Per Ameriką irkluojantis A. Valujavičius: dėl ko gyventi, jei ne dėl smagių atsiminimų?

Gyvenimas yra per trumpas, kad leistume dienas, sėdėdami ir pasyviai laukdami, kol nutiks gyvenimo nuotykis. Tokiu požiūriu su „Draugo“ skaitytojais dalijasi vienas garsiausių Lietuvos keliautojų. Irkluotojas šiuo metu yra pačiame savo tryliktosios gyvenimo ekspedicijos – „Baidare per Ameriką“ – įkarštyje, kurios galutinis tikslas – per pusmetį vienam nuirkluoti apie 5 600 kilometrų ir taip pasiekti tolimiausio plaukimo baidare rekordą Lietuvos istorijoje.

LUKRECIJUS TUBYS.

Išskirtinę kelionę „Baidare per Ameriką“ A. Valujavičius pradėjo 2026 metų birželio mėnesį Montanos valstijoje esančiame Three Forks miestelyje, kur prasideda galinga Missouri upė. Jo maršrutas driekiasi per visą žemyną, nešdamas jį per laukines Montanos lygumas, vėjuotą North Dakota, kol galiausiai Missouri susilies su Mississippi upe, o ši nuplukdys lietuvį tiesiai į Meksikos įlanką. Įdomu tai, kad lietuvis plaukia istoriniu XIX a. pradžios Lewis and Clark ekspedicijos keliu.

„Draugui“ A. Valujavičius sakė, kad fiziškai alinantis plaukimas baidare – tik viena projekto pusė. Kita – valandas trunkantis vaizdo įrašų montavimas ir skelbimas tūkstančiams sekėjų Youtube.

Kaip atrodo keliautojo kasdienybė, jam susiduriant su laukine gamta, milžiniškomis užtvankomis, kai 120 kg sveriančią baidarę tenka vilkti sausuma. O ką keliautojui sako vietiniai amerikiečiai? Su kokiais iššūkiais susidūrė irkluotojas ir kokios pagalbos jam suteikė Amerikos lietuviai, išsamiau – išskirtiniame „Draugo“ interviu su vienu žymiausių Lietuvos keliautojų.

Aurimai, jūsų tikslas – įveikti apie 5 600 kilometrų baidare per pusmetį. Koks yra didžiausias psichologinis ir fizinis iššūkis taip ilgai būnant vienam upėje? Kokie yra nauji iššūkiai imantis šio plano, mat jau turite išskirtinės patirties tiek kopdamas į kalnus, tiek irkluodamas per vandenynus?

Psichologinio iššūkio nejaučiu – keičiasi kraštovaizdis, augmenija, gyvūnija, žvejai, miesteliai… Tai yra upė. Fizinių iššūkių yra: nemažai vėjo, ypač Montanoje ir North Dakota. Pučia daug priešpriešinio vėjo, to dėl sunkiau irkluoti, greitis mažas. Aišku, užtvankos – kai kurios iš jų yra vienos didžiausių pasaulyje – suformuoja didelius rezervuarus, kuriuos perplaukti užtrunka valandomis, dienomis ar net savaitę. Be to, baidarę tenka per užtvankas persigabenti. Ši baidarė didesnė nei ta, kuria plaukiau Dunojumi, ji sunkesnė, turiu šiek tiek daugiau daiktų. Tad fizinių iššūkių tikrai yra.

Maršrute minėjote 15 užtvankų, kurias tenka apeiti sausuma. Kaip be pašalinių pagalbos pavyksta pergabenti baidarę?

