Pildo drąsias svajones – garsina Lietuvą

Rasa Korlaitė.

Giedrė Elekšytė Knieža, jau ant­rą kadenciją iš eilės eina JAV Lietu­vių Bendruomenės Kultūros reikalų tarybos pirmininkės pareigas. Ji kar­tu su komanda į Čikagą yra atvežusi ne vieną miuziklą, dainininką, spektaklį, filmą ar meninį projektą. Gied­rė jau daugiau nei 16 metų vadovauja tautinių šokių grupei „Suktinis”, de­ga meile Lietuvai bei lietuviškai kul­tūrai, didžiuojasi būdama lietuve ir svajoja kultūriniais renginiais išgar­sin­ti Lietuvą Amerikoje.

Su Giedre kalbėjomės apie tai, iš kur joje tas galingas variklis, sutei­kian­tis energijos produktyviai puo­se­lėti lietuvių kultūrą išeivijoje, pade­dantis sumanyti ir įgyvendinti drąsiausius projektus.

Jeigu čia gyvenančių tautiečių paklaustume, su kuo jiems asocijuojasi Giedrė, neabejojame, dauguma atsakytų – su tautiniais šokiais, į Ameriką atvežtais lietuviš­kais meno projektais, tautiniais ren­giniais, instaliacijomis, o geriau jus pažįstantys paminėtų kankles. Kur slypi šios besąlygiškos meilės lietuvių  liaudies muzikai, šokiams ir menui šaknys?

Lietuvoje baigiau Klaipėdos Juo­zo Karoso muzikos mokyklą, Liau­dies muzikos skyrių. Kol gyvenau Lie­tuvoje, grojau kanklėmis. Kartu su liaudies muzikos kolektyvu apkelia­vau didžiąją dalį Europos. Dalyvau­dama koncertiniuose turuose, sutikdavau kolektyvus iš įvairiausių šalių. Jau tada su begaliniu pasididžiavimu širdyje ir rankose nešdavau Lietuvos vėliavą. Didžiavausi mūsų šalimi ir kultūra nuo mažų dienų.

Kada jūs persikėlėte gyventi į Ameriką?

1999 metais Kūčių vakarą aš at­skridau pas mamą. Tuomet skridau su koncertine viza, pasiėmusi savo kankles. Prisimenu kuriozišką situa­ciją. Dėl slėgio lėktuve, reikėjo atlais­vinti kanklių stygas, kad jos nesu­trūk­tų. Grojant ansamblyje Lietuvo­je, stygas mūsų kolektyvui visada su­derindavo vadovė, nei viena nemokė­jome to padaryti pačios. Atsimenu, kad skri­dau su didele baime, nes gal­vo­jau, kas bus, jei pasienio kontrolė lieps man pagroti kanklėmis, o aš ne­moku suderinti instrumento. Atva­žia­vau koncertuoti ir po 25 metų gy­venimo čia ar kas galėtų paneigti, kad aš nekoncertuoju? Meninė, muzi­kinė veikla tęsiasi iki šiol (juokiasi).

Ar atvykusi iš karto nėrėte į lietuvišką veiklą?

Po mėnesio. Taip viskas susiklos­tė, kad mano mama susipažino su Vir­ginija Bužėniene, buvusia Čika­gos lituanistinės mokyklos administratore. Virginijos dukra Aušra grojo kanklių ansamblyje, kuriam tuo me­tu vadovavo Genė Razumienė. Visą gyvenimą Lietuvoje pragrojusi kanklėmis, labai džiaugiausi, galėdama toliau groti Amerikoje. Kai atėjau į ansamblį, buvome kelios mergaitės, tačiau mūsų gretos išaugo ir tada su­sikūrė kanklių ir skudučių ansamblis „Gabija”, kuriame aš grojau 12 me­tų. Taip pat įsitraukiau į Jaunimo centro veiklą. Pradėjau dirbti biuro administratore bei pagalbine mokytoja. Taip pat dirbau tuo metu leidžiamame laikraštyje „Amerikos lietuvis”.

Tada į kultūrinę veiklą įtrau­kė JAV Lietuvių Bendruomenė?

Matyt atstovams krito į akis ma­no aktyvumas tarp lietuvių. Iš tiesų, smagu, kai atkreipiamas dėmesys į nuveiktus darbus ir pakviečia į ko­man­dą. Tiesą pasakius, kvietimo pri­sijungti prie JAV LB Kultūros skyriaus tarybos buvau sulaukusi ne kar­tą. Pirmą kartą atsisakiau, vėliau tuo metu buvusiai Kultūros komiteto pirmininkei Austėjai Sruogai pavyko įkal­bėti. Galutinai apsisprendžiau, kai mane pakvietė Arvydas Urbona­vi­čius. Dabar baigiu antrą Kultūros skyriaus pirmininkės kadenciją ir planuoju visą dėmesį sutelkti į artėjančią Lietuvių tautinių šokių šventę, vyksiančią Čikagoje.

