, nematęs jos darbų. Neseniai tapyba susidomėjusi menininkė sako, kad šis  kūrybos žanras pas ją įsiveržė viesulu ir ėmė diktuoti savo taisykles – tarsi vesti už rankos, atverdamas naują erdvę jos kūryboje ir gyvenime.

Vasario pabaigoje penkiolika Gintarės darbų atsidūrė vienoje iš Banhor Maino valstijoje esančių dailės galerijų, pavadintoje „Rock and Art”.

Menininkė sako, kad Meino valstijoje, kuri garsėja kaip labiausiai Amerikos menininkų apgyvendinta valstija, daugelis profesionalių tapytojų metų metais laukia, kad jų darbai būtų priimti į galeriją. O Gintarę, pradedančią tapytoją, susirado pati profesionalios galerijos savininkė ir pakvietė ją eksponuoti savo darbus.

Visas šis veiksmas vystėsi neįtikėtinai – kaip ir daugelis įvykių menininkės gyvenime. Tapyba Gintarė susidomėjo prieš pat prasidedant pandemijai. Ji neėmė profesionalių tapytojų pamokų, o tiesiog internete žiūrėdavo daugybę ten esančių mokomųjų filmukų – juose buvo mokoma, kaip reikia piešti jūrą, debesį, augalą. Pradžioje manė – pasižiūrės kelias dienas.

Paveiksluose – paskendęs pasaulis

„Tuomet supratau, kad yra bedug­nė žinių, ir kad man niekada nepavyks net mažos jų dalies pasiimti. Nusprendžiau atsisakyti minties tapyti. Išjungiau tuos filmukus. Tačiau negalėjau nutraukti: vėl ir vėl prie jų grįždavau – žiūrėjau kasdien tuos pačius daug kartų – visus metus. Tik po metų išdrįsau pabandyti tapyti. 2020-aisiais nutapiau pirmąjį savo darbą, kuris dabar kabo pas draugę Floridoje”, – prisiminė pradžią Gintarė. 

Ji pridūrė, kad pradėdama naują drobę, ji jaučia didžiulę baimę – panašiai tokią, kokią jautė būdama paauglė, kai lipdavo dainuoti į sceną.

G. Jautakaitė pasakojo, kad dar Lietuvoje, baigdama vidurinę mokyklą, ji svajojo studijuoti dailę. Tačiau šį norą nugalėjo muzika. Per gyvenimą ji kartais imdavo piešti – taip gimė jos gra­fikos darbai. Gintarė nepamiršo kažkada dailininkės Marijos Jukniūtės pasakytos frazės: „Tavo piešiamos linijos groja ir skamba”.

Pamačius naujus G. Jautakaitės paveikslus atrodo, kad tai yra tarsi jos muzikos tęsinys – jie pilni melodijos. Menininkė sako, kad jai labiausiai patinka piešti vandenį ir gėles. Todėl juos savo paveiksluose sujungė – tapo gėles po vandeniu ir savo darbus jungia į ciklą „Paskendęs pasaulis”.

„Mano darbų tematika – pasaulio praradimas dėl klimato kaitos. Aš nenoriu būti rožių tapytoja, ‘bukietininkė’. Todėl mano gėlės po vandeniu – ir gražios, ir jau beprarandančios savo grožį – jau yrančios, aplamdytos, krintančiais žiedlapiais. O darbai ypatingi tuo, kad juos gali pakabinti ir aukštyn kojomis – jie atrodys kitaip, bet vis vien kalbės”, – sakė kūrėja.

Gintarė papasakojo, kokiu būdu jos tapybos darbai buvo pastebėti profesionalių galerininkų. Nutapiusi keletą drobių, ji nusprendė šiuos darbus pakabinti savo draugės parduotuvėlėje. Ten juos ir pamatė, ir pakvietė eksponuoti profesionaliose erdvėse. Šiuo metu jau yra į priekį numatytos trys Gintarės paveikslų eksponavimo įvairiose galerijose datos. „Pradžioje aš neprisipažinau, kad esu pradedanti savamokslė tapytoja. Nieko nesakiau ir apie savo profesionalią muzikinę veiklą. Bet pamažu viskas išaiškėjo – teko apie viską pasisakyti”, – juokėsi moteris. Ir tai nė kiek jai nepakenkė – atvirkščiai, sukėlė dar didesnį susidomėjimą ir susižavėjimą.

Virtuvė virto tapytojos dirbtuve

Gintarė juokiasi, kad pradėjusi tapyti, įsivėlė į intrigą, iš kurios kol kas nemato jokio išsigelbėjimo. „Kai sukuri gerą dainą („Viešpaties lelija”, „Drugeliai”), ją dainuoji 50 metų ir žmo­nės vis dar nori jos klausytis. Ji tarsi dauginasi. O paveikslai – jeigu nori eksponuoti ir parduoti savo kūrybą, reikia kurti nuolat. Jie savaime nesidaugi­na”.