Penkiolika užtvankų yra Missouri upėje. Nuo St. Louis iki pat atviros Meksikos įlankos, Mississippi upe, nėra nė vienos užtvankos. Jau esu įveikęs 11. Gelbsti papildomi ratukai, skirti baidarių transportavimui. Kadangi baidarė sunki ir ilga, reikia tinkamai išdėlioti svorio balansą, kad būtų įmanoma ją patraukti. Su daiktais, maistu ir vandeniu baidarė sveria turbūt apie 120 kg, todėl prieš transportavimą svoris turi būti teisingai paskirstytas. Kartais to padaryti nepavyksta – tenka atskirai persinešti daiktus, o tada atskirai su ratukais tempti baidarę. Faktas, kad tai kainuoja laiko ir jėgų – kartais trunka iki pusdienio ir jau būni pavargęs. O jeigu lyja, kyla dar daugiau apsunkinimų ir nepatogumų, nes tenka saugoti daiktus ir įrangą, kad nesušlaptų. Kiekviena užtvanka reikalauja savų įgūdžių. Kol kas sekasi neblogai. Buvo lūžę ratukai prie Great Falls užtvankų, bet su lietuvių pagalba pavyko susiorientuoti ir gauti naujus. Kol kas tvarkausi su visomis negandomis.

Ar teko susidurti su vietiniais apylinkių gyventojais irkluojant? Kaip jie reaguoja į jus? Ar jaučiatės saugus? Yra žinoma ne viena istorija apie užpultus baidarininkus.

Daugiausia sutinku žvejų. Jie pastebi mane irkluojantį, mato, kad tai sunkus fizinis darbas, pajuokauja, kad laukia ne trumpas kelias. Klausia, iki kur plaukiu, o kai pasakau, kad iki Meksikos įlankos, džiaugiasi, nustemba ir palinki sėkmės. Kiek sutikau žmonių, visi geranoriški, stengiasi padėti, klausia, ar nereikia pagal bos. Kai kurie net nuvežė mane iki miestelio, kai reikėjo nusipirkti maisto ir įrangos. Kol kas nesutikau jokių priešiškai nusiteikusių žmonių.

Prairklavau keletą rezervatų, kur buvau girdėjęs ir skaitęs, kad baidarininkus kartais užpuola vietiniai indėnai, nesantys labai draugiški turistų atžvilgiu. Todėl toje pusėje specialiai nenakvojau – stengiausi laikytis kito upės kranto. Visgi nei aš jų mačiau, nei girdėjau, jokių incidentų nebuvo. Kol kas visi mano sutikti amerikiečiai į mane žiūri labai pozityviai. Lewis and Clark ekspedicija istorijoje yra palikusi stiprų įvaizdį ir pokytį, todėl vietiniai labai simpatizuoja šiam maršrutui. Jų ekspdicijos tikslas buvo praplaukti Missouri upe prieš srovę ir pasiekti Ramųjį vandenyną. Nors aš irkluoju pasroviui, bet leidžiuosi tuo pačiu maršrutu, todėl žmonės tam labai prijaučia ir dažnai teigia, kad patys norėtų juo praplaukti. Kol kas bendruomenė – labai maloni.

Valgo ir ką sužvejoja

Kaip atrodo jūsų kasdienė mityba šioje kelionėje? Kaip šiuo atžvilgiu dabartinė kelionė skiriasi nuo ankstesnių?

Kiekvienoje kelionėje svoris krenta panašiai, bet čia galbūt šiek tiek daugiau, nes miestai yra gerokai atokiau vienas nuo kito – tenka dažniau rūpintis maisto ir vandens atsargomis. Valgau ir tai, ką pavyksta pasigauti: ar starkį, ar dar kažką. Mitybos pagrindas – angliavandeniai: ryžiai, džiovinta mėsa, „Snickers“ batonėliai, guminukai. Taip pat geriu elektrolitus. Visą laiką esu po atvira saule, karštis didelis, todėl būtina atstatyti skysčių balansą. Nors racionas nėra superinis, bet jo užtenka palaikyti reikiamą kalorijų kiekį organizme. Neturiu prabangos valgyti daugiau, nes papildomas maistas – tai svoris ir tūris, kuris tiesiog netilptų į baidarę. Bet, jeigu pavyksta nupirkti konservų, derinu juos su ryžiais ar makaronais. O jeigu pasiseka pasigauti žuvį, išsikepu ją ant laužo. Pakrantės čia laukinės, daug medienos, ugnį lengva užkurti, tad nėra problemos kas vakarą ką nors išsikepti. North Dakota orai taip pat pagerėjo, nėra lietinga, irkluoju gana sausai. Tiek dviratis, tiek baidarė, tiek Atlantas ar kalnai savaip degina kalorijas, todėl svorio kritimas tokiose kelionėse yra normalus procesas. Kiek tiksliai kalorijų sudeginu – nežinau. Dažniausiai pasisveriu prieš kelionę ir po jos, taip matydamas galutinį rezultatą.

