Prisimenant profesorių Arūną Liulevičių

Rimas Černius.

Turbūt visi iš jaunystės prisimename labiausiai mėgstamą mokytoją. Gal tas mokytojas ar mokytoja taip sudomino savo dėstomu dalyku, kad paskatino mus toliau mokytis. O kartais uždegė tokiu susidomėjimu dėstoma sritimi, kad tą sritį pasirin­ko­me savo gyvenimo profesiniu pagrin­du. Gal buvo ir tokių mokytojų, kurie suge­bėjo savo mokinius paveikti dva­siškai, paskatino susidomėjimą mokslu apskritai, mokėjo mokiniams įskie­pyti darbštumą, pasišventimą.

Tarp mėgstamiausių pedagogų turbūt rečiau pasitaiko matematikos mokytojų. Daugeliui matematika yra sunkus, sausas mokslas. Jis reikalauja daug darbo, didelio susitelkimo. Todėl matematikos mokytojo įvaizdis dažniausiai būna griežto mokytojo. Tačiau pasitaiko matematikų, kurie sugeba patekti į labiausiai mėgstamų mokytojų gretas. Toks matematikas bu­vo 2018 m. gruodžio 21 d. miręs mokslininkas, matematikos profesorius Arūnas Liulevičius. Kaip jis savo studentų buvo mylimas, rodo Uni­ver­sity of Chicago internetiniame puslapyje paskelbtas Louise Lerner para­šytas nekrologas, antrašte „Arūnas Liulevičius, mathematician and be­loved UChicago teacher, 1934–2018”.     

Arūnas Liulevičius University of Chicago matematiką dėstė beveik ke­turiasdešimt metų. Du kartus laimė­jo universiteto prestižinę premiją – Quantrell Award. Premija yra kasmet teikiama profesoriams, kurie ypač pa­sižymi dėstydami bakalauro laipsnio siekiantiems studentams. Lau­reatus siūlo patys studentai. Profe­sorius Arūnas Liulevičius šią premiją laimėjo 1966 ir 1988 m. Tokią premi­ją laimėti du kartus yra retenybė. Tai ir rodo, kaip nuo pat profesoriavimo pradžios prof. Liulevičius savo studentų buvo mylimas.   

Arūnas Liulevičius gimė Lietu­voje, Šakiuose, 1934 m. Su tėvais pasi­traukė į Vokietiją, mokėsi Eichstatto lietuvių gimnazijoje. Atvykęs į Čika­gą baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į University of Chicago. 1954 m. jis ga­vo bakalauro laipsnį matematikos srityje, 1957 m. – magistro laipsnį, o 1960 m. – daktaro laipsnį. 1962 m. šia­me universitete pats pradėjo dėstyti ma­tematiką. 1968 m. tapo matema­tikos profesoriumi. 1967–1968 m. buvo išvykęs į Daniją: gavęs A. P. Sloan sti­pendiją, gilinosi matematikos moks­luose ir kartu dėstė Aarhus universitete. Prof. Liulevičiaus specialybė buvo algebros topologija. Jo paskaitų rinkiniai, kolegų teigimu, pasižymi aiškumu ir net subtiliu humoru. 

Arūno Liulevičiaus kolega, mate­matikos prof. Robert Fefferman pa­ste­bi, kad dėstant matematiką baka­lauro laipsnio siekiantiems studentams nepakanka vien tik gerai išaiškinti matematiką. Reikia studentais rūpintis, būti pasišventusiam, būti prieinamam. Toks buvo Arūnas Liu­le­vičius, – prisimena Fefferman. Į jo kabinetą užeiti buvo paprasta. Pata­rimų, paaiškinimų prašantiems studentams profesorius buvo malonus ir mielai jiems padėdavo. Be to, į profesoriaus kabinetą atvykusiems studentams visuomet buvo paruošta skanių sausainių dėžutė. 

Arūnas Liulevičius buvo ne tik mokslininkas, matematikos specialistas, bet ir plačių interesų žmogus, eruditas. Jis domėjosi istorija, litera­tūra, politika, buvo plačiai apsiskai­tęs įvairiose srityse. Jis dalyvavo ir lietuviškoje veikloje. 1952 m. buvo Čikagos aukštesniosios lituanistikos ­mokyklos pirmosios laidos absolventas. Įdomu, kad tos laidos absolventė buvo ir būsima „Draugo” redaktorė Danutė Brazytė-Bindokienė. Arūnas Liulevičius buvo  aktyvus  ateitinin­kas, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, Ateitininkų  federacijos  tarybos  narys, „Ateities” žurnalo re­daktorius. Jo  straipsniai  spausdinti įvairiuose lietuviškuose žurnaluose, tarp jų – „Ateityje”, „Laiškai lietuviuose” ir „Aiduose”. Moksliniais straipsniais jis prisidėjo prie „Lietu­vių enciklopedijos”.

Arūnui Liulevičiui labai rūpėjo Lietuvos gerovė. Jis sekė įvykius Lie­tuvoje ir į juos reagavo. Tuoj po tragiš­kųjų 1991 m. sausio mėn. 13 d. įvykių Liulevičiui pavyko gauti iš Lietu­vos žiaurias nužudytų lietuvių nuotraukas. Tuo metu „Draugo” kultū­ri­nį priedą redagavo Aušrelė Liule­vičienė, Arūno Liulevičiaus žmona. Ji „Drauge” paskelbė kelias šių įvykių nuotraukas. O Arūnas ir Aušrelė Liulevičiai kartu su Tomu Remeikiu ir Rimu Dirvoniu greitai suredagavo albumą anglų kalba, pavadintą „The Gift of Vilnius – a terrible beauty is born”. Joje sudėtos šiurpios Sausio 13-osios įvykių nuotraukos. Albume taip pat spausdintos ištraukos iš straipsnių ir vedamųjų, kurie pasi­rodė JAV ir pasaulio laikraščiuose tuoj po Sausio 13-osios. Tose ištrau­kose smerkiama Michailo Gorba­čio­vo parodyta jėga prieš laisvę siekian­čius lietuvius. Albumo pradžioje atspausdintas Česlovo Milošo straipsnis, trumpas poetų Tomo Venclovos, Jo­sefo Brodskio bei Česlovo Milošo pareiškimas. Tiedu dokumentai, ku­rie buvo paskelbti 1991 m. sausio 15 d. „New York Times” laikraštyje, pa­brėžė Lietuvos okupaciją ir lietuvių norą susigrąžinti laisvę ir nepriklausomybę. Šią knygą išspausdino JAV Lietuvių Bendruomenė tuoj po tragiškųjų Sausio 13-osios įvykių. Ji buvo siuntinėjama JAV Kongreso senatoriams ir atstovams ir, be abejo, veikė Amerikos valdžios požiūrį į Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės siekius. 

Arūnas Liulevičius ir Aušrelė Liulevičienė išaugino du sūnus: Gytį ir Vėją. Jų sūnus Vėjas Liulevičius yra istorijos profesorius University of Tennessee. Arūno Liulevičiaus gy­ve­nimo šviesa užgeso Tennessee valstijoje, sūnaus Vėjo globoje. Neteko­me garsaus mokslininko, mylimo dėstytojo, tauraus lietuvio.