Prabilusi apie dainų kūrybą, Gintarė sakė, kad dainos pas ją „ateina”. Tereikia jai atverti savyje kanalą, kuriuo  jos galėtų pratekėti. Tačiau turi būti viena sąlyga: tam procesui niekas negali trukdyti.

„Jeigu žinau, kad netrukus reikės parsivežti iš darželio vaiką, eiti į virtuvę gaminti pietų, aš ‘užrakinu’ savo kanalą ir sąmoningai nesustyguoju savęs tam dainos priėmimui. Kai verdu barščius, aš nesu kompozitorė, nenoriu kurti ‘pusdainuškių’. Bet kai pasijungiu kūrybai, man ateina daina, ji gimsta greitai, be kančių. Ir tuomet norisi atsiklaupti ant kelių ir padėkoti tam, kuris tą dainą atsiuntė”, – sakė muzikė. Ji pridūrė, kad labiausiai nemėgsta suktis virtuvėje, gamindama valgyti. Na, bet pastaruosius metus ši jos namuose esanti maisto gaminimo patalpa virto tapybos dirbtuve – virtuvėje dabar pilna dažų tūbelių, drobių ir teptukų.

O tapybos dvasia joje veikia visai kitaip, jos neišeina „užrakinti”: mintys apie būsimą paveikslą ima gręžtis galvoje nepriklausomai nuo Gintarės norų. Net vairuodama greitkelyje, ar būdama už tūkstančių mylių nuo namų, ji supranta, kad dabar, šią akimirką, ji norėtų sėstis prie molberto ir pradėti tapyti.

Ko labiausia laukia Gintarė?

G. Jautakaitė įdomiai ir spalvingai pasakoja apie savo kūrybą. O kokia Gin­tarė gyvenime, kuriame, vis dėlto, kartais tenka išvirti ir barščių?

„Esu trijų vaikų dviejų sūnų ir dukros mama. Kai jie buvo maži, augo, atidaviau tai, ką atiduoda visos mamos: išmokau virti ir kepti, gaminau jiems maistą, slaugiau sergančius, stengiausi kaip galėdama juos lavinti, gludinti kaip demantus. Gal tai ir ne visada mano vaikams patiko. Bet aš laiminga, kad esu mama”, – sakė Gintarė.

Vyriausias jos sūnus Jasonas – jau sulaukė 36-erių ir neseniai su žmona sulaukė dukrelės. Padovanojo Ginta­rei pirmąją anūkę. Jasonas yra chirurgas, nors, anot mamos, jis pirmiau­siai baigė muzikos studijas,todėl dabar puikiai skambina fortepijonu, mėgsta atlikti Claude Debussy kūrinius. Antrasis sūnus – 35-erių Martynas, dirba Apple bendrovėje dizaino grupės vadovu. Jauniausioji dukra Elž­bieta – dar tik šešiolikos. Ji mokosi mokykloje ir žino, kuo norėtų būti suaugusi – dirbti retų gyvūnų rūšių išsaugojimo srityje. Beje, Gintarė sako, kad Elžbieta turi puikų balsą ir nuostabiai dainuoja.

„Aš pati šiuo metu esu viena, bet ne vieniša – mane supa gausybė draugų. Bet aš pirmą kartą gyvenime galiu gyventi sau. Ir tai yra įdomi patirtis. Kartais man atrodo, kad turėčiau būti vyras ir gyventi viengungio gyvenimą, kuris nebūtų ribojamas, kad siela galėtų augti ir vystytis. Tačiau kartais atrodo kitaip: jeigu mane susirastų jautrus ir suprantantis mano pasaulį žmogus, tikriausiai mokėčiau pasiaukoti ir retsykiais pasisukioti virtuvėje – pagaminti tiramisu prie šampano taurės”, – juokiasi Gintarė.

Į paskutinį pokalbio klausimą, apie tai, kas jai šiuo metu už viską svarbiausia, Gintarė atsako: „Svarbiausia, kad kas nors nudobtų Putiną. Kasdien laukiu šios geros žinios”.

Ateikite į G. Jautakaitės koncertą „Sieloje”, pasiklausykite jos dainų, pasi­gerėkite tapyba, gal panorėsite kokį labiausiai į širdį kritusį darbą įsigyti. Ir, tikiu, turėsite galimybę pakalbinti pačią menininkę ir paklausti to, ką labiau­siai norite apie ją sužinoti.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 19 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 22)