Smalsu, kokius turite planus B. Pavyzdžiui, ką darytumėte, jeigu viduryje Missouri upės netikėtai sugestų jūsų GPS įranga ar prarastumėte ryšį su pasauliu?

Dėl ryšio ir susisiekimo problemų nepergyvenu – juk esu ne vandenyne, o irkluoju per Ameriką, todėl žinau, kad anksčiau ar vėliau viską susitvarkysiu.

Su savimi turite nemažai technikos filmavimui, droną, saulės baterijas. Kaip pavyksta apsaugoti šią techniką nuo atšiaurių oro sąlygų ir vandens?

Būna, kad ir užlieja – ar banga užpila, ar nulyja, tai stengiesi greičiau viską išsidžiovinti. Kartais elektronikos prietaisus dedi į sausmaišius. Drėgmė, kondensatas… Visa elektronika daugiau ar mažiau gavo drėgmės, bet pavyksta išdžiovinti. Yra tam tikrų nesklandumų su išorinėmis baterijomis, matau, kad reikia kai ką keisti. Tai eigoje reikės miesteliuose atsinaujinti įrangą, laidus, baterijas. Smulkmenų yra, bet nieko labai drastiško. Visgi lietus nėra katastrofinis dalykas. Sustoji krante, susirenki, ką reikia, ir dediesi į baidarę.

Amerikos upės dažnai pilnos transportavimo ir pramoginių laivų. Ar teko patirti pavojingų incidentų dėl didelių bangų ar neatsargių laivavedžių?

Kas liečia laivybą – ten, kur esu dabar, jos nėra daug. Žvejai mane mato pakankamai gerai, jokių incidentų nebuvo ir, tikiuosi, nebus. Toliau irkluojant prasidės ir intensyvesnė laivyba, ypatingai Mississippi upėje. Su laivyba esu susidūręs ir plaukdamas Dunojumi, tad auksinė taisyklė – laikytis upės krašto. Dėl viso pikto turiu VHF raciją, jeigu prireiktų susisiekti ir pabendrauti su laivais. Esu tikras, kad viskas bus gerai. Žvejai greitai nelaksto, visi žvejoja, aš irgi žvejoju, tad viskas vyks ta kultūringai. O kai prasidės pramoninė laivyba, reikės būti atsargesniam.

Miegoti nueina ir 2 val. nakties

Kasdienis filmavimas ir vaizdo įrašų montavimas turbūt atima daug energijos. Kaip po ilgos fizinės dienos randate jėgų kurti turinį sekėjams? Kiek laiko tam skiriate? Kas jums būna didžiausias atlygis/motyvacija iš žiūrovų – peržiūra, komentarai, palaikymo žodžiai, o gal finansinė parama?

Jei turiu energijos, stengiuosi vaizdo medžiagą susimontuoti vakare – tokiu būdu ryte sutaupau laiko ir nereikia karštoje palapinėje montuoti vlogo (kelionių vaizdo pasakojimo – aut. past.) Aišku, tikrai yra iššūkių, kartais būna didžiulis nuovargis ir nieko nesinori daryti. Bet persikeli medžiagą iš visų prietaisų – 360 laipsnių kameros, „Sony“ kameros, drono, kartais „GoPro“ – ir po truputį dėliojiesi. Man užtrunka apie pusantros valandos susimontuoti vlogą, o tada dar prisideda įkėlimo laikas, kuris trunka apie valandą. Dažniausiai, paleidęs įkėlimą, einu miegoti. Tik užsistatau laikmatį, kad prabusčiau naktį ir patvirtinčiau paskelbimą.

Dažniausiai vakare pavyksta susitvarkyti. Einu miegoti apie 2 valandą nakties, keliuosi 7–8 val., išplaukiu 9, 10 ar 11 valandą. Labai priklauso nuo to, kur esu apsistojęs: ar tai paprastas paplūdimys su lengvu priėjimu, ar koks skardis, kur reikia daugiau vaikščioti ir nešioti daiktus. Kartais jėgų tikrai pritrūksta, tada montažas nusikelia į rytą.