O, taip, tautiniai šokiai neatsiejama jūsų gyvenimo dalis. Kaip ir kanklės jie lydi jus nuo vaikystės?

Lietuvoje grojau lietuvių liaudies instrumentų ansamblyje, kuris bu­vo tautinių šokių grupės „Vijur­kas” instrumentinė dalis. Grodama ma­tydavau besisukančius šokėjus ir labai norėjau būti tarp jų. Vėliau ir šokau, bet nelaikiau savęs gera šokėja, todėl priėmiau sprendimą likti ansamblyje. Aš labai dėkinga tam laikotarpiui. Tuo metu įgyta patirtis man labai padėjo, kai prieš 16 metų buvusi „Suktinio” vadovė Salomėja Radionovienė išvyko ir perdavė va­dovavimo kolektyvui vairą man bei kolegei.

Panašu, kad puikiai sekasi de­rinti technines šokių žinias su va­dybiniais įgūdžiais ir vesti į priekį kolektyvą, kuris stipriai išaugo ir vertinamas kaip aukšto meninio lygio šokių grupė.

Taip, aš negalėčiau skųstis altruizmo stoka (juokiasi). Savo svajonių pasaulyje norėčiau, kad visi žmonės mokėtų, norėtų ir galėtų šokti, ypač per šokių šventes, nes tuo metu visi išgyvename ypatingą vienybės jausmą. Vienybė, bendrystė labai svarbi žmogui, jo psichologinei būsenai. Džiaugiuosi visais lietuviais, kurie šoka viename ar kitame šokių kolektyve, dainuoja choruose ar kultivuoja kurią nors sporto šaką.

Galima sakyti, kad jūsų svajo­nė išsipildys jau 2026-aisiais me­tais, kai Čikagoje vyks XVII lietuvių tautinių šokių šventė „Tarp dviejų krantų”, o gatves užtvindys tauti­niais kostiumais vilkintys lietuviai?

Labai laukiu šios šventės, jau pra­dedame ruoštis jai. Yra suburta savanorių komanda, paskirstytos at­sa­komybės, baigiame išgryninti šven­tės logotipą, deriname reikalingus leidimus, užsakome vietas įvai­riems renginiams. Neabejoju – visi šokėjai ir lietuviai tomis dienomis jau­sime begalinį vienybės jausmą ir pasididžiavimą, galėdami supažindin­ti amerikiečius su savo šalies kul­tūra.

Jūsų tiek daug lietuviškose veiklose…

Galiu pasakyti, kad įvairiems lie­tuviškiems renginiams ir kitiems, lie­tuvybę puoselėjantiems reikalams dirbu daugiau nei 70 valandų per sa­vaitę. Savanoriškais pagrindais, be jo­kio uždarbio. Kartais pykstu pati ant savęs, bet tiesiog negaliu sau leisti neatsiliepti telefonu ir tą darau vakarais bei savaitgaliais, nes kai kurie žmonės dirba pagrindiniuose darbuose ir lietuvybės klausimais ga­li dirbti tik laisvu metu. Skambučiai netyla niekada.

Kaip reaguoja jūsų šeima?

Vyras pritaria ir palaiko mane. Džiaugiuosi, kad jis supranta ir esu už tai jam dėkinga.

Kaip susipažinote su savo vyru?

Mus supažindino bendri draugai. Įdomu tai, kad Algirdas, būdamas kau­niečiu, neretai lankydavosi pas senelius Klaipėdoje, kurie gyveno ta­me pačiame rajone kaip ir aš. Tad ti­kiu, mes ne kartą prasilenkėme Klaipėdoje, bet susipažinome Amerikoje. Algirdas taip pat pakankamai aktyviai yra įsitraukęs į lietuvišką veiklą. Šoka „Suktinyje”, dalyvauja muziki­niuose projektuose, nuolat kartu lan­komės kultūriniuose renginiuose.

Visa šeima įtraukta į aktyvų lietuvišką gyvenimą?