Pats vlogas YouTube platformoje yra smagi motyvacija – kad publika išvys, kaip man sekėsi tą dieną. Man patinka tuo dalintis ir kurti tokį serialą. Be abejo, peržiūros ir finansiniai dalykai taip pat motyvuoja.

Smagu, kad atėjo pripažinimas, atpažįstamumas, ir kad galiu iš to gyventi – toks ir buvo mano tikslas prieš daugelį metų. Džiaugiuosi, kad laikiausi savo žodžio, po truputį dariau, ir pavyko. Bet tai užtruko ne vienerius metus. Dabar jau galiu skinti vaisius, keliauti, kurti turinį ir mėgautis. Nors kiekvienas hobis turi ir savo kainą. Kartais iš šono viskas atrodo paprasta, bet kai sėdi baidarėje – viskas atrodo kitaip.

Galbūt jau turite mintį, kaip sėkmės atveju paminėsite dar vieno rekordo pasiekimą?

Šito dalyko dar nefiksavau. Labiau galvojau, ką po viso irklavimo spėsiu nuveikti pačioje Amerikoje. Būtų labai smagu aplankyti tuos pačius lietuvius, kurie pagelbėjo kelionės metu ir prieš ją, išsprendė man daug problemų. Būtų smagu juos aplankyti prieš grįžtant į Lietuvą. O kaip pa minėsiu patį finišą – dar nesugalvojau, laiko tam dar yra.

Paskelbėte, kad 2027-aisiais pasirodys dokumentinis filmas apie šią kelionę. Kokia pagrindinė žinutė arba pamoka, kurią norite perduoti žiūrovams per šį kūrinį?

2027 m. vasario mėnesį pasirodys filmas „Baidare per Ameriką“, o jo pagrindinė žinutė bus – reikia nustoti dvejoti, bijoti ir pradėti imti gyvenimą už ragų. Jis per trumpas, kad sėdėtume su rankomis kišenėse ir tiesiog tikėtumės nuotaikingo bei įdomaus gyvenimo. Imk savo gyvenimą į rankas ir nuveik jame kažką prasmingo. Ši kelionė buvo planuota nuo 2019 m. – tai dar vienas geras pavyzdys, kad per šį gyvenimą galima nuveikti kažką įdomaus, kad liktų smagūs atsiminimai. Nes jei ne atsiminimai – tai dėl ko mes apskritai gyvename?

Tryliktoji gyvenimo kelionė

Ekspedicija „Baidare per Ameriką“ yra tryliktoji A. Valujavičiaus gyvenimo kelionė. Bene labiausiai keliautoją išgarsino jo plaukimas per Atlanto vandenyną 2022–2023 metais, kuomet jis tapo pirmuoju lietuviu bei trečiuoju žmogumi pasaulyje irkline valtimi Miami krantus nuo Ispanijos pasiekusiu per 120 dienų. Prieš tai, 2020 metais vienas baidare lietuvis perplaukė antrą pagal ilgį Europos upę Dunojų, įveikdamas apie 3 000 kilometrų atstumą nuo Vokietijos iki Juodosios jūros.

A. Valujavičiaus kelionių sąraše dominuoja ir ekstremalūs iššūkiai dviračiu. Jis mynė per Skandinaviją, Namibijos dykumas, kopė į ugnikalnį Čilėje, o 2024 metais sėkmingai numynė tūkstančius kilometrų per atšiaurią ir kalnuotą Naująją Zelandiją. Keliautojas taip pat yra kopęs į ugnikalnius Indonezijoje ir Centrinėje Amerikoje. Planuojama, kad ekspediciją „Baidare per Ameriką“ keliautojas pabaigs iki metų galo.