Tiesą pasakius, mes net namą pir­kome netoli Pasaulio lietuvių centro (PLC), kad galėtume būti šalia visų veiklų. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas. Mano du vyriausieji vaikai, dešimtmetis Edvardas ir a­štuo­nmetis Robertas baigė „Žiburė­lio” Montessori mokyklą, dabar mo­kosi Maironio lituanistinėje mokykloje, ma­žiausiasis, penktą gimtadienį at­šventęs Ričardas, kasdien lanko „Žiburėlį”. Nėra dienos, kad mes ne­būtume PLC. Pirmadienį vyksta su­augusiųjų repeticija, antradienį bei ketvirtadienį – vaikams vyksta krep­šinio treniruotės, trečiadienį – vaikų šokių repeticijos, penktadienį – ruo­šiame pamokas šeštadieninei mokyklai, dalyvaujame renginiuose, šeštadie­nį – vyresnėliai eina į Maironio lituanistinę mokyklą, o po jos – į skau­tų būrelį, vakare – dalyvaujame lietuviškuose renginiuose, sekmadie­nį visa šeima keliaujame į bažnyčią.

Įtraukdama žmones į įvairias lietuviškas veiklas neapsiribojate vien tik šeimos nariais. „Suktinio” šokėjai irgi aktyviai dalyvauja įvai­riuose renginiuose ir projektuose – neseniai prisijungė prie miu­zik­lo „Lituanica” šokėjų grupės, atliko šokio partijas Čikagos lietuvių operos naujame pastatyme „Či­gonų baronas”, šoko „Chicago Bulls” varžybų pertraukos metu, nuolat keliauja po Ameriką, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir ne tik.

Kai prasideda projektas, jie tik­rai nebūna patenkinti, vis primena, kiek jiems jau metų (juokiasi), tačiau suktiniečiai yra nuostabūs žmonės – kai imasi, tai viską daro ir padaro. O pasibaigus projektui, visi išgyvena­me euforiją, kad mums viskas pavyko ir neįmanoma tapo įmanoma. Ir tame yra mūsų stiprybė bei vienybė.

Kaip jus apibūdintų „Sukti­nio” nariai?

O gal jų ir paklauskime?

Taip ir padarėme, paklausėme, ką mano suktiniečiai apie savo vado­vę Giedrę.

Rimantas Packevičius:

„Tai nuostabus žmogus, su savo charakteriu ir neišsenkančiu indėliu į kolektyvo veiklą. Jos idėjos ir su­ma­nyti įvairūs projektai priverčia su smalsumu ir šypsena, pasitikrinti ­galimybių ribas. Giedrė yra kolektyvo širdis, kuri plaka kartu (su mūsų visomis) vienu ritmu. Tokio atsidavimo šokio menui dar nepavyko kitur regėti. Džiaugiuosi, kad esu viso to dalis.

Daina Miežlaiškis:

„‘Suktinis’– Giedrės ‘pirmagi­mis’ ir ji jį mylės bei globos ne mažiau nei savo tikruosius vaikus. Kal­ban­tis su ‘Domino’ teatro vadovais dėl ‘Lituanicos’ šokėjų, nuskambėjo tokia frazė ‘šoks pramoginių šokių šokėjai’. Aš pasakiau, kad teisingai, nes ‘Suktinis’ gali šokti bet kokia proga ir bet kokius šokius – nuo baleto (operoje), moderno (miuzikluose) iki tautinio roko (Velnio nuotakoje).”

Giedrė Prialgauskienė:

„Žaviuosi Giedrės aktyvumu, ener­gija, įžvalgomis ir išradingumu! Gera priklausyti šeimai, kurios ‘ma­ma’ yra Giedrė.”

Miglė Giedmintaitė:

„Nėra geresnės vadovės, kuri taip tikėtų savo šokėjais. Kuri sugal­votų šimtus naujų idėjų. Kuri tiek įdė­tų savo širdies, laiko ir meilės į vis­ką, ką ‘Suktinis’ daro. Be Giedrės nebūtų ‘Suktinio’ tokio, koks jis yra dabar. Ji nereali! Ji ‘Superwoman’!”

Aušra Karalienė:

„Giedrė – vadovė, kuri neleidžia atsi­palaiduoti ir nuobodżiauti. Sukti­niečiai turi būti pasiruošę naujiems iššūkiams, kurių kartais atrodo nie­kaip neįgyvendinsime. Bet Giedrės op­timizmo dėka, viskas yra įveikiama.”

Rasa Urlakytė:

„Nėra geresnės, labiau tinkan­čios, visapusiškai atsidavusios nei Giedrė! Jei Giedrė atsisakytų būti mūsų vadove, tokio ‘Suktinio’ nebebūtų.”