– – –

Apie istorinę Lewis ir Clark ekspediciją

1804 m. gegužės 14 d. netoli St. Louis prasidėjo viena drąsiausių ir reikšmingiausių ekspedicijų Šiaurės Amerikos istorijoje. Prezidentas Thomas Jefferson, ką tik iš Prancūzijos nusipirkęs milžinišką Lousianos teritoriją, pavedė savo asmeniniam sekretoriui Meriwether Lewis ir jo pasirinktam bendražygiui William Clark atlikti tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma – sausuma ir upėmis pasiekti Ramųjį vandenyną. Jų suburta komanda, oficialiai pavadinta „Corps of Discovery“, išplaukė Missouri upe į nežinomybę.

Pirmieji kelionės mėnesiai reikalavo milžiniškos fizinės ištvermės. Keliautojai yrėsi prieš srovę sunkiomis valtimis, kovojo su seklumomis, uodų debesimis ir svilinančiu vasaros karščiu. Kadangi viena pagrindinių Jefferson užduočių buvo užmegzti diplomatinius ryšius su vietos gyventojais, komanda nuolat susitikinėjo su indėnų gentimis. Nors dauguma susitikimų buvo taikūs, įtampa su Lakota(sijų) gentimi vos nesibaigė ginkluotu konfliktu. Visgi diplomatiniai įgūdžiai ir dovanos padėjo išvengti kraujo praliejimo.

Artėjant žiemai, ekspedicija pasiekė Mandan genties žemes dabartinėje North Dakota, kur pasistatė Fort Mandan. Čia įvyko lemtingas susitikimas, pakeitęs visos kelionės eigą. Prie komandos prisijungė prancūzų kailių prekybininkas Toussaint Charbonneau ir jo žmona – šešiolikmetė Shoshone genties indėnė Sacagawea. Pavasarį, nešina ant nugaros gimusiu sūneliu, Sacagawea iškeliavo kartu su korpusu. Ji tapo neįkainojama vertėja, maisto ieškotoja ir taikos simboliu – gentys, pamačiusios moterį su kūdikiu, suprasdavo, kad artėjanti grupė neturi karo tikslų.

Didžiausias iššūkis laukė 1805 m. vasarą, kai ekspedicija pasiekė didžiuosius Missouri upės krioklius, o vėliau – Rocky Mountains kalnus. Vandens kelias baigėsi, o priekyje stūksojo snieguotos viršūnės. Sacagawea dėka komandai pavyko rasti jos gimtąją Shoshone gentį, kurios vadu, neįtikėtino atsitiktinumo dėka, buvo jos brolis. Tai leido Lewis ir Clark išmainyti prekes į arklius, būtinus kalnų perėjai. Kelionė per Rocky Mountains buvo alinanti: badas, šaltis ir išsekimas spaudė keliautojus iki ribos, tačiau vietinės Nez Perce genties svetingumas padėjo jiems išgyventi.

Persiritę per kalnus, keliautojai pasiekė Columbia upės baseiną ir pagaliau galėjo vėl sėsti į valtis. Srauni upė nešė juos link tikslo. 1805 m. lapkritį Clark savo dienoraštyje užfiksavo garsiąją frazę: „Ookeanas matomas! O, koks džiaugsmas!“. Ramiojo vandenyno pakrantėje, dabartiniame Oregon, jie pasistatė Fort Clatsop ir praleido antrąją, itin lietingą ir žvarbią žiemą.

1806 m. pavasarį prasidėjo kelionė namo. Grįžtant atgal, Lewis ir Clark išsiskyrė, kad ištirtų skirtingus maršrutus, o vėliau vėl susitiko. Į St. Louis jie sugrįžo 1806 m. rugsėjo 23 d. Miestiečiai juos pasitiko kaip didvyrius, mat daugelis jau buvo palaidoję viltį išvysti juos gyvus. Per dvejus metus korpusas prarado tik vieną narį, kuris, manoma, mirė nuo apendicito.

Nors ekspedicija nepateisino vilties rasti lengvą vandens kelią per žemyną, jos pasiekimai buvo milžiniški. Keliautojai pargabeno detalius žemėlapius, aprašė šimtus naujų augalų ir gyvūnų rūšių bei atvėrė kelią Amerikos vakarų kolonizacijai, visiems laikams pakeisdami žemyno ateitį.

Parengta pagal internetinę žiniasklaidą

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugpjūčio 22 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 68)